Alytus, „Nemunas”. 2015

Rugpjūčio 28 d. popietę Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono ramovėje prasidėjo Alytaus mūšio pristatymas „1919 m. vasario 13 d. kova dėl Alytaus, karininko A. Juozapavičiaus žūtis“. Dalyvavo Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų vadas generolas majoras Almantas Leika, Sausumos pajėgų štabo ir Sausumos pajėgų padalinių vadai arba juos pavaduojantys asmenys.

Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono vadas majoras Darius Bernotas apibūdino 1919 m. vasario 12–13 d. Alytaus kautynes ir jų prasmę tolesnėms Lietuvos kariuomenės kovoms. Ulonų bataliono karininkai šį mūšį nagrinėjo taktine prasme, vėliau vykome į jo vietą, kur pristatyta mūšio eiga.

Vyresnysis leitenantas Marius Metlovas pranešime pristatė 1918–1919 m. Lietuvos politinę, ekonominę, socialinę ir bendrą padėtį, Lietuvos kariuomenės formavimą, 1919 m. informacines priemones Lietuvoje, infrastruktūrą ir karines pajėgas Alytuje. Kapitonas Gytis Metlovas atliko 1919 m. vasario 13 d. mūšio aplinkos analizę: priešiškų pajėgų (Lietuvos kariuomenės 1-ojo pėstininkų pulko ir Raudonosios armijos Pskovo divizijos II brigados 3-iojo ir 4-ojo pulkų) uždaviniai ir vertinimas, vietovė, mūšio barai ir priartėjimo keliai, civilių vertinimas, motyvacija, logistikos problemos. Šių eilučių autorius pristatė pranešimą „Karininkas Antanas Juozapavičius (1894–1919): asmenybės bruožai ir atminimo įamžinimas“, pateikė svarbiausius žymiojo karžygio biografijos faktus. Visi trys pranešėjai naudojosi multimedijos skaidrėmis.

Vėliau nuvykome į mūšio vietą. Prieplaukoje prie Nemuno, netoli vietos, kur anksčiau buvo senasis tiltas per Nemuną, pristatyta mūšio eiga. Kapitonas Gytis Metlovas ir vyresnysis leitenantas Marius Metlovas išsamiai, naudodami plakatų schemas, išnagrinėjo kautynių eigą, pulko vado nurodymus mūšio metu ir karininko A. Juozapavičiaus žūties aplinkybes.

Ulonų bataliono vadas majoras Darius Bernotas, apibendrindamas Alytaus mūšio pristatymą, nurodė galimas lietuvių pralaimėjimo priežastis: naujas pulko vadas (nuo 1919 m. vasario 3 d.), vėluojantis karių perginklavimas, įtempti santykiai su vokiečių įgula Alytuje, žiemos sniego didelis kiekis trukdė panaudoti rezervą. Nors kariai silpnai parengti, tačiau turėjo didelę motyvaciją ginti gimtąjį kraštą.

Diskusijų metu Sausumos pajėgų vadas generolas majoras Almantas Leika paminėjo, kad Alytaus įgulos kariškiai šių dienų kariniu požiūriu jau išanalizavo trejas Dzūkijoje vykusias kautynes su Lietuvos priešais: 1945 m. gruodžio 15 d. Merkinės kautynes, 1945 m. gegužės 16 d. ir 1919 m. vasario 12–13 d. Alytaus kautynes.

Mūšio aplinkos analizėje dalyvavęs Alytaus miesto savivaldybės meras Vytautas Grigaravičius padėkojo kariškiams už pateiktą informaciją. Meras pasidalijo mintimis apie numatomą Alytuje statyti paminklą Antanui Juozapavičiui. Lietuvos Respublikos Vyriausybė parengusi projektą dėl Nepriklausomybės 100-mečio įamžinimo programos. Tame projekte numatytas ir paminklo Antanui Juozapavičiui pastatymas Alytuje. Alytiškiai turėtų prisidėti parenkant vietą paminklui, skelbiant konkursą dėl jo išvaizdos ir pan. Planuojama įsteigti visuomeninį komitetą, kuris rūpintųsi tokio paminklo statymu. Norima pritraukti ir lietuvių išeivijos atstovus iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados ir kitų šalių.

Po to vykome į Alytaus miesto Šv. Angelų Sargų bažnyčios šventorių. Pirmojo Lietuvos kariuomenės karininko, žuvusio už laisvę, atminimas buvo pagerbtas minute tylos, pagarbos gėlės padėtos ant karininko Antano Juozapavičiaus kapo ir prie paminklo Lietuvos kariuomenės savanoriams, žuvusiems Nepriklausomybės kovose.

Vyriausybė laukia kuo daugiau iniciatyvos iš Alytaus visuomenės ir ypač šviesuomenės. Norėtųsi, kad jau dabar pradėtume diskutuoti dėl formos. Paminklą galima būtų atidengti 2019 m. vasarį – Antano Juozapavičiaus žūties 100-osioms metinėms. Laukiama, kad ligi tol Antano Juozapavičiaus bareljefas bus atidengtas Pasvalyje (gimtinėje), tačiau paminklas Alytuje turi būti tikras meno kūrinys.

***

 Iš G. Lučinsko pranešimo

 Svarbiausi Antano Juozapavičiaus biografijos ir atminimo įamžinimo faktai

1894 02 13 gimė Panevėžio apskrities Vaškų valsčiaus Švokštonių dvare.

1902 09 pradėjo lankyti liaudies mokyklą prie Rygos katalikų bažnyčios.

1905 09 16 pradėjo lankyti pirmąją Rygos Aleksandro gimnazijos klasę.

1912 pašalintas iš gimnazijos už lietuvių moksleivių tautinę veiklą.

1913 mokėsi provizorių kursuose prie Tartu universiteto.

1913–1914 Tartu ir Rygos vaistinėse dirbo provizoriaus padėjėju.

1915 01 išvyko į Maskvą, mokėsi praporščikų mokykloje.

1916 mokėsi Gatčinos kulkosvaidininkų mokykloje, tarnavo 57-ajame pėstininkų pulke.

1917 02 apdovanotas Šv. Onos ketvirtojo laipsnio ordinu už narsumą.

1917 05 11/12 organizavo XII armijos lietuvių kareivių suvažiavimą Valke.

1917 12 28 išrenkamas laikinuoju Atskirojo lietuvių bataliono Vitebske vadu.

1918 05 15 su grupe buvusių Atskirojo lietuvių bataliono karininkų iš Vitebsko išvyko į Lietuvą.

1918 07 kaip Lietuvos Tarybos įgaliotinis vyko į Oršą rūpintis lietuvių tremtinių grįžimo reikalais.

1918 11 grįžo į Vilnių ir įsijungė į Lietuvos kariuomenės organizavimo darbus.

1918 11 24 skiriamas ministro pirmininko ir krašto apsaugos ministro adjutantu.

1919 01 25 paskirtas 1-ojo pėstininkų pulko vado pavaduotoju Alytuje.

1919 02 03 perėmė laikinai einančio 1-ojo pėstininkų pulko vado pareigas.

1919 02 12 išleido įsakymą dėl 1-ojo pėstininkų pulko ginamo baro sustiprinimo; išvyko į barą ir organizavo Alytaus gynimą nuo puolančios rusų kariuomenės.

1919 02 13 nuo priešo kulkos žuvo ant Alytaus tilto.

1919 02 14 palaidotas Alytaus šv. Liudviko bažnyčios šventoriuje.

1919 04 28 iškilmingai perlaidotas Alytaus miesto kapinėse, prie Šv. Angelų Sargų bažnyčios.

1922 02 13 Kauno miesto taryba nutarė Didžiąją gatvę (Šančiuose) pavadinti Karininko Antano Juozapavičiaus prospektu. 1990 06 ši gatvė vėl pavadinta Antano Juozapavičiaus vardu.

1922 08 01 pašventintas paminklas karininkui Antanui Juozapavičiui Gelvonuose. Vėliau paminklas išardytas ir pervežtas į Alytų.

1922 08 20 Alytaus kapinėse iškilmingai atidengtas paminklas karininkui Antanui Juozapavičiui.

1922 12 08 po mirties apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu.

1926 po mirties apdovanotas Čekoslovakijos ordinu „Valečny kryž“.

1929 10 21 po mirties apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjo-savanorio medaliu.

1930 06 29 Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Alytaus skyriui suvažiavime suteiktas Karininko Antano Juozapavičiaus vardas. Šis skyrius 1931 m. įsigijo vėliavą, kurios pašventinimas įvyko 1931 11 22.

1937 12 15 Alytuje atidarytas karininko Antano Juozapavičiaus tiltas per Nemuną, o žuvimo vietą žymi metalinė lentelė su užrašu: „Čia žuvo kar. Antanas Juozapavičius“.

1938 01 29 Alytuje atidaryti Karininko Antano Juozapavičiaus vardo paminkliniai Šaulių namai.

1938 karininko Antano Juozapavičiaus pavardė įrašyta Vytauto Didžiojo karo muziejaus kriptoje Nepriklausomybės kovų aukoms atminti.

1939 09 08 Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje atidengtas karininko Antano Juozapavičiaus paminklinis biustas. 1991 02 šis biustas atstatytas.

1939 06 24 Lietuvos šaulių žurnale „Trimitas“ publikuota Latvijos nepriklausomybės kovų dalyvio, karininko, rašytojo Raimondo Bebrio poema „Baltasis raitelis“ (apie karininką Antaną Juozapavičių).

1939 08 19 Alytaus 1-oji šaulių kuopa pavadinta Karininko Antano Juozapavičiaus šaulių kuopa.

1945 Dainavos apygardos Dzūkų rinktinėje buvo įkurta Karininko Antano Juozapavičiaus grupė. Nuo 1947 m. ši grupė priklausė Šarūno rinktinei. 1949 m. Karininko Antano Juozapavičiaus grupė pavadinta tėvūnija.

1970 12 06 Klivlende (JAV) įsteigta šaulių kuopa pasivadino Karininko Antano Juozapavičiaus vardu.

1989 02 13 minint 70-ąsias Antano Juozapavičiaus žuvimo metines prie jo vardu pavadinto tilto pastatytas atminimo kryžius. Iš naujo nuliedintos ir pašventintos bareljefinės plokštės.

Nuo 1989 kasmet Alytuje vyksta tradicinis Tarptautinis Lietuvos karininko Antano Juozapavičiaus atminimo dziudo turnyras.

1990 Juozapinės kalno papėdėje, netoli Krėvos pilies, pastatytas paminklinis akmuo su Antano Juozapavičiaus žodžiais: „Aš esu lietuvis. Tai yra mano garbė“.

1991 10 25 Alytaus miesto valdybos potvarkiu Alytaus apskrities šaulių rinktinei suteiktas karininko Antano Juozapavičiaus vardas.

2002 12 31 Antano Juozapavičiaus kapas įtrauktas į Lietuvos Respublikos Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

2005 08 atidengtas paminklas, skirtas karininkui Antanui Juozapavičiui, pastatytas gimtojoje sodyboje Švokštonių kaime. Ant lauko akmens paminklinėje lentoje iškalti žodžiai: „Šioje sodyboje gimė ir augo karininkas Antanas Juozapavičius 1894.02.13 – 1919.02.13“.

2009 06 15 karininkui Antanui Juozapavičiui suteiktas Alytaus miesto garbės piliečio vardas (po mirties).

2010 06 Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Alytaus skyriui grąžintas Karininko Antano Juozapavičiaus vardas.

Be daugybės straipsnių Lietuvos ir išeivijos spaudoje, apie Antaną Juozapavičių dar buvo išleistos atskiros knygos:

1923 m. Petras Biržys „Karininkas Antanas Juozapavičius“;

1926 m. Karolis Dineika „Lietuvos karžygys Antanas Juozapavičius“;

1994 m. Jonas Aničas „Karininkas Antanas Juozapavičius, 1894 02 13–1919 02 13“;

2004 m. Jonas Aničas „Karininkas Antanas Juozapavičius, 1894 02 13–1919 02 13“ (2-asis papildytas leidimas).

Asmenybės bruožai

Karininkas Antanas Juozapavičius – tai pirmasis Lietuvos kariuomenės karininkas, žuvęs Nepriklausomybės kovose.

Išeivijoje, Čikagoje leistas „Kario“ žurnalas 1960 metais taip pat vaizdžiai aprašė karininko asmenybės bruožus: „Antanas Juozapavičius turėjo visas gero karininko ypatybes. Buvo griežtas, drąsus, energingas ir iš dalies – politikas. Pvz., 1917 metais Petrograde poručikas Antanas Juozapavičius iškvietė į dvikovą lenką karininką Judzentovičių už Lietuvos ir lietuvių karininkų garbės įžeidimą ir apšmeižimą. Tačiau pastarasis pabėgo ir dvikovos išvengė. Karininkas Antanas Juozapavičius ne vieną karininką buvo iškvietęs į dvikovą. Bolševikams paėmus Rusijoje valdžią, karininkas Antanas Juozapavičius visur vedė su jais derybas, kur tik reikėjo ginti Vitebsko lietuvių bataliono reikalus.

Griežtumo pavyzdys prisimintinas, jam jau esant Gedimino pulko vadu Alytuje: viena kuopa be karininkų atėjo į pulko štabą reikalauti, kad iš daboklės būtų paleisti suimtieji kareiviai. Karininkas A. Juozapavičius nieko neatsakė, tik griežtai sukomandavo: „Dešinėn, žengte marš!“ ir visa kuopa, kaip vienas, pasisuko ir nuėjo.

Antras atsitikimas: 1-ojo pėstininkų pulko užuomazga stovėjo Alytuje, Vilniaus pusėje, Saratovo ir pionierių kareivinėse. Nakties metu buvo siuntinėjami patruliai iki Nemuno. Kauno pusėje daugiau šeimininkavo vokiečiai, kurie buvo užėmę artilerijos kareivines. Vieną naktį keletas vokiečių atėjo į mūsų pusę ir pradėjo daryti kratas pasiplėšikavimui. Žmonės pasiskundė mūsų patruliams. Šie nuėjo ir norėjo vokiečius sulaikyti. Vokiečiams pasipriešinus, vienas vokiečių buvo nušautas, o kiti suimti, pristatyti į mūsų pulko štabą ir uždaryti į daboklę. Vokiečiai įteikė lietuvių pulkui ultimatumą tuojau paleisti jų suimtus kareivius. Ultimatumas buvo paremtas nemažu būriu jų kareivių su kulkosvaidžiais. Antanas Juozapavičius įsakė išstatyti mūsų sunkiuosius kulkosvaidžius ir užimti poziciją. Ultimatumas buvo atmestas. Vokiečiai, nieko nepešę, pasitraukė. Vėliau jų kareiviai buvo paleisti.“

Dėl paminklo

1929 metais Alytaus miesto savivaldybė, tvarkydama gatves kairiajame Nemuno krante, netoli tilto, prie gatvių išsišakojimo, padarė trikampį ir aptvėrė jį geležine tvora. Tą vietą paskyrė ant Alytaus tilto nuo bolševikų kulkos žuvusio 1-ojo pulko vado karininko Antano Juozapavičiaus paminklui statyti. Šauliai miškininkai šį trikampį išlygino, apsodino medžiais ir krūmais, viduryje palikę vietos paminklui.

Štai kaip šaulių žurnale „Trimitas“ (1930 11 27, straipsnis „Orginališkiausias karininkui Juozapavičiui paminklas“) aprašomas paminklo projektas: „Pasak kapitono Antano Petruškevičiaus, kilusi mintis pastatyti tokį paminklą, kuris būtų ne tik originališkas, bet ir didingą ūpą žiūrovui keltų. Paminklas manoma pastatyti milžiniškos žvakės pavidalo, ne mažiau kaip 10 metrų aukščio iš smulkių Dzūkijos krašto akmenų. Akmenis, atatinkamos iškilmės proga, turės atnešti visos apskrities visuomenė, pažymėdama tuo vienybę ir pasiryžimą. Paminklas stovės ant trikampiškos papėdės, bus apvalus, į viršų tolygiai smailėjąs. Pats viršus užsibaigs iškeltu kardu. Paminkle bus didelis karininko Juozapavičiaus bareljefas su tinkamu parašu. Papėdėj bus atatinkami paminklo dvasiai šūkiai ir be to dar užrakinama kamaraitė, kurioj būtų įdėtas paminklo atidengimo aktas, aukotojų pavardės ir visų prie paminklo statymo prisidėjusių šiokiu ar tokiu darbu ta proga pareiškimai. Paminklas bus gyvas veiksnys, kuris mums teiks stiprybės, telks vienybėn ir skatins siekti Lietuvos išlaisvinimo tikslo.“

Toks paminklas nebuvo pastatytas, tačiau 1936–1937 m. pastatyti ir 1938 01 29 d. Alytuje atidaryti Karininko Antano Juozapavičiaus vardo paminkliniai Šaulių namai, kuriuose 1939 m. vasarį įrengtas kambarys su ekspozicija, pasakojančia apie jo gyvenimą ir veiklą.

Vis dėlto 2019 m. planuojama pastatyti Alytuje paminklą Antanui Juozapavičiui, nes likimas visiems laikams susiejo miestą su šio karininko vardu. Mūsų miestas, galima sakyti, tapo karžygio atminimo centru.

GINTARAS LUČINSKAS