Lietuvoje veikė daug antisovietinio pasipriešinimo organizacijų, kurių pagrindinis tikslas buvo atgauti 1940 m. prarastą nepriklausomybę. Svarbiausios iš jų: Lietuvių aktyvistų frontas (LAF, 1941 metų birželio sukilimo organizatorius), Lietuvos laisvės armija (LLA, įkurta 1941 m. gruodžio 13 d.), Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (LLKS, 1940 m. gruodžio 26 d.), Lietuvos laisvės gynėjų sąjunga (LLGS, 1942 m.), Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK, 1943 m. lapkričio 25 d.), Bendrasis demokratinio pasipriešinimo sąjūdis (BDPS, 1946 m. birželio 6 d.), Vyriausiasis Lietuvos atstatymo komitetas (VLAK,1946 m. birželio 10 d.), Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS, įkurtas visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime 1949 m. vasario 2–22 d.).

Nacių okupacijos metais pogrindyje veikusios pasipriešinimo organizacijos naudojo pasyvaus pasipriešinimo taktiką. Antrojo pasaulinio karo pradžioje tikėtasi, kad didžiausias mūsų tautos priešas bolševizmas bus sutriuškintas, todėl trukdyti naciams lyg ir nederėtų. Tačiau rezistentams rūpėjo padėti tautiečiams susiorientuoti nacių politikoje, netikėti jų propaganda, vengti karinio bendradarbiavimo, Reicho darbo tarnybos, stengtis su kuo mažesniais nuostoliais sulaukti karo pabaigos, tikintis, kad Vakarai laikysis 1941 m. rugpjūčio 14 d. Atlanto chartijoje paskelbtų tautų laisvo apsisprendimo teisių. Beje, Atlanto chartiją 1942 m. sausio 1 d. pasirašė ir Sovietų Sąjunga. Deja, didžiojoje politikoje Vakarai nesilaikė savo pažadų ir okupuotas valstybes paliko likimo valiai…

Tarp pasipriešinimo organizacijų svarbus vaidmuo teko LLA. Būtent ji buvo partizaninio, ginkluoto pasipriešinimo raudoniesiems okupantams organizatorė. LLA įkurta kaip karinė organizacija kovai prieš nacių okupaciją. Jos steigėjas buvo Teisės fakulteto studentas, ltn. Kazys Veverskis. Jis, remdamasis LAF programa, sukūrė LLA programą, kuri buvo lakoniška, paprasta, aiški ir priimtina kiekvienam doram lietuviui. Organizaciją įkūrė ltn. Kazys Veverskis, Pranas Veverskis, ltn. Lionginas Švalkus, ltn. Pranas Gailiūnas, ltn. Edvardas Jaloveckas, ltn. Adolfas Eidimtas, ltn. Domas Matutis, Jonas Žukas. Vėliau į LLA gretas įsitraukė gen. Motiejus Pečiulionis-Miškinis, kpt. Juozas Čeponis-Tauragis, Petras Bartkus-Žadgaila, kpt. Albinas Karalius-Varenis, inž. B. Snarskis-Šnairys, kpt. Juozas Kasperavičius-Visvydas, kpt. Juozas Krikštaponis, Vytautas Šniuolis-Svajūnas, kpt. Afanasijus Kazanas ir jo sūnus ltn. Mykolas Kazanas-Mutka, ltn. Adolfas Kubilius, Vladas Montvydas-Žemaitis, viršila Jonas Misiūnas-Žalias Velnias, mokytojas Juozas Šibaila-Merainis, mjr. Bernardas Kaletka-Senis, ltn. Danielius Vaitelis-Briedis, kpt. Jonas Žemaitis-Vytautas, Leonas Vilutis-Arūnas, mjr. Jonas Semaška-Liepa, plk. Pranas Budraitis ir kt. LLA branduolį, štabus sudarė ir jiems vadovavo Lietuvos kariuomenės karininkai, jaučiantys nuoskaudą ir iš dalies kaltę dėl to, kad 1940 m. nebuvo pasipriešinta, ir nebenorintys klausyti baikščių ir svyruojančių politikų įsakymų. Tarp patriotų, ypač tarp jaunesnių karininkų ir puskarininkių, LLA buvo labai populiari. Jos kūrėjai atmetė bet kokį bendradarbiavimą su naciais. Jie netikėjo, kad vokiečiai padės Lietuvai atgauti nepriklausomybę. LLA vadai orientavosi į Vakarų valstybes, tikėdamiesi, kad anglai ir amerikiečiai karui baigiantis sudarys koaliciją su vokiečiais ir sunaikins Sovietų Sąjungą. To rezultatas – Lietuva turėtų atgauti nepriklausomybę. LLA rengėsi, susiklosčius palankioms aplinkybėms, ginklu išsikovoti laisvę. Įtraukimas į LLA gretas vyko per asmenines pažintis. Kiekvienas naujas narys į organizaciją įtraukdavo 2–3 patikimus žmones. LLA gretos sparčiai augo. 1944 metų viduryje joje buvo apie 10 000 narių. Organizacijos konspiraciją užtikrino trejukių sistema. Visoje Lietuvoje LLA veikė pagal vieningą struktūrinę schemą, kurią sudarant buvo naudotasi Lietuvos kariuomenės patirtimi. LLA Vilniuje turėjo nelegalią spaustuvę, kur buvo spausdinamas organizacijos informacinis biuletenis „Karinės ir politinės žinios“. Biuletenis buvo leidžiamas kas dešimt dienų 500–1000 egzempliorių tiražu.

LLA veikla skirstoma į tris etapus: 1941–1943 m. – antinacinį, 1944 m. pereinamąjį ir 1945–1946 m. – antisovietinį. 1942 m. organizacija buvo kūrimosi stadijoje ir atrodė taip: Vyriausiasis štabas – apylinkės (jos dažniausiai apėmė apskrities teritoriją). 1943 m. pradžioje apylinkių štabai pagal įsakymą turėjo būti sudaryti iš 3 skyrių: žvalgybos, organizacinio ir ūkinio. 1943 m. pirmojoje pusėje įkurtos 4 apygardos: Vilniaus (vadas – ltn. K. Veverskis-Senis), Kauno (vadas – plk. J. Liorentas, vėliau mjr. B. Svilas), Šiaulių (vadas – kpt. A. Eidimtas) ir Panevėžio (vadas – kpt. Sakalas-Sakalauskas). Kiek vėliau įkurtai Telšių apygardai vadovavo plk. Ipolitas Žulys.

Kauno apygardai priklausė Kėdainių, Kauno, Raseinių, Šakių, Vilkaviškio, Marijampolės, Alytaus ir Seinų (Lazdijų) apylinkės (jos apėmė apskrities teritoriją). Apskričių valsčiai suskirstyti į rajonus ir dalinius.

Dzūkijoje LLA veiklai nebuvo tokių palankių sąlygų kaip kituose Lietuvos regionuose. Nebuvo pakankamai kariškių inteligentijos, nes 1920–1939 m. didelė Dainavos krašto dalis okupuota lenkų. Tai Lietuvos pakraštys, nutolęs nuo didžiųjų miestų ir ten veikiančių pogrindžio centrų.

Istoriko Algio Kašėtos duomenimis, 1943 m. LLA Alytaus apylinkės vadas buvo Zinkevičius. Su ltn. K. Veverskiu tiesioginius ryšius palaikė LLA Varėnos vlsč. organizatorius bei vadovas Kuzma, o jo pavaduotojas buvo buhalteris Leinavičius. Merkinės vlsč. LLA nariai buvo beveik visi savivaldos pareigūnai: viršaitis Jonas Šukys, sekretoriai Jonas Barysas ir Augonis, policijos viršininkas Stasys Ignotas, vachmistras Talandis, progimnazijos direktorius Kazimieras Valiukas, kelių technikas Juozas Nenartonis, daugelis seniūnų. Jos veikla čia prasidėjo jau 1942 m. vasarą, kai vietos organizacija ėmė slapta supirkinėti iš gyventojų ginklus. Buvo tramdomi nacių talkininkai bei ginamasi nuo plėšikaujančių sovietų diversantų.

LLA Seinų apylinkei vadovavo Lazdijų gimnazijos mokytojas ltn. Kazys Batūra, jam talkino atsargos majoras Stasys Asevičius (g. 1895 m. Šventežerio vlsč. Kamisaruvkos kaime). Vėliau juos pakeitė Dziviliškių kaimo mokyklos mokytojas Vincas Vilkelis (g. 1916 m. Kalviškių kaime). Su LLA veikla susiję policininkas Ptakauskas iš Mizarų k., Jonas Stačiokas. 1943–1944 m. žiemą vienas organizacijos įkūrėjų ltn. L. Švalkus iš Vilniaus perėjo dirbti į Gardino lietuvių komitetą, vėliau mokytojavo Seinų apskrityje. Rudaminos vlsč. organizacijos narys K. Černiauskas, dirbęs Aštriosios Kirsnos žemės ūkio mokyklos buhalteriu, dažnai motociklu iš Kauno parveždavo pogrindinės LLA spaudos. Kapčiamiesčio vlsč. vadovavo kpt. A. Rugys, organizacijai priklausė mokytojas S. Skrabulis, Veisiejų vlsč. – mokytojai J. Selickas-Seliūnas ir V. Ūsas, psk. Stasys Soroka, Šernas iš Paveisiejų k., Lazdijuose – miškų ūkio buhalteris J. Lazauskas, F. Stankevičius. LLA nariai buvo: Mikas Lukošiūnas (1945 m. žuvo per mūšį su NKVD Panaroje), Vytautas Gontis (g. 1918 m.Šiauliuose „Šarūno“ rinktinės vadas, 1947 m. areštuotas), Juozas Jurelionis-Sakalas (g. 1922 m. Paserninkų k., žuvo su kitais partizanais 1951 m. vasario 6 d. Bestragiškės miške), Antanas Motiejūnas-Šamas (g. 1922 m. Paliūnų k., žuvo 1948 m. rugpjūčio 19 d. Graužų kaime). Adolfas Valavičius (g. 1919 m. Mikalinos k.) areštuotas, Juozas Kudzys (g. 1920 m. Dulgininkų k.) areštuotas…

Deja, nemažai buvo ir kitokių „kovos draugų“… Agentas „Kūlokas“ (g. 1888 m. Stankūnų kaime) užverbuotas NKGB 1945 m. vasario 3 d. Šis valdžios pakalikas konspiraciniame susitikime vasario 10 d. papasakojo, kad Dziviliškių pradinės mokyklos mokytojas Vincas Vilkelis dabar yra Vainiūnų kaime pas mokytoją Juozą Jurelionį. Patikrinus V. Vilkelio buvimą maršrutiniam agentui „Petrui“ į ten NKGB pasiuntė kariuomenę. Vasario 13 d. enkavedistai V. Vilkelį ten iš tikrųjų rado ir suėmė. Kovo 24 d. suėmė ir mokytoją J. Jurelionį. Per tardymą V. Vilkelis pasakojo, kad palaikė ryšį su LLA štabu Kaune, valsčiuose kūrė šios organizacijos skyrius ir platino pogrindžio literatūrą. Sakė, kad Alytaus ir Seinų apskr. LLA skyriai priklauso Marijampolės LLA apygardos štabui, o partizanams, veikiantiems miškuose prie Nemuno, vadovauja pulkininkas „Šarūnas“. Jo būryje – daugiau kaip 1600 lietuvių. „Kur jie yra?“ – klausinėjo tardytojas. „Jeigu aš patrauksiu nuo Leipalingio pasroviui Seiros arba nuo Kapčiamiesčio pasroviui Ančios, tai prieisiu jų žiotis, įtekančias į Nemuną. Ančia ir Seira turi aukštus krantus, apaugusius spygliuočiais medžiais. Ten turėtų būti kapitono Janukonio sargybiniai. Susitikdamas su jais, aš turėsiu pasakyti: „Kokios čia gražios pušys!“ Jie man atsakys: „Ne tokios gražios, kaip teikia ramybę…“ Taip kalbėjo V. Vilkelis tardytojui Choldyrevui. 1954 m. laiške KGB iš Norilsko jis rašė kitaip. Jis liudijo, kad visos tos žinios, pateiktos tardytojui, buvo išgalvotos, nes nepakėlęs kankinimų. Tardytojas vėrė durimis pirštus, nuogą sodino į vandeniu apsemtą rūsį, po paros laiko pusgyvį vėl tardė ir kankino… Pasibaisėtinus kankinimus patyrė ir Adolfas Valavičius, parašęs apie tai 1967 m. Naktį jį išvedė į lauką sušaudyti. Tardytojas taikėsi į jį šautuvu, o paskui vėl įstūmė į ledinį rūsį. Kalinys, išgirdęs užsnūdusio tardytojo knarkimą, ištrūko iš kalėjimo ir bėgo basas per sniegą ir šaltį. Už šešių kilometrų radęs pas žmogų prieglobstį, bet ten jį aptikę enkavedistai ir vėl žiauriai kankinę…

Juozas Jurelionis papasakojo tardytojui Platovui, kad nuo 1943 m. rugsėjo jis priklausė „Laisvės kovotojų sąjungai“. Sugrįžus rusams, organizacija pasivadino LLA vardu ir rengėsi ginkluotai kovai. LLA susiformavusi šiame krašte 1944 m. liepą ir turėjusi trejukės tipo struktūrą. Šis pogrindis greitai tapo visuotiniu ginkluotu pasipriešinimu ir atrodo, kad narių kančios buvo kur kas didesnės už viltis. Tačiau nepaisant nieko Lietuvos laisvė jiems buvo ir liks šventa…

Vincas Vilkelis pasakojo: „1940 m. pradėjome veikti. Iš pradžių buvome skautai. Buvo toks Kazimieras Maciulevičius, kuris vadovavo skautų likučiams pogrindyje. Platino atsišaukimus. Prasidėjus mokslo metams, komunistai ėmė gaudyti. Toks Krutulis dirbo komisariate ir palaikė ryšius su Lietuvos Laisvės Frontu. Ką jis mums liepdavo, tą ir darydavome. Vokiečių laikais pradėjo veikti LLA. Su Veverskiu tiesioginį ryšį palaikė Kazimieras Černiauskas, tada Aštriosios Kirsnos žemės ūkio mokykloje dirbęs mokytoju. Aš taip pat važinėdavau į Kauną, ir mano byloje yra išgalvotas Leonas, tai ten Veverskis. Užėjus rusams, mes tęsėme veiklą toliau. Važinėjau pas Kazimierą Černiauską, ir mes sudarėme štabą. O tuo metu Batūra, veikęs LLA, pasitraukė į Vakarus. Su manimi veikė Jonas Aleščikas, Antanas Daugėla iš Laibgalių kaimo, Vytautas Vabalas – girininkas iš Lasavičių, Juozas Jurelionis – tai mano mokslo draugai.

Kai aš dirbau Dziviliškių pradinės mokyklos vedėju, tai ten mokytojavo tokia Melniekaitė. Užėjus rusams, ji tapo švietimo skyriaus sekretore, o Valavičius, kuris priklausė LLA, buvo švietimo skyriaus vedėjas. Ta mokytoja ir atvedė pas mane emgėbistus. O pas mane kabojo kryžius, Vytauto, Basanavičiaus paveikslai. Manęs tada nerado namuose. Aš supratau, kad mane seka.

1944 metais lapkričio 6 d. nuvažiavau su užduotimi į Leipalingį, kur susitikau su Valavičiumi, poetu Kudžiu ir leitenantu Mykolu Lukošiūnu. Kai mane suėmė, Valavičius su Kudžiu jau mėnesį buvo tardomi. Jie apie mane ir papasakojo emgėbistams.

Kai sausio 16 d. atvažiavo suimti, manęs namuose nerado. Sužinojęs, kad esu ieškomas, ėmiau slapstytis. Su tokiu Vladu Kazlausku slapstėmės Palazdijuose, o paskui nuėjau į Laibgalius. Iš ten Krūkonio sūnus pavėžėjo mane į Vainiūnus. Jie buvo Vilkelių tolimi giminės. Kai buvau Vainiūnuose pas Juozą Jurelionį, kuris tenai mokytojavo, vyko siautimai. Užėjo kažkokia grupė, prikėlė iš miego, patikrino dokumentus ir mane palikus išėjo. Po trijų valandų atėjo kita, su politruku. Tas sako: važiuojame su mumis, skyriuje patikrinsime. Pasodino rogėse aukščiau ant šiaudų, kad partizanai matytų – savas žmogus. NKVD būstinėje pradėjo kankinti.“

Artėjant frontui prie Lietuvos, 1944 metų vasarą paspartėjo pogrindžio organizacijų vienijimasis. Jis dažniausiai vyko LLA iniciatyva perimant vadovavimą į savo rankas. Liepos mėn. pabaigoje buvo įsteigtas Lietuvos gynimo komitetas (LGK), sujungęs įvairias pasipriešinimo organizacijas vienam tikslui – kovai su sovietų okupacija. Komiteto pirmininku tapo K. Veverskis-Senis, nariais: gen. M. Pečiulionis-Miškinis, inž. B. Snarskis-Šnairys, kurį netrukus pakeitė kun. B. Jurgutis. LLA tapo visatautine ginkluoto pasipriešinimo organizacija, o LGK perėmė politines VLIK funkcijas. LLA vadovybė uždraudė savo nariams trauktis į Vakarus, reikalavo, kad visi liktų kovoti su okupantais Lietuvoje, skatino stoti į LLA partizanų „vanagų“ gretas. „Vanagai“ tapo partizaninio karo Lietuvoje pradininkais. Dar buvo tikimasi, kad Vakarų sąjungininkai ryšis ginti Vidurio Europą nuo raudonojo maro. Deja… Prasidėjus nuožmiam partizaniniam karui prieš sovietų okupantus, LLA vaidmuo buvo primirštas. Istorijoje visatautinis pasipriešinimas okupantams išliko Lietuvos partizanų pavadinimu, LLA istorijoje lyg ir nutrūko.

Literatūra:

1. Kašelionis, Bronius. Dainavos partizanai. Šarūno rinktinė: dokumentai ir prisiminimai. Vilnius, 1999, p. 72, 73.

2. Kašėta, Algis. Antisovietinio ginkluoto pasipriešinimo ištakos Dzūkijoje (Lietuvos Laisvės Armija) // Laisvės kovų archyvas. T. 15. Kaunas, 1995, p. 5–14.

3. Kuodytė, Dalia. Lietuvos Laisvės Armija ir jos reikšmė pokario pasipriešinimui // Laisvės kovų archyvas. T. 14. Kaunas, 1995, p. 5-13.

Gintaras Lučinskas