Punsko Kovo 11-osios licėjaus abiturientai ir mokytojai. 2015

Tryliktasis piligriminis ­žygis iš Kryžių kalno į Šiluvą vyko š. m. rugsėjo 4–6 dienomis. Keliavo apie 600 piligrimų, nepaisydami, kiek kilometrų reikės įveikti pėsčiomis. Jau tapo tradicija, kad šioje šventkelionėje dalyvauja ir Punsko Kovo 11-osios licėjaus abiturientai. Šiemet pasiryžo keliauti 16 trečiokų (iš 36) ir jų auklėtojai Irena ir Alvydas Nevuliai. Šis žygis – tarsi mūsų bendra malda prieš labai svarbius abitūros egzaminus.

Autobusu iš Punsko atvykome prie Kryžių kalno. Čia pastatėme mūsų atvežtą kryžių, kuriuo tarsi įkūnijome savo intencijas. Prisijungėme prie žygio dalyvių ir laimingi su visa minia žmonių keliavome Šiluvos link. Kelias pėsčiomis visiškai neprailgo. Kelionę lengvino ir darė įdomesnę kartu giedamos giesmės, dainuojamos dainos, skanduojami šūkiai. Maloniai nuteikdavo ir stiprybės įkvėpdavo pakelėse laukiantys žmonės, praeinančią minią pasitinkantys su kvepiančiais obuoliais, slyvomis ar kitomis sodų gėrybėmis, linkintys gero kelio ir Dievo palaimos.

Įveikę nemažai kilometrų nakvynei atkeliavome ne į prabangų viešbutį, bet į paežerėje išaugusį palapinių miestelį. Čia nebuvo nei interneto, nei kompiuterio, nei televizoriaus. Tai didelis iššūkis šiuolaikiniam jaunimui. Po vakarienės (teko pamėgti Lietuvos kareivių pagamintą grikių košę) įsikūrėme mums skirtoje palapinėje. Vėliau dalyvavome vakaro programoje. Kiekviena grupelė turėjo prisistatyti. Mes trumpai pristatėme Punsko licėjų ir padainavome „Pašešupių“ choro himną. Po to dar ilgai žaidėme ir šokome prie ­liepsnojančio laužo. Net keista, kad turėjome jėgų džiūgauti ir linksmintis. Tikrai buvo labai smagu! Tą vakarą taip pat suspėjome sirgti už Lietuvos krepšininkus, kurie žaidė su ukrainiečiais. Kartu su piligriminio žygio savanoriais ir kareiviais radijo bangomis „stebėjome“ varžybas ir palaikėme Lietuvą. Vėlyvą vakarą nuėjome miegoti, nes žinojome, kad kitą dieną vėl laukia nemažai kilometrų, o mūsų tikslas – pasiekti Šiluvą.

Išaušo gražus sekmadienio rytas. Jį pradėjome malda ir pasiryžimu nueiti likusį kelią. Jau 14.30 val. laimingi, mojuodami rankomis bei skanduodami „Mes atėjom! Ū! A! Šiluva!“ įžengėme į Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikos aikštę, kur 15 val. buvo aukojamos šv. Mišios.

Pasisotinę dvasiškai, nuėjome padėkoti organizatoriams ir atsisveikinti su vyskupu Eugenijumi Bartuliu, kuris kiekvienam įteikė albumą „Kryžių kalnas“, ­karštai ­padėkojo už dalyvavimą žygyje, palaimino ir išlydėjo į Punską.

Kaip anksčiau minėjau, iš abiejų licėjaus abiturientų klasių susirinko vos šešiolika mokinių. Vieni negalėjo vykti dėl rimtų priežasčių, asmeninių problemų, kiti paprasčiausiai nenorėjo… Ar buvo verta dalyvauti piligriminiame žygyje? Taip, tikrai verta! Visada reikia išbandyti ką nors naujo. Kiekviena kelionė suteikia naujų žinių, patirties. Čia buvo nekasdienė išvyka. Patyrėme gilių dvasinių išgyvenimų. Jų labai reikia ir šiuolaikiniam žmogui!

Nuoširdžiai dėkojame savo auklėtojams, kurie šią prasmingą išvyką mums suorganizavo, padėjo jai pasiruošti, globojo mus kelionės metu. Be to, tariame ačiū ponui Kastantui Aleksai iš Punsko, kuris nemokamai pagamino mums kryžių. Taip pat esame dėkingi Punsko valsčiaus savivaldybei už paramą organizuojant išvyką. Ačiū visiems!

Aldutė Vaičiulytė