Vilkas

Tai buvo pirmas ir tikriausiai paskutinis šiais metais susitikimas su vilkais. Išgyventas nepaprastas vakaras žalčių padangėje, kur, beveik nieko nepažinodamas, jauteisi esąs tarp savų. Tvyrojo draugiškumo, supratimo ir gerumo gaiva. Ten susitiko brolių jotvingių ir prūsų istorijos alkani vilkai. Jie nevaikščioja keturiom ir nieko nepuola. Slepia savyje paslaptingumą, bet mielai juo pasidalina su kiekvienu, susidomėjusiu jų gyvenimo būdu, laisvalaikiu ar net svajonėmis. Be galo sunku nupasakoti, ką reiškia pirmą kartą pažvelgti vilkui į akis ir klausytis jų bėgančios gaujos aido, kuris girdimas tik kitapus ugnies liepsnų.

Prieš pradėdama rašyti šį straipsnį turėjau tikslą pasidalinti su Jumis, skaitytojai, susitikimo su vilkais keistai įdomios patirties apmąstymais, tačiau galų gale nusprendžiau apsiriboti pažintų vilkų pasakojimais apie jų gyvenimo misiją ir vertybes, paklydusį žmogų ir pasąmonės jėgą. Norint išvengti nesusipratimo, šiame tekste minimi vilkai neturi neigiamos reikšmės. Priešingai. Vilkai turi savo normalų gyvenimą, nemaištauja ir negąsdina. Jie ypatingai gerbia ­istoriją ir protėvių atminimą.

Taigi TĄ vakarą pirmuosius kelyje susitikau „Prusaspira“ vilkus, kurie priklauso prūsų bendruomenei Lenkijoje. Jie vadina save prūsais, prūsų palikuonimis arba tiesiog senosios baltų tautos kultūros gerbėjais ir puoselėtojais. Šiai etninei grupei (nors ji ne visada linksta taip save vadinti) priklauso labai įvairūs žmonės, tačiau juos jungia susidomėjimas prūsų žemių praeitimi. Nors vieni kalba lietuviškai, o kiti lenkiškai, dauguma iš jų kalba taip pat prūsiškai. Kaip keista. Atrodo, kad visada kalbėta, jog prūsai išnyko, o jų kalba seniai užmiršta. Štai, pasirodo, yra tokių, kurie prisimena senelių pasakojimus apie šeimos kilimą iš prūsų ir jų kalbą. Stengiamasi ateiviams, dabartiniams buvusios Prūsijos teritorijos gyventojams, padėti suprasti vietos praeitį, vietovių pavadinimų kilmę. Sakoma, kad žemės dvasia anksčiau ar vėliau prabyla. Pirmiausia jos bangos pažadina žmogaus pasąmonę. Kalbėdamasis su „Prusaspira“ nariais supranti, kad jau kažkur esi girdėjęs apie sunkiai paaiškinamą potraukį arba ryšį su tais dalykais, su kuriais anksčiau neturėta (?) nieko bendra. Pagaliau suvoki, kad susiduri su kolektyvinės pasąmonės ženklais. Apie juos kalbėjo pats Karlas ­Gustavas Jungas – garsus šveicarų psichoanalitikas! Remiantis jo sukurtomis teorijomis, nešiojame nemažai informacijos, kuri kaupiama žmogaus istorijoje. Anot vieno iš minimos etninės grupės narių, nesvarbu, kur žmogus gimsta ir kokioje aplinkoje auga. Jeigu jam bus skirta, laikui bėgant likimas jį nuves ten, kur jo šaknys. Visai netikėtai galima atsidurti vietoje, kurioje protėviai gyveno senojo tikėjimo vertybėmis, su dievų panteonu. Gal žmogus neatsimena daugumos dalykų, bet gamta savyje viską kaupia. Juk mes vaikščiojame tomis pačiomis upių pakrantėmis, kuriomis keliaudavo mūsų protėviai.

Klausydamasis vilkų, pradedi linksėti galvą, nes ­susimąstyti ­neįmanoma. Bandai suprasti. Ir tada visai netikėtai vienas iš kepurėtų pašnekovų dalinasi trumpa, bet itin įdomia savo gyvenimo istorija. Jis papasakoja, kad gimė dideliame mieste, kitoje Lenkijos pusėje. Laikui bėgant, su mylimąja nusprendė persikelti gyventi į Mozūriją. Kraustymosi pagrindinė priežastis – darbas. Vėliau jis sužinojo, kad nėra grynakraujis lenkas ir šeimos šaknų reikėtų ieškoti lietuvių tautoje. Kaip pats teigė, pradžioje tėvams buvo sunku suprasti jo gyvenimo sprendimus, tačiau jį užstojo senelė. Ji paaiškino, kad anūką veda protėvių balsai. Tai visiškai normalu ir tai reikia gerbti. Tik po daugelio metų jo giminaičiai sužinojo, kad šeimoje buvo pasakojamos legendos apie jų protėvius prūsus.

To vakaro pokalbiai užčiuopė prūsų kalbą, kuri ne tik egzistuoja žodynuose, bet ir skamba kelių šeimų lūpose. Ją vartoja viena šeima Lenkijoje ir kelios šeimos Lietuvoje bei Karaliaučiaus srityje. Tik prieš metus ar dvejus buvo pripažinta, kad prūsų kalba nėra mirusi, bet atgaivinta. Tikimasi, kad minėtų šeimų vaikai arba anūkai ateityje galės save laikyti prūsų tautine mažuma. Kalbama, kad Varmijos Mozūrų vaivadijoje gyvena kelių tautų atstovai. Daugiausia tai atvykėliai iš kitų regionų. Pastebėta antrosios kartos problema – sunkiai identifikuojama tapatybė. Žmogus nesuvokia savo šaknų, todėl vis labiau pradedama domėtis vietos praeitimi. Šiuo tikslu atsiranda vis daugiau bendruomenių, kurios bando aiškinti vietovių pavadinimų kilmę, ieškoma informacijos apie senuosius gyventojus, pasakojama apie evangelikų, mozūrų bei prūsų pasaulėžiūrą, kryžiuočių kovas ir pan. Dabar labiau norima kelti klausimą, ne kaip gyveno, o kaip gyvens prūsai. Praeitis yra svarbi, nes tai kiekvienos tautos pagrindas, tačiau negalima į ją tik žiūrėti, o reikia per ją kurti ir judėti pirmyn. Kas iš to, kad mes nešiosime žinią apie tautos kultūrą ir istoriją, bet jos netaikysime gyvenime, nekalbėsime prūsiškai? Ji bus niekam nereikalinga, – teigia bendruomenės „Prusaspira“ pirmininkas. O tai padaryti tikriausiai nebus lengva, nes yra nemažai skeptikų.

Prūsais save laikančių ir savotiškai gyvenančių yra ir Lietuvoje. Tai medžiotojas, eigulys, žinomas Lietuvos Petras Dabrišius. Pats save linksta vadinti medinčiumi, nes toks asmuo Vytauto šamanas laikais buvo atsakingas už bites, žvėris ir medžius. Jis yra lankytino objekto šalia Telšių – „Žvėrinčiaus“ – įkūrėjas. Kaip pats sako, tai nėra zoologijos sodas. „Žvėrinčiuje“ gyvena jo numylėti laukiniai gyvūnai, turintys didelį laisvą plotą. Šios vietos įkūrimo istorija labai netikėta ir nepaprasta. Bet jos neatpasakosiu. Verta susitelkti ties mūsų pokalbiu apie žmogų, jo prigimtį ir buvimą žemėje. Dabrišius pasakoja, kad tai „žmogus daro vietą šventą“, nes ji turi nematomą galią, kuri traukia žmogų. Jeigu šis pajunta žemės jausmą, pradeda suprasti ir naudotis gamtos energija. Anot šamano, „kiekvienas ateiname į žemę su tam tikra misija. Mes gauname žemę, kad ją saugotume ir brangintume. Yra natūralus žmogaus ir gamtos ryšys, kurio negalima nutraukti. Žemė, tai ne daiktas. Jos neperkelsim. Ji duota kiekvienai tautai, tad joje reikia gyventi. Tik žemė yra tikrovė, o visa kita yra mūsų fantazija“. Juk ne žmogus sukūrė gamtą. Jis gali įgyvendinti fantazijos darinius – miestus, kelius, fabrikus. „Jeigu norime sugrįžti į tikrovę, turime sugrįžti į gamtą. Tik taip nesusinaikinsime“, – sako Dabrišius. Jis, kaip ir TO vakaro vilkai, pabrėžia ­praeities svarbą. Visa jėga yra protėviuose. Reikia juos atminti, perduoti žinią ir profesiją kitoms kartoms. „Mano šeimoje visi: tėvai, seneliai, proseneliai, buvo medžiotojai, bitininkai. Tai vadinamoji genetinė ­informacija“, – pasakoja šamanas. Visa žmonija pirmiausia vertėsi medžiokle, mokėjo suprasti gamtą, jos kaitą, todėl kiekvienas nešiojame natūraliai gaunamą žinią, kurios nereikia mokytis. Tereikia suvokti žemės pulsą. Tas pats yra su tauta ir žeme, kurioje gimstama. Įgimtus dalykus reikia pajausti, gerbti ir mokėti perduoti palikuonims.

Taigi pažinti vilkai turi skirtingus gyvenimus, tačiau visi pabrėžia tai, ką šiuolaikinis žmogus primiršo – pagarbą, meilę, ilgesį savo tautos žemei. Sako, jog tokios vietos, kaip Petro Lukoševičiaus Jotvingių ir prūsų gyvenvietė, dygsta kaip grybai po lietaus. Staiga ir iš nieko. Jų atsiranda vis daugiau, nes jas išdaigina gamtos ir protėvių šauksmo signalas.

Jurgita Stankauskaitė