2015 06 11 – 06 28

„Mane stebina, kai žurnalistai klausia, kaip ten man, kaip menininkui, sekasi gyventi Maskvoje prie Putino režimo. Galiu jums pasakyti savo nuomonę, kad yra būtinas griežtas ir netgi žiaurus režimas. Kitaip viskas gali pavirsti į chaosą, prasidės revoliucijos. Tai niekam nereikalinga. Griežtas valdymas ir disciplina, net ir prieštaraujantis kokiems kanonams, yra būtini.“ Šie garsaus režisieriaus Rimo Tumino, dabar vadovaujančio Maskvos Jevgenijaus Vachtangovo teatrui, Niujorke pasakyti žodžiai apie Rusiją sukėlė reakcijų audrą Lietuvoje. Vieni grasino, jog daugiau neis į R. Tumino režisuotus spektaklius, kiti tiesiog piktinosi tokiais žodžiais, treti manė, jog žmogus turi teisę viešai pareikšti savo nuomonę ir dėl to jis neturėtų būti smerkiamas.

Seimo narys Andrius Kubilius, kalbėdamas „Žinių radijuje“, tokį režisieriaus poelgį pavadino didele klaida. „Nežinau, kas lėmė ir prispyrė jį taip kalbėti – ar noras išsiskirti, kas teatralams būdinga, kaip kūrybiniams žmonėms, ar lemia ta priklausomybė teatrui ir noras tam tikra prasme pademonstruoti savo lojalumą Kremliaus valdžiai – teatras netoli nuo Kremliaus – man sunku pasakyti. Bet tai – didžiulė klaida“, – teigė politikas.

„Režisierius Rimas Tuminas rado būdą pateisinti Vladimiro Putino režimo žiaurumą“. Taip pavadintame straipsnyje portale 15 min.lt politologas Nerijus Maliukevičius menininko žodžius pavadino „apgailėtinais ir rodančiais politinį neišprusimą“. „Svarbu ir tai, kokiame kontekste buvo pasakyti šitie žodžiai. Tuo metu prie teatro vyko protestas, nes gastrolėse dalyvavo ir tie Rusijos menininkai, kurie pasirašė peticiją už Krymo aneksavimą. Žinoma, protestuojančiųjų buvo mažuma, todėl R. Tuminas parodė politinį spektaklį, kuris tiko susirinkusiai publikai“, – sakė N. Maliukevičius.

Politologas svarstė: galbūt lietuvis režisierius sąmoningai pasirinko tokią poziciją, specialiai pateisina Kremliaus režimą, nes jaučia, kad jo auditorija yra būtent nedemokratiškoje Rusijoje.

„Tuos prieštaringus žodžius režisierius turėtų pakartoti persekiojamiems Rusijos demokratams ar nužudyto opozicijos lyderio Boriso Nemcovo dukrai, pabėgusiai iš šalies dėl grasinimų“, – R. Tumino pasisakymą įvertino politologas.

Tuo metu politologas Mažvydas Jastramskis portalui tv3.lt apie tai sakė: „Lietuvoje nėra tiek daug žmonių, kurie užsienyje reprezentuoja Lietuvą, ir tam, kad tokie pasisakymai nevirstų pavyzdžiu, lyg yra Lietuvos pozicija, manau, kad turėtų būti duota aiški žinia iš valstybės, kad mes taip iš tikrųjų negalvojame. R. Tumino pareiškimas rodo neįsigilinimą į situaciją, labai paviršutinišką požiūrį į tai, kas yra demokratija apskritai, jau nekalbant apie Lietuvos pozicijas.“

„Tumino autošūvis, Niujorke paleistas į režisierišką koją, Lietuvoje prilygo vidutinio dydžio bombos, numestos į didžiausią šalies bityną, sprogimui. Jaunesni bitinėliai iš dešinės skaldė Tuminui virtualius antausius. Raukšlėtos senos teatrinės bitės, išauklėtos čechoviškos meilės viskam, kas seniai praėjo ir nebegrįš jau, dvasia, spiegė ant dešinesnių bitinėlių, kad šie ant Tumino galėtų varyti nebent tada, jei būtų padarę bent pusę to gero, kurį Tuminas jau padarė. Lietuvai.

<…> Tuminas nėra kažkuo labai ypatingas. Tokio Tumino, kurį išgirdome Niujorke, buvimas mums primena tik faktą, kad Lietuva seniai yra Europoje, o Rusija ir Putino užstalėje sėdįs Tuminas, kaip pats pripažino, nebesijaučia Europoje“, – portale delfi.lt režisieriaus mintis komentavo Rimvydas Valatka.

Tas pats portalas pasidomėjo, kokia teatralų nuomonė apie R. Tumino žodžius.

„Daug kas kalbėti viešai šia tema atsisakė. O sutikusieji kalbėti buvo santūrūs. Pabūgo R. Tumino it rusai V. Putino.

Lietuvos Nacionalinio dramos teatro Meno vadovas Audronis Liuga pabrėžė, kad R. Tuminas yra brandus menininkas. Todėl kaip ir kiekvienas tokio masto žmogus, jis turi savo poziciją. „Kokia ji bebūtų, reikia ją pripažinti ir gerbti. Manau, gerai, kad jis tą poziciją išsakė, argumentavo. Visuomenė tiek Rusijoje, tiek Lietuvoje tai žinos. Nepažįstu asmeniškai šio režisieriaus, bet, mano nuomone, jis yra pakankamai nuoširdus dėl to, ką sako. Tai yra jo įsitikinimai. Galiu pasakyti tik tiek, kad nenoriu to interpretuoti nei gerai, nei blogai. Bet visada yra labai svarbu, kai žmogus išdrįsta pasakyti savo poziciją“, – sakė A. Liuga.

Šis plačiai nuskambėjęs R. Tumino pasisakymas visai nenustebino režisieriaus Oskaro Koršunovo. Kūrėjas portalui sakė, kad kitokios nuomonės ir nėra galimos dirbant tokios šalies teatre. „Manęs nė kiek nenustebino toks pasisakymas. Reikia suvokti, koks tai yra teatras. J. Vachtangovo teatras yra vienas labiausiai politiškai pririštų teatrų. Kitaip jis ir negalėjo pasisakyti, – neabejoja O. Koršunovas. – Man teko dirbti Maskvoje. Žinau, kokios politizuotos įstaigos ten yra teatrai.“

Kitas nemažo visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio sulaukęs įvykis – Seimo atmesta Prezidentės Dalios Grybauskaitės siūlyta naujojo generalinio prokuroro, teisėjo iš Kauno Nerijaus Meilučio kandidatūra. Įdomiausia tai, jog iki slapto balsavimo Seime nė viena politinė jėga griežtai nepasisakė prieš jo kandidatūrą ir įvairaus lygio ekspertai teigė, jog balsavimas parlamente – tik formalumas. Deja, pasirodė, kad ir žinovai kartais smarkiai klysta. Po nepavykusio balsavimo, anot „Lietuvos ryto“, „kone visų Seimo frakcijų vadovai išpūtė akis stebėdamiesi jo rezultatais“. Pasigirdo nuomonių, jog tai – Seimo kerštas Prezidentei, o partijų atstovai dėl balsavimo kaltino vieni kitus.

„Balsavimas parodė, kad į prokuratūros problemas Seime žiūrima atsainiai. Ryžtingesni ir gerai dirbantys vadovai Seimui nepriimtini. Generalinio prokuroro skyrimas nusikelia neribotam laikui“, – po balsavimo Seime valstybės vadovės komentarą agentūrai BNS perdavė Prezidentūra.

Portalo 15 min.lt straipsnyje „Seimas nepritarė Nerijaus Meilučio kandidatūrai į generalinius prokurorus“ opozicinės Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūno pavaduotojas Jurgis Razma teigė, kad jo kolegos balsavo už N. Meilutį. Tačiau, pasak jo, valdantieji greičiausiai tokiu būdu keršija Prezidentei. „Manau, kad tai kažkokių užsitęsusių santykių su prezidente aidas, nes matėme vienu metu, kaip ilgai į Seimo darbotvarkę buvo neįrašomas teisėjų kandidatūrų tvirtinimas“, – sakė jis.

Kad N. Meilučio kandidatūros tvirtinimas yra valdančiųjų kerštas Prezidentei, sakė taip pat Liberalų sąjūdžio pirmininkas Eligijus Masiulis. Tačiau ne visi jo partijos kolegos tam pritarė. Pasirodė, kad ir tarp liberalų buvo balsavusiųjų prieš. „Labai įvairiai balsavo“, – pripažino Eugenijus Gentvilas. Pasak jo, kandidatas nesugebėjo įrodyti, kad bus nepriklausomas nuo šalies vadovės.

„Lietuvos rytas“ komentare „Seimas šalta čiurkšle perliejo šalies vadovę“ apie tai rašė: „Valdingų Dalios Grybauskaitės mostų, pasirodo, išsigąsta ne visi. Didelė dalis Seimo narių, tiesa, balsuodami slapta, prezidentei parodė, jog ji ne visagalė.

<…> Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius R. Vilpišauskas svarstė, jog labai tikėtina, kad per balsavimą dėl generalinio prokuroro skyrimo kai kurių frakcijų nariai tiesiog aiškinosi santykius su prezidente: balsuojant prieš kandidatą buvo norima nubausti šalies vadovę ir skirtingos frakcijos galėjo turėti skirtingų priežasčių tokiam veiksmui.

Kauno technologijos universiteto Viešosios politikos ir administravimo instituto direktorius A. Krupavičius atkreipė dėmesį, kad prezidentė jau kurį laiką skirdama pareigūnus nepalikdavo Seimui laiko diskusijoms.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojo T. Janeliūno nuomone, Prezidentūra atsainiai žiūrėjo į naujojo generalinio prokuroro paskyrimą ir nepakankamai buvo skirta dėmesio darbui su Seimo frakcijomis.“

Vytautas Landsbergis savo komentare portale delfi.lt apie nepavykusį balsavimą rašė: „Seimo dauguma krito veidu į purvą. Išsigando Generalinės prokuratūros atnaujinimo ir atvirai apie blogybes prabilusio kandidato į GP vadovus. <…> Turėtume būti susitelkę, nesispjaudyti, nedemonstruoti ragų dėl ambicijų ir interesiukų. Po Kovo 11-osios, kuri apima pasaulio pripažinimą ir okupavusios kariuomenės išvedimą, po didžiųjų demokratinių sąjungų ir energetikos liko trečiasis Nepriklausomybės etapas – teisėsauga. Deja, „mums“, būtent šiam Seimui, reiklios ir nepriklausomos teisėsaugos nereikia. Tiek vargstam su nepriklausomaprezidente… Bet Seimo veidų išsimurzinimo nepaaiškinsi vien tuo. Nemanau, kad balsavimo įvykis tėra vaikėzų kerštas griežtai mokytojai. Veikiau prisidirbusių savisauga. Turės dabar šiltą liūną bent iki Seimo rinkimų. Kai kurie dar ir gabalą laiko pasiplėšti.“