Pasižiūrėkit, kiek daug yra vinių… Ant kiekvienos vinies yra siūlas… Taip juos reikia sudėti, kad gautume šešiolikakampį, aštuoniakampį, keturkampį ar trikampį. Matome matematines figūras. Sudėtinga, bet nieko nėra tokio, ko nebūtų galima įveikti. Manęs irgi niekas nemokė nėrimo ant rėmų. Pati išmokau. O ar per pirmą matematikos pamoką viską iš karto supranti? Na ne. Tik po kurio laiko. O kai mamytė pirmą kartą kepė tortą, tai ar jai iš karto pavyko iškept? Irgi ne…“ – pasakojo Onutė Budzeikienė, nėrimo ant rėmų specialistė, „Lietuvos muziejų kelio“ renginyje, kuris vyko „Senosios klebonijos“ kiemelyje.

Žiūrint į susidomėjusiųjų renginiu būrį atrodė, kad tikriausiai dauguma nėra girdėję apie projektą „Lietuvos muziejų kelias“. Tai ciklas muziejinių renginių, organizuojamų visuose Lietuvos regionuose: Žemaitijoje, Aukštaitijoje, Dzūkijoje, Sūduvoje ir Mažojoje Lietuvoje. Pirmą kartą šis projektas įgyvendintas 2012 metais. Šiemet pirmąkart į projektą įrašytas ir Dzūkijos pakraštys Lenkijos teritorijoje. Aldona Vaicekauskienė džiaugiasi, jog Lazdijų krašto muziejaus direktorės Dainos Pleigienės dėka Lenkijos lietuviai galėjo prisijungti prie šio renginių ciklo. Pasidomėjus projekto kūrimo tikslais, galima suprasti, kad šiandien keičiasi visuomenės dėmesys kultūrai, istorijai ir muziejams. Šiuo projektu siekiama pažinti muziejus, galbūt juos keisti, keistis patiems lankytojams, ieškantiems prasmių, besigilinantiems į šalies ir savo krašto istoriją. Ypač šiais metais „Lietuvos muziejų kelias“ turi ypatingą reikšmę visai lietuvių tautai, kadangi 2015-ieji pripažinti Lietuvos etnografinių regionų metais. Keliaujant iš vieno krašto muziejaus į kitą suteikiama puiki galimybė semtis naujų žinių apie savo ir kitų regionų muziejuose saugomus objektus, susikurti lietuvių kultūros įvaizdį.

Onutė Budzeikienė
Jurgitos Stankauskaitės nuotr.

Žiūrint į „Senosios klebonijos“ muziejuje kaupiamus eksponatus, pastebėta, kad yra tokių vertingų dalykų, kurie retai aptinkami kituose Lietuvos muziejuose. Projektas padėjo sukurti „Nėrimo ant rėmų“ ciklą ir įgyvendinti edukacinius užsiėmimus „Eksponatai atgyja jaunimo rankose“. Būtent nėriniai ant rėmų perteikia šio krašto išskirtinumą. Manoma, kad jie daugiausia aptinkami čia gyvenančių lietuvių kaimuose (kažin ar galima tvirtai teigti, jog nėrimas ant rėmų atsirado ir rutuliojosi tik šiame krašte, kadangi kai kuriuose Lietuvos šaltiniuose minimi moterų darbai, kurti būtent ant medinių rėmų). Nėriniai ant rėmų tai: staltiesės, kilimėliai, kuparų ir lovų užtiesalai. Iš pradžių šiuos rankų darbus kaupta „Senosios klebonijos“ muziejuje, o tik vėliau sumanyta juos atkurti, kadangi pačios vyriausios krašto audėjos ar mezgėjos nemokėjo nerti ant rėmų. Onutės Budzeikienės didelio noro ir užsispyrimo dėka buvo atkurta nėrimo ant rėmų technika. Tai ji, remdamasi vaikystės prisiminimų nuotrupomis, šiandien perduoda informaciją jaunesnėms kartoms. „Būdama pirmos klasės mokinė, mačiau, kaip mama dėdavo siūlą ant rėmų. Atsiminiau tik tiek: skersai, išilgai ir kryžiukas. Prisimenu, kad kai buvo siūlas ištrauktas, mama imdavo jį į ranką, ištempdavo ir verdavo. Tik tai išliko mano atminty. Nieko daugiau.“ Pirmuosius nėrimo žingsnius Onutė žengė vos prieš trejus metus. „Tik išėjus į pensiją radau laiko rankų darbams. Kodėl? Jaučiausi kalta, kad nepaėmiau to, ką man mama davė (nertų ant rėmų dirbinių – red.).

Audronė Slovikienė
Jurgitos Stankauskaitės nuotr.

Vėliau norėjau visa tai atkurti, bet žinojau, kad tai reikalaus daug darbo. Kartą mano Petras sukalė rėmus ir taip pradėjau nerti ant rėmų.“ Onutė pripažįsta, kad jai be galo patinka ši nėrimo technika, susijusi su matematinėm figūrom, kadangi pati ilgus metus mokykloje mokė matematikos. „Beveik visus darbus metam iš keturių siūlų, bet patys sudėtingiausi – iš aštuonių. Čia reikia tikslumo, be to, be rėmų nepavyktų atlikti tokio darbo, nes viskas būtų kreiva šleiva… Tik baigus nėrimą reikia iškrakmolyti, o po to nuimti nuo rėmų.“ Onutė teigia, kad norint šia technika nunerti staltiesę, reikia bent dviejų mėnesių. „Kasdien po truputėlį darau, nes nei akys, nei rankos neištvertų.“ Nors darbas reikalauja didelių pastangų, tačiau rezultatas stulbinantis, todėl dabar nėrimo ant rėmų mokosi gimnazijos mokinės ir vyresnio amžiaus moterys, norinčios išmokti arba prisiminti tai, kas kadaise teikė malonumą. Viena iš jų tai Audronė Slovikienė (54 metų) iš Ožkinių kaimo, visai neseniai papildžiusi „Šimtavirvio“ tautodailės dirbtuvėse triūsiančių moterų gretas. Ji nėrimo ant rėmų mokėsi mokykloje, bet toliau jau neteko kurti šių meno dirbinių. „Šiaip siuvinėju, audžiu dideles juostas staklėmis, mezgu servetėles, takelius. Negaliu pasakyti, kad nėrimas ant rėmų yra sudėtingas darbas. Priešingai. Jis ramina“, – pasakoja Audronė. Ji teigia, kad darbai, kurie buvo pristatyti „Lietuvos muziejų kelio“ renginio metu, ir edukaciniai užsiėmimai, kuriuose dalyvavo vaikai ir jaunimas, yra „būtini, kadangi vaikas galbūt yra užslėpęs norą ką nors daryt, bet neturi tam galimybių“. Kalbant apie vyresnes moteris – joms rankų darbai yra tiesiog malonumas. Veronika Valenskienė (66 metų), paklausta, kodėl užsiima rankų darbais, tvirtai atsakė: „Man nereikia šių kuriamų dalykų, bet tokiu būdu malonu leisti laiką. Aš pasiilsiu prie tokio darbo“. Sėdėdama prie „Senosios klebonijos“ muziejaus slenksčio, ji pasakojo: „Aš visą laiką ausdavau ar siuvinėdavau tulpės raštus. Man ši gėlė „prie dūšios“, kadangi tai lelijų giminės augalas. Štai balta lelija yra nekaltybės simbolis… Todėl man nuo jaunystės tulpė yra labai artima…“

Veronika Valenskienė
Jurgitos Stankauskaitės nuotr.

„Lietuvos muziejų kelio“ renginyje svečiavosi nemažai lankytojų iš Lietuvos, kurie rado laiko pokalbiams ne tik apie politiką, bet ir krašto kultūrą. Susidomėta nėriniais ant rėmų, kurie seniau puošę kiekvieną langą, o dabar saugomi muziejuose. Renginio dėka nėriniai tarsi „išėjo“ iš savo senų rėmų. Atkurtos staltiesės arba užuolaidos šiandien yra ideali modernumu pakvipusių namų puošmena.

Tęsinys kitame „Aušros“ numeryje.

Jurgita Stankauskaitė