Šių metų birželio 25–28 dienomis folkloro ansamblis „Alna“ dalyvavo Lenkijos prestižiniame folkloro festivalyje Kazimieže, kur laimėjo trečiąją vietą kapelų kategorijoje. Kaip jau buvo rašyta Lenkijos lietuvių portale punskas.pl, šis konkursas „tai tiesiog apžvalga, kurios metu siekiama populiarinti ir išsaugoti liaudišką grojimą tradiciniais instrumentais, dainavimo stiliaus specifinę manierą. <…> grojami ir dainuojami tik tokie kūriniai, kurie yra tipiški tam tikro regiono kultūrai“. Apie konkursą ir įspūdžius pasakoja ansamblio „Alna“ vadovas Vytautas Batvinskas.

 Jurgita Stankauskaitė: Kaip „Alnai“ pavyko patekti į konkursą Kazimieže? Kiek yra žinoma, metus prieš festivalį įvairiuose Lenkijos regionuose vyksta atrankos.

 Vytautas Batvinskas: Kiekvienas folkloro ansamblis turi pereiti pirmąjį etapą – konkursą. Mūsų regione jis kasmet vyksta rugpjūčio mėnesį per folkloro festivalį (Suwalski Jarmark Folkloru) Suvalkuose. Ansamblius, solistus ar duetus vertina iš Lenkijos gilumos atvykusi žiuri. Pasirodymas – lyg abitūros egzaminas. Atsistoji prieš vertinimo komisiją ir suvoki, kad turi gerai pasirodyti, nes nuo kūrinio atlikimo, instrumentų pritaikymo ir daug daug kitų dalykų priklausys, ar pavyks dalyvauti šventėje Kazimieže.

 J. S.: Kas vyksta toliau?

 V. B.: Po koncerto skelbiami rezultatai. Arba pavyksta pereiti atranką, arba ne.

J. S.: Ir „Alnai“ pavyko! Kodėl tik dabar? Festivalis Kazimieže vyksta ne pirmus metus. Šiemet jis šventė 49-ąjį gimtadienį.

 V. B.: Mūsų ansamblis „Alna“ šiemet pirmą kartą dalyvavo koncerte-konkurse. Turiu pabrėžti, kad priklausėme kapelų kategorijai. Šį kartą nedainavome, tik grojome, kadangi dainuoti buvo galima vien lenkiškai. Tokios konkurso sąlygos. Savaime aišku, kad lietuviškų dainų neketinome versti į lenkų kalbą. Kalbant apie mūsų krašto ansamblių dalyvavimą festivalyje Kazimieže reikia pasakyti, kad ne mes pirmieji jame koncertavome. Kiek žinau, prieš daugelį metų šioje šventėje pasirodė LKN kapela „Klumpė“. Kas dar atstovavo mūsų kraštui? Reikėtų tuo labiau pasidomėti.

J. S.: Kazimiežo festivalyje dalyvauja dainininkų ir muzikantų grupės. Ar Suvalkų folkloro festivalyje taip pat pasirodo įvairiausi folkloro sambūriai?

 V. B.: Dalyvauja senjorų kapelos, senjorai solistai, kapelos, muzikantai ir duetai (mokytojas ir mokinys).

 J. S.: Beje, Kazimieže „Alnai“ teko lietuviškai uždainuoti. Aišku, po konkurso ir per pertrauką. Pastebėjome, kad lietuviška daina paragino žiūrovus susikabinti už parankių ir pašokti polkutę arba valsiuką. Na, o kokius kūrinius pagrojote, už kuriuos buvote vertinami?

V. B.: Kiekvienam konkurso dalyviui buvo skirta vos dešimt minučių. Per šį laiką pagrojom keturis kūrinius: „Vestuvinį maršą“, „Sigito valsą“, „Polką“ ir „Suktinį“. Žiuri buvo labai kompetentinga. Pagal atlikimą ir instrumentus gretino, kuris dalyvis kuriam regionui atstovauja.

 J. S.: Tikriausiai jaudulio nebuvo įmanoma išvengti. Kaip jums atrodo, ar ansambliai noriai dalyvauja šiame koncerte-konkurse?

 V. B.: Kalbant apie konkursą Suvalkuose, vietinių ansamblių būna tikrai nemažai. Bet ne visi pereina pirmąjį etapą. Aišku, vienais metais gali laimėti vieni, o kitais kiti ansambliai. Atvirai kalbant, autentiškų folkloro kapelų tikrai nėra daug.

 J. S.: Apie kapelų autentiškumą specialistai galėtų ilgai diskutuoti. Mes patys daug ko nežinome apie lietuvių folkloro ansamblių sudėtį, instrumentus ar dainas. Reikia tuo domėtis.

 V. B.: Tikrai. Įsidėmėjau vienos Kazimieže dalyvavusios pietryčių Lenkijos kapelos atstovų pasisakymą, jog jų krašto kapelose grojama tik dviem smuikais ir basetle. Tik šiais instrumentais, ir niekuo daugiau. Nėra jokių būgnų ar akordeonų. Jais jų regione iš viso niekada nebuvo grojama. Mes taip pat stengiamės gilintis į folkloro šaknis. Štai, pavyzdžiui, dalyvaudami Dainų šventėje Lietuvoje, negalime groti akordeonais, nes tai yra naujų laikų instrumentas, tad ir Kazimieže grojom armonikomis.

 J. S.: Iš kur jums tenka semtis žinių?

 V. B.: Na, nemažai metų grojame. Be to, tenka dalyvauti įvairiuose kursuose. Pagrindines žinias apie mūsų krašto folklorą kaupiame iš vietos gyventojų pasakojimų, įrašų, kurių tikrai nemažai saugoma Lietuvos archyvuose. Turiu pripažinti, kad tobulėti mums padeda muzikantai iš Vilniaus – Gaila ir Arvydas Kirdai. Tai jų dėka sukaupta daug mūsų krašto muzikantų įrašų. Prieš kelionę į Kazimiežą turėjome progą pasikalbėti su jais, išgirsti keletą naudingų patarimų. Juk jie yra liaudies muzikos specialistai. Būtina pridurti, kad, be jų, mums nemažai padėjo taip pat etnografas, folkloro specialistas Mirekas Naliaskovskis (Mirek Nalaskowski) iš Suvalkų.

 J. S.: Konsultuotis su jais buvo būtina?

 V. B.: Kiekvienas iš mūsų gali paimti į rankas instrumentą ir pagroti lietuvių liaudies kūrinį, pavyzdžiui, kokią polką ar valsą, bet to neužtenka. Konkurse pabrėžiamas regiono specifiškumas, originalumas. Kadangi mes atstovavom Punsko kraštui, turėjome pagroti šiame regione sukurtus ir grojamus kūrinius. Žinome, kad pas mus, kaip ir kituose Lietuvos regionuose, atliekami kūriniai, būdingi visiškai kitiems Lietuvos etnografiniams regionams. Mes neturime specialistų, kurie galėtų mums padėti, patarti, todėl naudojamės galimybe paprašyti pagalbos etnomuzikologijos žinovų. Galbūt ne visi žino, kad ne vienas Lietuvos folkloro ansamblis turi savo vadovą ar minėtos srities specialistą, kuris dirba kartu su muzikantais, padeda atsirinkti kūrinius, būdingus savo regionui. Mes patys galėtume gilintis ir nuolat domėtis savo krašto kūriniais, analizuoti jų specifiką, grojimo būdą, tačiau negalime tam skirti pakankamai laiko. Turime savo darbus ir šeimas, o laisvalaikiu susitinkame su folkloro sambūriu „Alna“ pagroti ir pasiruošti įvairiems koncertams.

 J. S.: Galbūt galima pagalbos prašyti jaunesniųjų, kurie yra susidomėję savo krašto muzika, muzikantais, folkloru?

V. B.: Dabar jaunimas taip pat užsiėmęs arba domisi visiškai kitais dalykais. Gaila, nes mūsų krašte yra vyresnio amžiaus muzikantų, kuriuos dar būtų galima pakalbinti ir įrašyti.

 J. S.: Šitaip nors dalį kūrinių išsaugotume. Ne tik mes galėtume iš jų mokytis, bet galbūt ir ateities kartos, kurias sudomintų šio lietuvių krašto folkloras.

 V. B.: Juk nebūtina turėti kamerą. Pakanka diktofono, kad įrašytume patį kūrinį, melodiją.

 J. S.: Šiandien tai padaryti tikrai nėra sunku. Beveik kiekvienas iš mūsų kišenėse nešiojamės išmaniuosius telefonus, turinčius įrašinėjimo funkciją. Užtenka paspausti vieną mygtuką, kad įamžintume kūrinį. Na o grįžtant prie konkurso Kazimieže – kitais metais taip pat ketinate jame dalyvauti?

 V. B.: Deja, folkloro sambūris „Alna“ šiame konkurse galės dalyvauti po trejų metų. Aišku, nuvykti ten ir pagroti su svečiais galima kasmet, jeigu pakviečia.

Jurgita Stankauskaitė