Punsko lietuvių kultūros namų „Dzūkijos“ choro dalyviams labai retai tenka kartu stebėti saulėtekį. Š. m. birželio 26-osios ankstyvą rytą buvo proga pro riedančio autobuso langus žiūrėti į javų, kukurūzų laukus ir pievas gaubiantį rūką ir iš jo išnyrančią skaisčią saulę. Tą rytą skubėjom į Alytų. Mat ten mūsų laukė kitas autobusas su Alytaus kultūros ir komunikacijos centro choro „Varsa“ dalyviais ir mūsų bendru vadovu Vidu Simanausku. Toliau keliavome visi kartu, o kelionės tikslas buvo Latvijos sostinė Ryga.

Nusidanginome į Latviją, nes birželio 25–28 dienomis šios šalies sostinėje ir kituose miestuose (Jūrmala, Sigulda, Cesis, Tukums, Ogre ir Bauska) vyko VIII Šiaurės ir Baltijos šalių chorų festivalis 2015. Mes, punskiečiai, susijungę su alytiškiais, šioje šventėje atstovavome Lietuvai. Be mūsų jungtinio choro su „Varsos“ vėliava, renginyje dalyvavo dar keliolika Lietuvos chorų, tarp jų – reprezentacinis Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ (vad. Tomas Ambrozaitis).

Su visais šventės dalyviais pirmą kartą susitikome Rygos senamiestyje. Čia, prie plačiosios Dauguvos upės krantų, visi chorai išsirikiavo atstovaujamų valstybių tvarka. Margaspalvėje eisenoje su savo šalių ir chorų vėliavomis senamiesčio (Vecrigas) gatvelėmis iki Laisvės (Brivibas) paminklo žygiavom kartu su Estijos, Suomijos, Norvegijos, Danijos, Islandijos, Švedijos ir, aišku, gausiausiai atstovaujamos Latvijos dainininkais. Susirinkę aikštėje visi šventės dalyviai buvo pasveikinti aukščiausiosios Latvijos valdžios, kartu sugiedojo Latvijos himną. Po to reikėjo imtis darbo – juk po dviejų dienų mūsų laukė bendras koncertas. Reikėjo pradėti repetuoti Mežaparka didžiojoje estradoje.

Šeštadienį, birželio 27-ąją, tarptautinis kelių tūkstančių dalyvių choras išsisklaidė po visą Latviją. Dieną visi lankėme įžymias vietas, o vakare atskiruose miestuose dalyvavome įvairiuose koncertuose. „Varsa“ atsidūrė Tukums miestelyje. Važiuodami ten iš Rygos, pakeliui užsukome trumpam į Jūrmalos pakrantę pasisveikinti su Baltija. Oras buvo nuostabus, tad labai apgailestavom, kad tik akimirkai galėjom įbristi į jūros vandenį. Tačiau mūsų nusivylimą nustelbė Tukums miestelio kultūros centro darbuotojų malonus priėmimas ir globa. Aplankę miestelį, papietavę, išklausę Danijos choro (vad. Eriks Bjerns-Lunds) puikų koncertą evangelikų liuteronų bažnyčioje, nukeliavome į užmiestyje esančią Durbės estradą, kur turėjo vykti finalinio VIII Šiaurės ir Baltijos šalių chorų festivalio koncerto preliudija (mat čia buvo atliekamas sutrumpintas finalinio koncerto repertuaras). Pirma koncerto dalis buvo skirta latvių ansambliečiams – jie ne tik dainavo savo dainas, bet ir šoko latvių tautinius šokius. Po to nešini pievų gėlių puokštėmis į sceną įėjome ir mes – kitų tautų atstovai. Dainavome po vieną kiekvienos šalies dainą. Lietuviškai atlikome „Teka teka šviesi saulė“. Dirigavo „Varsos“ ir „Dzūkijos“ vadovas Vidas Simanauskas. Jam tai buvo didžiulė staigmena, nes apie šią garbingą funkciją sužinojo tik per repeticiją, tačiau savo „tarptautinę pareigą“ atliko puikiai. Iki koncerto pabaigos beliko vos keli šokiai ir finalinis festivalio kūrinys „Carmina Burana“, kai staiga dingo elektra. Užgeso prožektoriai, nutilo mikrofonai. Tačiau latviai nepasimetė ir nesuglumo, o iškart pradėjo dainuoti savo liaudies dainas a cappella, dėkojo chorų vadovams. Beje, taip pat staiga elektra ir atsirado – kaip tik tuo metu, kai turėjome dainuoti numylėtą latvių tautos dainą „Put vejini“. Pasibaigus koncertui, chorai jau skirstėsi nuo scenos, bet įsisiautę latvių šokėjai ir žiūrovai dar ilgai šventė Durbės estradoje.

O mes nudardėjome į Rygą. Mat nuo pat ryto mūsų laukė kelių gerų valandų repeticija Mežaparka didžiojoje estradoje ir finalinis koncertas.

Penktadienio popietę estradoje teko pašalti (buvo apsiniaukę ir vėsu), o sekmadienis jau pasitiko mus kaitria saule. Scena virto karšta keptuve. Gelbėjomės nuo karščio kaip įmanydami: prisidengdami skaromis, natų sąsiuviniais, tačiau ir taip nepavyko – visi gražiai nudegėme, koncertavome raudonais veidukais. 🙂 Repeticija truko nuo 9 iki 14 val. Visiems choristams didžiulis iššūkis buvo „įvaldyti“ repertuarą svetimomis kalbomis,o dirigentams – suvaldyti įvairiakalbių dainininkų beveik septyniatūkstantinę minią, todėl kiekvieną dainą kartodavome po kelis sykius. Ypač sunku buvo įskaityti norvegų, danų, suomių dainų žodžius. Kai kuriedirigentai tiesiog mokė mus tarti frazes. Repeticija labai užtruko ir iki jos galo estradoje pasiliko tik patys ištvermingiausi, profesionalūs choristai.

Taigi visą sekmadienį praleidome Rygos priemiesčio miške. Aplinkui jutome šventinį šurmulį, grožėjomės Šiaurės ir Baltijos šalių tautiniais drabužiais bei merginų ir moterų nupintais nuostabiais vainikais, kurie vienas už kitą buvo gražesni, įdomesni, įmantresni. Dėl to vėliau ir scenoje buvo labai spalvinga ir gaivu.

Finalinis koncertas prasidėjo 17 val. Į estradą žygiavome išsirikiavę balsais (pirmaisiais, antraisiais: sopranais, altais, tenorais, bosais) iš visų jos pusių, todėl įėjome į sceną, skambant latvių vokalinės grupės „Cosmos“ bei būgnų ir dūdų muzikos grupės „Auli“ atliekamam kūriniui, labai iškilmingai ir tvarkingai.

Suėję į estradą, dainavome visiems labai patikusią, ritmišką vokalinės grupės „Cosmos“ užvestą dainą „Vindo“, kurią dirigavo Romans Vanags (vėliau, jau po koncerto, teko girdėti ne vieną dalyvį niūniuojant būtent šį kūrinį – tikrai jis „įkrito“ į ausį). Po to dainavome po dvi kiekvienos šalies dainas. Lietuviškai atlikome „Teka teka šviesi saulė“ (dirigavo Tomas Ambrazaitis) ir „Kur giria žaliuoja“ (dirigavo Regina Maleckaitė). Finalo kulminacija buvo Carlo Orfo kantata „Carmina Burana“ – sudėtingas operos kūrinys, kur visiems dainininkams iššūkis buvo suderinti greitą tempą ir „ištraukti“ labai aukštas natas. Visiems atlikėjams: jungtiniam tarptautiniam chorui, berniukų chorui, pučiamųjų orkestrui „Riga“ ir puikiems solistams Ingai Šlubovskai ir Rihardsui Millersui dirigavo charizmatiškas Latvijos nacionalinės operos dirigentas Mārtiņš Ozoliņš. Kūrinį „iliustravo“ latviška šiuolaikinių šokių grupė.

Koncerto metu buvo sugiedoti Latvijos, Suomijos, Europos Sąjungos himnai bei pirmaisiais (1995) festivalio metais atlikta latvių daina „Put vejini“, vadovaujant visiems šventės dirigentams.

Pasibaigus koncertui, į dangų nuskriejo taip kruopščiai ir gražiai nupinti moterų vainikai. Galbūt šitaip dalyviai vieni su kitais dalinosi savo šiai šventei skirtais ir nuveiktais darbais, linkėjimais, įspūdžiais.

Šiaurės ir Baltijos šalių festivalis Latvijoje apsuko 20-ies metų tradicijos ratą. Tai čia, Rygoje, 1995-aisiais vyko pirmoji tokia šventė. Po to ji nukeliavo į kitas šalis: Švediją, Norvegiją, Lietuvą, Islandiją, Suomiją. Šis festivalis savo forma primena Lietuvos Dainų šventę (ypač finalą Vingio parke), tačiau skiriasi tautų, kalbos, kultūros, tautinių drabužių, dainavimo būdo požiūriu. Dėl to šventė buvo labai spalvinga ir įdomi.

Nepaprastai smagu buvo dalyvauti tokiame renginyje, jaustis estradoje esančios minios, kurią sieja numylėta Baltijos jūra, dalimi, kartu dainuoti lietuviškas ir kitų tautų dainas.

Dėkojame gerb. vadovui Vidui Simanauskui už suteiktą galimybę dalyvauti Baltijos šalių šventėje Latvijoje ir transportą, Punsko LKN direktorei Astai Pečiulienei už organizacinį darbą, Punsko valsčiaus viršaičiui už transportą. Nuoširdžiai ačiū Lenkijos administravimo ir skaitmeninimo ministerijai už paramą.

„Dzūkijos“ choro dalyviai