LLEKD

Žolinių atlaidus jau dešimtą kartą lydėjo folkloro festivalis, kurio iniciatorė – Aldona Vaicekauskienė. Šiemet mūsų krašto folkloro ansambliai kartu su svečiais iš Lietuvos audė bendrą dainų, muzikos ir šokių pynę. Mat šiųmetis festivalis pavadintas „Išaudiau drobelį“.

Drobių audimas moteris lydėjo nuo pat lopšio. Nuo senovės žmonės augino avis, sėjo linus, kanapes ir patys pasiruošdavo, prisiverpdavo siūlų audimui. Audė drabužius, patalynę, patiesalus ir užtiesalus, staltieses, rankšluosčius, kilimus, lovatieses. Tradicinė buitis buvo neatsiejama nuo audimo. Kaime moterys sėsdavo į stakles pavasarį per gavėnią, kai laisvesnis metas nuo kitų ūkio darbų, po to, kai ilgais rudens ir žiemos vakarais pakankamai prisiverpta siūlų.

Audėjos amato mergaitės mokėsi šeimoje. Kiekviena kaimo moteris mokėjo austi drobę, vadinamuosius paprastus audinius. Daugelis audė tik sau nesudėtingų raštų lovatieses, rankšluosčius, staltieses. Šie ­raštai dažniausiai buvo nusižiūrimi ir ­interpretuojami. Išradingesnieji savo audinius margino sudėtingais raštais. Vadinamuosius raštuotus audinius mokėjo išausti tik visų žinomi audėjai. Moterys slėpdavo, kad nemoka austi. Darbšti baltų drobių audėjėlė buvo apdainuojama ir ypač vertinama. Turtingi namai buvo pilni puikių audinių.

Labiausiai paplitę baltos spalvos audiniai. Raudona spalva buvo apsaugos simbolis ir daiktą išskiriantis ženklas. Žalia siejama su gamta, viltimi, vienatve. Violetinė ir juoda spalvos reiškia liūdesį, o auksinė – dorybės, garbės spalva. Reikšmingiausi buvo balti audiniai.

Lietuvos drobė buvo žinoma taip pat kitose Europos šalyse. Dvarų profesionalūs audėjai (atkočiai) audė labai ploną, vadinamąją atkočinę drobę. Iš jos buvo siuvami nuometai, staltiesės, drobulės. Moterys daugiau drobės pradėjo austi po baudžiavos panaikinimo. Jos audė drobes marškiniams, patalynei, rankšluosčiams. Drobė buvo dovanojama dažniausiai per šeimos šventes (krikštynas, ­vestuves). Kraičio drobės rietimų skaičius rodė jaunamartės turtinę padėtį, drobės grožis – nagingumą.

Audimas – viena iš seniausių lietuvių liaudies meno šakų. Gal dėl to tiek dainų, mįslių, pasakojimų sukurta apie audimą. Neatsitiktinai jubiliejiniam folkloro festivaliui pasirinkta ši tema, mat staklėse besidarbuojančių moterų ir mūsų krašte dar yra, o austų drobių rastume kone kiekvienuose namuose.

Punsko bažnyčios aikštės scenoje pasirodė mūsų krašto ansambliai: sutartinių giedotojos „Saulalės“, ­kapela „Šalcinukas“, folkloro ansamblis „Gimtinė“ (visų vadovė Angelė Bapkauskienė) bei „Alna“ (vadovas Vytautas Batvinskas). Nepritrūko ir šaunių pasirodymų svečių iš ­Lietuvos. Kadangi 2015-ieji yra Etnografinių regionų metai, pas dzūkus svečiavosi broliai aukštaičiai ir žemaičiai. Scenoje matėme Dovilų folkloro ansamblį „Lažupis“ (vadovė Egidija Kerpienė), Raseinių „Sugrįžki, jaunyste“ (vadovės Janina Petrikienė ir Ona Babonienė) bei Skriaudžių kanklininkus, kuriems vadovauja Elena Sakavičiūtė-Pečiulaitienė.

Festivalį lydėjo ne tik šventinė Žolinių nuotaika, labai geras oras, bet ir puikūs žiūrovai, kurie palaikė scenoje dainuojančius, grojančius ir šokančius. Šventės vedėjos Jurgita Stankauskaitė ir Jolanta ­Malinauskaitė-Vektorienė priminė senuosius lietuvių audimo papročius.

Belieka tikėti, kad šis festivalis ir toliau lydės Žolinių atlaidus. Mat jis saugo ir populiarina tai, kas mūsų protėvių išlikę iki šių dienų.

 X tarptautinį folkloro festivalį „Išaudiau drobelį“ rėmė Lenkijos administravimo ir skaitmeninimo ministerija.

Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė