„Žiburietės”

Petras MAKSIMAVIČIUS

Šiemet sukanka 10 metų, kai Seinuose pradėjo veikti lietuviška „Žiburio“ mokykla. Ji pastatyta Lietuvos Vyriausybės lėšomis. Lankyti ją pradėjo vos 64 mokiniai. „Žiburio“ vardo suteikimo ceremonijoje 2005 m. dalyvavo Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus ir Lenkijos Prezidentas Aleksandras Kvasnevskis (Aleksander Kwaśniewski), mokyklos oficialiame atidaryme – Lietuvos švietimo ir mokslo ministras Remigijus Motuzas, daug kitų garbingų svečių. Prieš dešimt metų buvo nemažai sudėtingų akimirkų ir nežinomybės, sunkių sprendimų, tačiau taip pat daug begalinio entuziazmo ir vilties, kad „bent dešimt metų ši mokykla veiktų“. Tai buvo tarsi (nerašytas) mokyklos kūrėjų jai suteiktas „garantinis laikotarpis“.

Šiandien galime lengviau atsikvėpti – šis „projektas“ su kaupu pasiteisino. Po 10 metų „Žiburyje“ vis dar mokosi daugiau kaip 100 mokinių. Mokykla jau išugdė daug gerų, puikiai lietuviškai ir lenkiškai kalbančių, sąžiningų Lenkijos piliečių ir neblogų lietuvių. Kai kurie pirmieji „Žiburio“ absolventai jau baigė studijas, kiti dar studijuoja, dirba…

Manau, kad šios mokyklos pastatymas ir įsteigimas buvo viena reikšmingiausių atgimusios Lietuvos investicijų Lenkijoje nuo 1990 m. Kai kam toks teiginys tikriausiai sukels juoką. Ką reiškia apie 100 mokinių ugdanti mokykla Lietuvos ir Lenkijos pasienyje? Nieko nereiškia – atsakys tie, kas sėdi Varšuvoje ar Vilniuje ir kiekvieną dieną stengiasi suprasti, nuo ko priklauso lietuvių ir lenkų tarpusavio santykių viražai. Taip, Seinų kraštas daugeliui lenkų reiškia provinciją, kurioje atrandama tik nepakartojamo grožio gamtovaizdį, 1920 m. „Seinų sukilimo“ atgarsius ir… Žolinės atlaidus Punske. Tačiau nemažai lietuvių Seinus vis dar laiko vertingu Lietuvos paribiu, kuriame ne taip seniai mokėsi ir dirbo daug iškilių Lietuvos mokslo, kultūros, švietimo ir politikos asmenybių. Jie žino, kad čia dar gyvena lietuvių tautinės mažumos likučiai. Istorinė atmintis ir jos puoselėjimas svarbūs, kadangi leidžia didžiuotis savo praeitimi, įkvepia naujiems prasmingiems darbams, neleidžia kartoti klaidų.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, o Lenkijoje pasikeitus politinei santvarkai Seinai tapo abiejų šalių visuomenių nuotaikų barometru. Dar visai neseniai, 1994–1997 metais, Vilniuje ar Varšuvoje politikų arba žurnalistų išsakyti žodžiai dažnai būdavo grafiškai pavaizduojami ant pastatų sienų Seinuose. Pikti ir žeidžiantys lietuvius šūkiai tapo kasdienybe. Jie trukdė abiejų šalių dialogui, kurio taip labai tuo metu reikėjo. Reikėjo daug ir kantriai dirbti, kad padėtis gerėtų ir atsirastų supratimas, jog geopolitinė padėtis šiame regione pasikeitė ir belieka tą likimo dovaną tinkamai išnaudoti.

Lietuvos tuo metu priimti sprendimai buvo teisingi. Keisti padėtį Seinuose ir visame krašte galėjo tik „investavimas“ į lietuvių kultūrą ir švietimą. Jokie tarpininkai, fondai ar „mylėtojų klubai“ šio darbo atlikti negalėjo arba tas darbas būtų buvęs paviršutiniškas, o problemos anksčiau ar vėliau būtų iškilusios į paviršių su dar didesne inercija. Reikėjo padėti lietuvių bendruomenei, kad jos lyderiai ir aktyvesni nariai vis geriau gebėtų stiprinti lygiavertį dialogą su savo kaimynais, mokėtų savo argumentus pristatyti ne vien besiremdami istorinėmis nuoskaudomis, bet taip pat juos perkeltų į kultūros, sporto, jaunimo ugdymo plotmę, ne tik matytų praeitį, bet mokėtų projektuoti ateitį. Todėl Seinuose iškilo paminklas ne tik katalikų vyskupui, bet ir lietuvių poetui Antanui Baranauskui, buvo pastatyti „Lietuvių namai“ ir galiausiai „Žiburio“ mokykla. Prisimenu, kad kiekvienu atveju buvo abejojančiųjų, ar šios institucijos dar labiau nepakenks lietuvių ir lenkų santykiams, ar netaps nuolatinių konfliktų vieta. Nieko panašaus neįvyko.

„Žiburio“ mokykla Seinuose ypatinga tuo, kad ji ugdo ne tik mokinius, bet taip pat mokytojus, moksleivių tėvus ir – kas labai svarbu – jų lenkiškai kalbančius kaimynus. Ji įsiliejo į Seinų viešąjį gyvenimą. Jos mokiniai ir mokytojai be jokių kompleksų dalyvauja lenkiškuose renginiuose, konkursuose, sporto varžybose, garsina Seinų miesto vardą toli už jo ribų. Per 10 veiklos metų, nepaisant įvairių sunkumų, tikrai daug nuveikta. Tai visų pirma „Žiburio“ mokytojų ir kitų mokyklos darbuotojų nuopelnas. Jie patikėjo ir suprato, kokią misiją jiems teks atlikti, kad nuo kiekvieną dieną gerai atlikto darbo ar anksčiau padarytos klaidos ištaisymo priklausys lietuvių gero įvaizdžio kūrimas. Kantriai. Žingsnis po žingsnio.

Gaila, kad „Žiburiui“ sklypą nupirko ne Lenkijos, bet Lietuvos valstybė. Lietuva skyrė lėšas mokyklai suprojektuoti, vėliau pastatyti. Net ir dabar žymiai prisideda prie jos išlaikymo. Man atrodo, tai buvo Lenkijos politikų didelė klaida, kad nesiryžo patys imtis iniciatyvos ir pastatyti Seinų lietuviams lietuvišką mokyklą. Seinų lietuviai jos neturėjo nuo 1920 metų. Jau nedaug jų beliko, nebuvo ir nėra pavojaus, kad netikėtai pradės dominuoti Seinų kalbinėje ar kultūrinėje plotmėje, apie ką kartais užsimena kai kurie vietiniai patriotai. Sprendimas pastatyti mokyklą būtų turėjęs didžiulę simbolinę reikšmę. Žinoma, tą klaidą dar galima būtų šiek tiek atitaisyti, skiriant pakankamą finansinę paramą „Žiburio“ darbui užtikrinti. Vertėtų tai padaryti įvertinant tą 10-ies metų veiklą ir naudą abiem bendruomenėms. Juk ne viską galima taip paprastai pamatuoti ir suvokti, kokie procesai vyksta visuomenėje, kas labiausiai paveikia jos nuotaikas. Neseniai teko bendrauti su Lenkijos mokslininke, kuri domisi šalies lietuvių gyvenimu, ypač jų padėtimi Seinuose. Po ilgos diskusijos, analizuodami ne tik istorinius įvykius, bet ir šiame krašte vykstančius socialinius, kalbinius procesus, priėjome prie beveik bendros išvados, kad „milžinišką“ darbą mažinant kalbinius konfliktus Seinuose atliko ne tik „Žiburio“ mokykla ar „Lietuvių namai“, bet taip pat… prekybos centras „Biedronka“! Būtent į šį prekybos centrą gausiai atvykstantys pirkėjai iš Lietuvos sustiprino lietuvių kalbos girdimumą mieste, ir ji tapo natūraliai priimtina. Nei vienos kalbinės grupės interesai nuo to juk nenukentėjo, jokio pavojaus tautinio tapatumo išsaugojimui nematyti, o atsirado daugiau supratimo ir bandymo kiek įmanoma daugiau pasinaudoti draugiškos kaimynystės teikiamais privalumais.

Klysta tie, kas mano, kad Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykius galima atskirti nuo tautinių mažumų problemų. Tai nuolat primena Lenkijos dabartiniai politikai, tai primindavo ir ankstesnių Vyriausybių ar Seimų nariai. Pakanka vien prisiminti Lietuvos ir Lenkijos Seimų asamblėjos posėdžius, kurių metu Lietuvos delegacijos nuolatos siūlydavo žiūrėti į strateginius ūkio ir abiejų šalių saugumą stiprinančius projektus, o diskusijos ir taip visada baigdavosi „žemės grąžinimu“ ar „pavardžių rašymu“. Nesakau, kad tai nesvarbūs klausimai. Jeigu jie būtų nereikšmingi, tai apie juos nediskutuotų aukščiausio rango pareigūnai ir politikai. Todėl šiame kontekste svarbūs taip pat lietuvių ir lenkų santykiai šiame krašte. Seinai vis dar išlieka tuo „užslėptu“ santykių barometru. Neseni Lenkijos mokslininkų tyrimai parodė, kad po Lietuvos ir Lenkijos nepriklausomybės atkūrimo šiame krašte vyko ir dar tebevyksta sudėtingi tautinės tapatybės paieškos giluminiai procesai. Pasak jų, tarp Seinų lenkų vis dar gajus įsitikinimas, kad lietuviai siekia užgožti miesto kultūrinę erdvę, bando primesti lietuvių kalbos dominavimą viešojoje erdvėje. Netikiu, kad tokių nuomonių yra daug, nes jos skamba neracionaliai. Daugiau tikriausiai yra tų, kurie tokias nuotaikas stengiasi eskaluoti ir panaudoti saviems tikslams. Jeigu taip yra, tai „Lietuvių namai“ ir „Žiburys“ kelia susirūpinimą daugiau tiems, kam patikėti miesto kultūros, viešųjų erdvių tvarkymo ar švietimo reikalai. Aš tai vadinu sveika konkurencija. „Lietuvių namai“ ir „Žiburys“ skatina miestelėnus domėtis savo miesto ateitimi, kultūrinio gyvenimo būkle, mokymosi sąlygomis mokyklose. Todėl šios institucijos labai svarbios ir atlieka teigiamą vaidmenį viso krašto gyvenime, ne didina, bet mažina įvairias įtampas tautiniu pagrindu, kokias dar galėjome matyti prieš dvidešimtį metų. „Žiburys“ įsikūrė ne dėl „tautinių veikėjų“ nepamatuotų ambicijų, noro stiprinti tautinius konfliktus, bet dėl to, kad jų idėją palaikė didelė lietuvių bendruomenės dalis. Ji greičiausiai matė čia didesnę galimybę jaustis lygiaverčiais piliečiais, veiksmingiau prisidėti prie krašto gerovės kūrimo, bendradarbiavimo su Lietuva skatinimo, tuo pačiu neprarandant savo kalbos ir tautinės savasties. Dėl tos pačios priežasties, nors bendruomenės narių nuolat mažėja, „Žiburio“ pastatas nestovi tuščias. Kiekvienais metais čia mokosi daugiau kaip 100 mokinių. Jie tikrai negriaus, bet kurs šio krašto geresnę ateitį. Sveikinu „Žiburį“ su dešimtuoju gimtadieniu!