Lenkijos lietuvių draugijos suvažiavimas. Seinai, 2003 m.

Per atostogas teko perskaityti dviejų jaunų mokslininkių įdomias publikacijas apie Lenkijos lietuvius. Pirmojo straipsnio autorė lietuvė Violeta Podagelytė, Lietuvos socialinių tyrimų centro, Sociologijos instituto doktorantė, o antrojo straipsnio – lenkė Agnieška Novakovska (Agnieszka Nowakowska), Varšuvos universiteto Sociologijos instituto doktorantė. Neįtikėtinas sutapimas. Abi jaunosios mokslininkės pasirinko tą patį tyrimo objektą – Lenkijos lietuvių bendruomenę, jos tautinės tapatybės būklę ir lyderių vaidmenį jos formavimui. Atlikto tyrimo laikas taip pat beveik sutapo: 2012–2014 metai. Renkant medžiagą apie Lenkijos lietuvius buvo apklausti beveik tie patys asmenys. Kas labiausiai intrigavo skaitant mokslininkių atliktų tyrimų išvadas – kad jos pasirodė visiškai skirtingos! Straipsniuose pateiktos mintys įdomios taip pat tuo, kad parodo, kaip skirtingai mūsų bendruomenė ir joje vykstantys procesai gali būti suvokiami Lietuvos ir Lenkijos mokslininkų ir pristatomi plačiajai Lietuvos ir Lenkijos visuomenei.Nekomentuosiu plačiau minėtų straipsnių, kadangi nesijaučiu kompetentingas tai daryti. Be to, jie vienaip ar kitaip susiję taip pat su visuomenine veikla, kurioje ir man teko dalyvauti, todėl komentuoti būtų nekorektiška. Pacituosiu tik kelias pagrindines išvadas, prie kurių priėjo mokslininkės, analizuodamos Lenkijos lietuvių tautinės tapatybės būklę ir bendruomenės lyderių veiklos strategijas.

Violeta Podagelytė savo išvadose apie Lenkijos lietuvių ­bendruomenę ir jos lyderius rašo: „(…) Šiame straipsnyje buvo pristatyti tyrimo, vykusio 2014 m. vasario ir kovo mėnesiais Punsko ir Seinų krašte, rezultatai. (…) Surinkta medžiaga rodo, kaip sureikšminto ir idealizuoto lietuvybės įvaizdžio kūrimas, alternatyvių požiūrių ir tapatybių, kurios neišvengiamai pasireiškia bendruomenėje, tačiau nukrypsta nuo suformuoto įvaizdžio, nepripažinimas ir poreikių ignoravimas sukuria atskirties barjerus ir čiudokų kategorijas. (…) Kultūros įstaigoms ir mokykloms tiek Punske, tiek Seinuose, remiantis daugelio apklausų pateikta informacija, vadovauja profesionalai, kurių pagrindinis pragyvenimo šaltinis susijęs su lietuvybės veikla, t. y. jie ne tik gyvena dėl lietuvybės (misija), bet ir iš lietuvybės. (…) Respondentai nurodė, kad nesutarimai tarp senosios ir naujosios lyderių kartos buvo išspręsti patraukiant senosios kartos lyderius, o nauja lyderių karta, kilusi iš Punsko, yra daug radikalesnė: neparankios nuomonės, jų žodžiais, pažabojamos naudojant tokias bausmes arba tų bausmių grėsmes kaip galimas darbo netekimas, verslo boikotavimas ir kitos ekonominės bei socialinės bausmės. (…) Etninės tapatybės veikėjai (turbūt turima omenyje buvusius ir esamus lietuviškų organizacijų lyderius, švietimo ir kultūros įstaigų vadovus – aut.) naudodami jiems plačiai prieinamus resursus ir socialinės kontrolės mechanizmus, besiremiančius paskatų ir bausmių logika, siekia paskatinti prisitaikymą prie nustatytų tikslų, socialinių normų, veiklos krypčių. Remiantis giluminių interviu ­duomenimis galima teigti, kad etninės tapatybės veikėjai, įgyvendindami lietuvybės išsaugojimo misiją, taip pat sutvirtina savo monopolistinę poziciją bendruomenėje ir etninės ekonomikos tvarumą.“

Seinų lietuvių „Žiburio” mokykla, 2005 m.

Agnieška Novakovska savo straipsnyje rašo: „(…) Paskelbta medžiaga remiasi 2012 m. kovo ir gegužės mėnesiais atliktais interviu su lietuviškų organizacijų lyderiais, informacija iš šių organizacijų įstatų, interneto portalų bei publikacijų vietinėje spaudoje. (…) Visos lietuvių draugijos kaip pagrindinį veiklos tikslą įvardija kovą su tautine asimiliacija ir polonizacija arba bent šių procesų, kurie vyksta lietuvių bendruomenėje, sulėtinimą. Kiekviena organizacija šią veiklą vykdo savaip, atkreipdama dėmesį į skirtingus tapatybės aspektus – rūpinimąsi lietuvių kalba, dvasinės ir materialinės kultūros išsaugojimu. (…) Stebėdama savo pašnekovų veiklos istorijas matau, kad nepaisant išplėtotos organizacinės struktūros į įvairių organizacijų valdybų sudėtį įeina tie patys žmonės. Lyderių sąrašuose matome tas pačias pavardes. Viena vertus, tai pliusas. Tai rodo, kad Lenkijoje gyvenantys lietuviai gebėjo iš savo būrio išugdyti lyderius, kurie sugeba įvardinti bendruomenės problemas ir energingai siekia jas išspręsti. Seinuose nebuvo vietos, kur galėtų būti puoselėjama lietuvių kultūra? Pastatyti kultūros namai. Nebuvo lietuviškos mokyklos? Surasta lėšų, kad rekordiškai greit ji būtų pastatyta, gauta finansavimą jai išlaikyti, o po dvejų metų pastatyta sporto salę. (…) Tai rodo didelį tarpusavio solidarumą ir lietuvių lyderių determinaciją. Tarpusavio nesutarimai, kurių taip pat netrūksta, neužgožia strateginių tikslų įgyvendinimo. (…) Kai kurie lyderiai skundžiasi, kad nėra kam jų pavaduoti. (…) Krizė, nedarbas ir Seinų apskrities, kuri yra pati neturtingiausia Lenkijoje, situacija nepadeda šios padėties pagerinti. (…) Todėl vis ­mažiau asmenų, baigusių studijas, kurie būtų tinkamiausi tapti lyderiais, grįžta į Punską. Jie randa darbą kituose Lenkijos regionuose, Lietuvoje arba kitose ES šalyse.“

Rekomenduoju šiuos straipsnius paskaityti. V. Podagelytės straipsnį galima rasti internete. Jo pavadinimas – Ribų ženklinimas ir atskirtis paribio etninėje bendruomenėje: etninių veikėjų vaidmuo ir strategijos (Etniškumo studijos, 2014/2. P. 69–88). A. Novakovskos straipsnis paskelbtas Lenkijos Seimo leidinyje: A. Nowakowska. W obronie narodowej tożsamości. Organizacje mniej- szości litewskiej działające w Polsce. „Litwini“, Warszawa, 2013, s. 29–42.

Petras Maksimavičius