Balandžio 12 d. vykusio Velykinio konkurso laureatai apdovanoti ekskursija į Lietuvą. Maršrutas vedė per Lietuvos širdį – Kėdainius. Nors šis miestas yra Lietuvos geografiniame centre, jis mūsų žmonių gana retai lankomas, todėl buvo smalsu sužinoti, kas čia įdomaus. Štai ką nuvykę pamatėme ir sužinojome.

Kėdainiuose, kalvinų bažnyčios požemiuose, yra garsiosios LDK didikų Radvilų giminės mauzoliejus. Minėta šventovė pokario metais buvo paversta sporto sale, o Radvilų sidabriniai karstai apvogti ir išniekinti. Šiuo metu pastatas atnaujintas ir atiduotas lankyti. Čia taip pat vyksta kalvinų – reformatų susirinkimai. Bažnyčia įrengta kukliai (pagal tikėjimo reikalavimus), bet su labai puošnia drožinėta medine sakykla. Už šventovės stovi valstybės iždo formos Jonušo Radvilos paminklas.

Tėvo Stanislovo bažnyčia Paberžėje
Petro Budzeikos nuotr.

Kėdainiai – daugiakultūris miestas. Čia kiekvieno tikėjimo ar tautybės žmonės turėjo savo centrus – rinkas. Pagrindinė buvo žydų, kadangi jie sudarė apie pusę miesto gyventojų. Dabar Senojoje rinkoje yra išlikusios dvi, viena šalia kitos, žiemos ir vasaros sinagogos. Vienoje veikia meno mokykla, kitoje daugiakultūris centras.

Jonušo Radvilos paminklas Kėdainiuose
Teresės Uzdilaitės nuotr.

Kėdainiuose gyventa škotų. Jie irgi turėjo savo rinką. Išliko Arnetų namas. Caro laikais čia apsigyveno rusai. Išliko jų cerkvė, kurioje vyksta stačiatikių apeigos. Mieste dar gyveno vokiečiai liuteronai. Jų bažnyčia, jau neveikianti, bet gerai išlaikyta, stovi ant kalnelio vokiečių kvartale.

Tautodailininkas, juostų audėjas Vytautas Mikštas
Teresės Uzdilaitės nuotr.

Lietuviai turi dvi bažnyčias. Viena už Nevėžio – pati seniausia (XV a.) mūrinė Šv. Jurgio bažnyčia, kita miesto centre – didelė medinė XVIII a. Šv. Juozapo bažnyčia.

Kėdainiai – senas istorinis miestas, bet kartu ir pramoninis. Čia veikia trąšų ir pašarų gamykla. Šalia jos matėme supiltą didžiulį baltą atliekų kalną.

Kėdainių šv. Juozapo bažnyčia
Nastutės Sidarienės grafika

Iš Kėdainių nuvykome į Tėvo Stanislovo buveinę – Paberžę. Tai mažas bažnytkaimis su medine, gražiai išpuošta bažnytėle, taip pat medine klebonija, kur gyveno vienuolis, kunigas ir visų lietuvių mėgstamas dvasios tėvas. Klebonijoje šalia jo surinktų varinių puodų, spynų, metalinių saulučių glaudėsi kiekvienas, kam reikalinga buvo kunigo dvasinė pagalba. Čia komunizmo laikais žmonės atvykdavo ne tik priimti sakramentų ar pasimelsti, bet visų pirma pabūti, pabendrauti su vienuoliu. Lankydavosi jaunimas, aukšto rango politikai, o kartais narkomanai ir alkoholikai ar šiaip komunistinės sistemos ir gyvenimo nuskriausti žmonės. Tėvas Stanislovas padėdavo ir patarnaudavo visiems.

Svarbus išvykos momentas buvo susitikimas su tautodailininku, juostų audėju (galbūt šiuo metu vieninteliu Lietuvoje audėju vyru) Vytautu Mikštu. Jis parodė mums savo stakles, darbus ir pademonstravo audimo procesą. Be įvairiaspalvių juostų, jis audžia ir rinktinius audinius. Pats labai džiaugiasi ir džiugina kitus savo išaustais Lietuvos Prezidentės portretu, Marijos ir Kristaus paveikslais, Jonavos bažnyčia.

Vytauto Mikšto darbai

Šveicarijos kaime aplankėme etnografinį muziejų.

Mūsų ekskursijai vadovavo profesionali Kėdainių gidė, todėl labai daug sužinojome ir pamatėme.

Nuoširdžiai dėkojame Lenkijos administravimo ir skaitmeninimo ministerijai už paramą.

Nastutė Sidarienė