Sakoma, kad jeigu nėra tavęs internete, reiškia – tu neegzistuoji. Tai netiesa. Tačiau tiesa, kad internetas gali pratęsti gyvenimą, bent tą virtualų. Juk kartais pasitaiko, kad į elektroninį paštą atkeliauja kvietimai iš socialinių tinklų prisijungti prie draugų rato, dalintis pažintinių kelionių nuotraukomis ar įspūdžiais nuo asmenų, kurie jau iškeliavo iš šio pasaulio. Sakysite – juodasis humoras. Ne, taip nutinka todėl, kad internetas jau tapo neatskiriama gyvenimo, taip pat to virtualaus, dalimi, nuolat plečiasi, skverbiasi į žmonių gyvenimus, tampa sunkiai valdomas. Dalį darbų atlieka atitinkamos kompiuterių programos, net neprašydamos žmogaus sutikimo. Tačiau internetas taip pat padeda akimirksniu susirasti reikiamą informaciją, užmegzti ir palaikyti ryšius. Būtent pastarasis dalykas labai svarbus tiems, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių atsidūrė kitoje kultūrinėje, kalbinėje ar politinėje aplinkoje. Tokios prabangos neturėjo „senoji“ emigracijos banga. „Geležinė uždanga“, kuri skyrė nuo okupuotos Lietuvos, dažnai būdavo neįveikiama. Todėl susiformavo kitoks emocinis ryšys su Tėvyne, kitoks buvo ilgesys, kitaip atrodė jų vaikų auklėjimas, pareiga stiprinti savąją bendruomenę… Tie laikai ir tokie žmonių tarpusavio santykiai jau nebegrįš.

Ne vien apie internetą noriu rašyti, o apie tam tikrus socialinius, kultūrinius procesus, kurie vyksta šiuolaikinėje internetinėje, migruojančioje kartoje. Internetas tapo svarbiu įrankiu, kurio ignoruoti negalima, ypač dabar, kai žmonės jau „neemigruoja“, o tik „išvyksta“. Tai ypač aktualu šiam Europos regionui, kuriame migracijos procesas labai dinamiškas. Mokslininkai ligi šiol nesutaria, kaip migracijos procesas ilgalaikėje perspektyvoje pakeis šį regioną, ypač kai pasaulis tapo atviresnis ir lengvai pasiekiamas. Juk galima gyventi Romoje, o dirbti Lietuvoje. Kaip keisis požiūris į savo gimtinę, gimtąją kalbą, pilietiškumą? Ar svetur įgyta patirtis, išmoktos užsienio kalbos, gerų santykių darbovietėse pavyzdžių „parvežimas“ į Lietuvą ar Lenkiją nepadės joms sparčiau vytis ES senbuves? Kad tai įmanoma padaryti, rodo Airijos pavyzdys. Ji vienu metu sugebėjo susigrąžinti šimtus emigravusių jaunų informatikų ir savo ekonomiką dinamiškai pastūmėjo į priekį. Ar migracija nesunaikins šeimos tradicijų, kurių mums ir dabar dar pavydi sumaterialėjusi ir nuo krikščioniškųjų vertybių atitrūkusi liberalioji Vakarų Europos visuomenė? Klausimų daugiau nei atsakymų.

Lenkijoje ir ypač Lietuvoje daugelis žino, kad ne tik šv. Velykų ar Kalėdų proga galima susitikti su giminaičiais ar draugais naudojant populiarias internetinio ryšio programas (pvz., Skype). Tokiu pat būdu grįžus iš darbo kuo puikiausiai galima ir alaus atsigerti su geriausiu savo draugu. Alaus skonis nuo to nesuprastėja. Kitaip šios „problemos“ neišspręsi, jeigu tu sėdi Seinuose, o draugas Dubline. Pasaulio lietuvių bendruomenės valdyba jau seniai posėdžiauja ir sprendimus priima pasinaudodama internetu. O ką padarysi, jeigu vienas valdybos narys yra Sidnėjuje, kitas Paryžiuje, o trečias Peterburge. Dėl skirtingų laiko juostų net videokonferencijas surengti sudėtinga.

Rašyti apie tai paskatino artėjantis eilinis Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) Seimas. Jis vyksta kas treji metai ir kiekvienas būna kitoks, kadangi šiais laikais per trejus metus pasikeičia daugiau nei anksčiau per dešimtmetį. Liepos viduryje į Vilnių suvažiuos po visą pasaulį išsibarsčiusių lietuvių bendruomenių atstovai ir diskutuos aktualiomis lietuvybės išsaugojimo ir ryšių su Lietuva palaikymo temomis. Vieniems tokie susitikimai kelia šypseną, kiti į tai žiūri rimtai. Man atrodo, kad PLB veikla vis dar svarbi ir reikalinga, kadangi leidžia bent tai aktyvesnei už Lietuvos ribų gyvenančių tautiečių grupei ne virtualiai, o realiai susitikti, išsakyti savo mintis, pateikti pasiūlymus, pasidalinti patirtimi. Argumentai, kad tai tik proga susitikti su pažįstamais, pasėdėti Seimo pastate, manęs neįtikina. Yra kitų, geresnių ir patogesnių, progų pabendrauti. Aukoti atostogas, asmenines lėšas ir kelias dienas sėdėti po 8–10 valandų posėdžių salėse, o vakarais redaguoti rezoliucijas liepos viduryje – tai varginantis pasirinkimas. Bet norinčiųjų tai daryti vis dar atsiranda. Ne paslaptis, kad dar didesnė grupė tų, kuriems PLB Seimo metu aptariami klausimai visiškai neįdomūs ir neverti dėmesio. Jiems pakanka paskaityti naujienas lietuviškuose interneto portaluose. Tačiau ar tikrai? Sociologų atliekami tyrimai rodo, kad ne iki galo taip yra. Anksčiau ar vėliau klausimai dėl kilmės, kalbos, ryšio su gimtuoju kraštu atsiranda. Žinoma, negalime užmiršti, kad užsienio lietuviai tai ne tik emigrantai, o ir pačių emigravusiųjų patirtis nevienoda. Ji priklauso nuo emigracijos trukmės, tikslo, gyvenamojo žemyno.

Neseniai savo tyrimų apie naujausios lenkų emigracijos bangą ir jų nuotaikas rezultatais pasidalijo lenkų sociologas Rafalas Cekiera (Rafał Cekiera). Jo apibendrinimai, man atrodo, tinka ne tik lenkams, bet ir lietuviams emigrantams. Juolab kad abiejų kaimyninių šalių emigracijos priežastys ir emigrantų nuotaikos labai panašios.

Sociologas apklausė daugybę naujųjų emigrantų, ilgą laiką skaitė jų komentarus interneto portaluose. Jis pažymi, kad daugelis tvirtino, jog emigravo ne tam, kad užsidirbtų daug pinigų, bet kad „normaliai gyventų“ ir galėtų „apmokėti sąskaitas“. O ką reiškia „normaliai gyventi“? Pasak jo, tai ne algos dydžio klausimas, bet visų pirma darbdavių pagarba darbuotojui, kokį darbą jis beatliktų, žmonių santykiai kasdieniame gyvenime, net jei ne visuomet natūraliai nuoširdūs, tai vis tiek gerinantys nuotaiką. Būtent tai gyvenimą daro paprastesnį. Emigrantai pasakodavo, kad sugrįžę atostogų į Lenkiją anglų pavyzdžiu bandydavo šypsotis autobusų stotelėse sutiktiems žmonėms, o pastarieji žiūrėdavo į juos kaip į idiotus. Sociologas pažymi, kad išvykusieji dažnai nejaučia diskomforto, jeigu turėdami solidų išsilavinimą svetur turi dirbti mažiau prestižinius darbus. Pasak jo, jie tai kompensuoja kitose gyvenimo srityse, pavyzdžiui, gali turiningai leisti laisvalaikį, atostogų metu keliauti po pasaulį, savo įspūdžiais dalintis socialiniuose tinkluose. Tai gyvenimą, jų supratimu, daro prasmingą.

Tyrimų metu taip pat buvo klausiama apie norą grįžti į gimtinę, tautinį ryšį, šeimos tradicijų išsaugojimą, būdus palaikyti kontaktus su gimtuoju kraštu. Atsakymai atskleidė naują požiūrį į emigraciją. Gyvenimas ir darbas kitoje šalyje vis labiau laikomas natūraliu šių laikų reiškiniu. Vis dažniau atsakoma, kad „žmonės emigruodavo seniau, dabar jie išvažiuoja“. O ar sugrįš? Mokslininko tyrimai patvirtina tai, ką tekdavo girdėti bendraujant su emigravusiais lietuviais PLB suvažiavimų metu. Sprendimo sugrįžti galimybės mažėja pradedant vaikams svetur lankyti mokyklą, o Tėvynės ilgesys ir noras dalyvauti vietos lietuvių bendruomenės veikloje atsiranda po 5–10 metų. Tačiau pasiilgstama ne valstybės, iš kurios emigruota, o nutrauktų ryšių su draugais, aplinka, tradicijomis. Tą ilgesį emigrantai bando slopinti skaitydami naujienas interneto portaluose, keisdamiesi komentarais internete, bendraudami interneto socialiniuose tinkluose. Daugelis jų teigė, kad palaikyti tautinę tapatybę ar sugrįžti į Tėvynę tikrai nepaskatins naujos programos ar strategijos. Jie labiausiai laukia gerų žinių iš Lietuvos ir apie Lietuvą. Susirasti jas internete patys sugebės, nepaisant to, kokia kalba bus pateiktos.

Petras Maksimavičius

Neseniai savo tyrimų apie naujausios lenkų emigracijos bangą ir jų nuotaikas rezultatais pasidalijo lenkų sociologas Rafalas Cekiera (Rafał Cekiera). Jo apibendrinimai, man atrodo, tinka ne tik lenkams, bet ir lietuviams emigrantams. Juolab kad abiejų kaimyninių šalių emigracijos priežastys ir emigrantų nuotaikos labai panašios.