Seinų lietuvių choras ir liaudies kapela. 2004 m.

Spalio 25 d. vyks Lenkijos Parlamento rinkimai. Daug apie tai rašoma laikraščiuose ir kalbama televizijoje, tačiau originalių, konkrečių pasiūlymų, kokiu keliu turėtų eiti valstybė, nedaug. Matyt, teisūs tie, kas teigia, jog rinkimus laimės tos politinės jėgos, kurios gebės efektyviau pasinaudoti Europą kamuojančia pabėgėlių problema. Tai padaryti nesunku, pakanka vien pasižiūrėti, kokios nuomonės vyrauja Lenkijos visuomenėje. Jos daugeliu atvejų nepalankios atvykėliams. Žmonės tikisi, kad valstybės institucijos veiksmingai priešinsis pabėgėlių priėmimui ir pagalbos jiems suteikimui. Ką kalbėti apie plačiąją visuomenę, kai šiuo klausimu dažnai kontroversiškai pasisako net Lenkijos Katalikų Bažnyčios atstovai.
Dabartinei politinei opozicijai šiuo klausimu lengviau kalbėti, tuo labiau reikšti radikalesnes mintis, kadangi tai ne jai kol kas tenka lankytis Briuselyje ar susitikinėti su kitų šalių atstovais, kurie vis griežčiau reikalauja laikytis solidarumo principo. Jokiu būdu nesakau, kad Lenkijos lietuviai ar kitos tautinės mažumos turėtų džiaugtis skirtingų kultūrų ar religijų žmonių atvykimu į Lenkiją. Ta sumaištis, kurią pastaruoju metu matome pasaulyje, niekam nėra naudinga ir džiuginanti. Tai mūsų visų nelaimė. Tačiau pagrindinis klausimas tas, kiek Lenkijos visuomenė pasirengusi šiuos iššūkius priimti, juos suprasti ir esant reikalui padėti likimo nuskriaustiems žmonėms.

Diskusijos apie pabėgėlių priėmimą atskleidė ir daug kitų klausimų, kurie taip ryškiai nebuvo anksčiau matomi ar viešai akcentuojami. Vieni jų – kiek mes ir mūsų kaimynai atviri kitoms kultūroms ar religijoms, kiek švietimo sistema ir įdiegtos teisės normos parengė visuomenę gyventi taip sparčiai besikeičiančiame pasaulyje? Ar tai buvo tik formaliai atlikti darbai, tam tikrų konvencijų ratifikavimas ir raportų apie jų vykdymą rengimas, ar tai iš tikrųjų pakeitė žmonių mąstyseną, padėjo jiems suprasti ir pasirengti naujiems iššūkiams? Kad ne viskas gerai – parodė neseniai keliuose miestuose vykusios demonstracijos. Jų metu tautinių simbolių fone skanduojami šūkiai priminė ne pačius geriausius tarpukario laikus, kuomet kitataučių padėtis ne visuomet buvo gera. Neramina dar ir tai, kad tų demonstracijų tikslas nebuvo vien parodyti neigiamą nusiteikimą pabėgėlių atžvilgiu, tačiau taip pat aiškiai pasakyti, kad kitų tautybių žmonės valstybėje nelabai pageidaujami. Štai neseniai šalia Seinų, Berznyko parapijos kapinėse, surengtos iškilmės, skirtos vadinamajam Nemuno mūšiui (1920 m.) atminti. Jos turėjo parodyti ne tik lenkų laimėjimą prieš bolševikus, bet taip pat įrodyti, kad lietuviai 1920 m. įsiveržė į Lenkijos teritoriją ir rėmė bolševikų invaziją į Lenkiją. Seinų mieste veikianti Paminklų globos draugija, kreipdamasi į Palenkės vaivadijos valdžią finansinės paramos minėtoms iškilmėms surengti, savo prašymą grindė taip: „Šiais laikais einama globalizacijos link, nyksta „tautinės valstybės“ sąvoka. Tautinę tapatybę išstumia identifikavimasis su globalia visuomene. Šiandien matoma ir madinga laikysena, kurios tikslas skatinti pakantumą daugiakultūriškumui ir pasaulio įvairovei. Atsvara tokiems veiksmams yra grįžimas prie šaknų, tradicijų, vietos kultūros netgi tokiuose tolimuose Lenkijos kampeliuose kaip Seinų kraštas“.

Seinų paminklų globos draugijos pareiškos 4 psl.

Šitie teiginiai tikrai kelia nerimą. Ką norima tuo pasakyti? Kodėl reikėtų smerkti pakantumą kitoms kultūroms? Tai ne politinio mitingo metu emocionaliai išsakyti žodžiai, bet oficialus kreipimasis į Palenkės vaivadijos valdžią, siekiant gauti finansinę paramą ir pritarimą tokiai laikysenai. Norą gyventi vienalytėje tautiniu požiūriu valstybėje galima būtų suprasti, tačiau Europoje (taip pat Seinuose) tai įgyvendinti neįmanoma. Tie, kas ragina dabartinį ar būsimą šalies elitą tuo keliu eiti, tik skatina nesantaikos proveržius ir tuo pačiu silpnina valstybę.

Grįžkime prie artėjančių rinkimų. Neseniai partijų komitetai paskelbė savo kandidatų į Parlamentą sąrašus. Jau žinome, kas stengsis patekti į Seimą 24-ojoje apygardoje (Palenkės vaivadija). Didelių staigmenų nėra. Pagrindinės partijos sąrašų pradžioje pasiūlė tuos pačius kandidatus, kuriuos matėme praėjusių rinkimų metu. Matyt, nusprendė, kad šie anuo metu išrinkti Seimo nariai įgijo visuomenės pasitikėjimą, gerai atstovavo jos interesams ir daug gero padarė regiono plėtrai. Nenoriu šių kandidatų girti ar peikti, kadangi Lenkijos lietuvių bendruomenė (taip pat „Aušra“) stengiasi išlikti apolitiška ir jokių politinių jėgų neremia. Tačiau verta pažymėti, kad Palenkės vaivadijoje paprastai daugiausia rinkėjų balsų surenka dešiniosios pakraipos, tautinius šūkius skelbiantys atstovai. Tai vienas iš nedaugelio Lenkijos regionų, kuriame istoriniai klausimai, tautinės tapatybės „gynimas“ ir jos eksponavimas nustumia į šalį ekonominius, infrastruktūros plėtros klausimus. Kodėl taip yra, sunku pasakyti. Kai kas mano, kad atsakymų reikėtų ieškoti XVIII a., kai vyko Respublikos padalijimai ir jos dalys pateko į skirtingų valstybių sudėtį, o jų skirtingos politinės, kultūrinės ir ekonominės santvarkos pakeitė žmonių mentalitetą, galimų grėsmių ir realių laimėjimų suvokimą. Gabesni politikai, kurie sugeba perprasti žmonių mąstymo ypatybes, nesivaržo to išnaudoti savo politiniuose veiksmuose. Iškilmės, kurios rugsėjo 20 d. vyko Berznyke, buvo gera proga įtikti savo rinkėjams, nepaisant to, kad tokie renginiai sukuria mažai teigiamų emocijų ir tik didina nuoskaudas.

Įsibėgėjus rinkimų kampanijai vis dėlto norėtųsi išgirsti ne tik tai, kaip šį regioną kankino įvairios okupacijos, kokiu būdu tai reikėtų įamžinti ir kiekvienais metais paminėti. Istorinė atmintis svarbi, tačiau ji turėtų ne tik kelti žmonių pasididžiavimą savo istorija, bet visų pirma didinti atsakomybės už savo kraštą jausmą ir norą kurti, puošti, kovoti dėl geresnio savo vaikų gyvenimo, šaligatvių sutvarkymo, suoliukų parke nudažymo, sudžiūvusių lapų prie didvyriams pastatytų paminklų surinkimo…

Petras Maksimavičius