Lietuvių prieglauda Seinuose.

Su a. a. Kastule Žukauskiene dažnokai aplankydavome vienuolių prieglaudoje Seinuose daug metų gyvenančią Veroniką Kazlauskaitę. Ji eidavo bažnyčion, užeidavo „Aušros“, apsipirkdavo parduotuvėse, gamindavosi sau maistą. Tik kai vienąkart vos nepakliuvo po automobiliu, pasirodė, kad sutrikusi moters rega. Dabar Veronika išvis jau menkai mato, jai labai reikalinga globa.

Su prieglauda ši smulkutė, bet drąsi ir protinga moteris susijusi nuo ankstyvos vaikystės. Ji kažkiek gyveno Burbiškių kaime. Motinai mirus, įsidarbino Seinuose. Gavusi užtarnautą pensiją apsigyveno name, kur kažkada buvusi lietuvių vaikų prieglauda, kurioje Veronikai teko gyventi ankstyvoje vaikystėje, mirus tėvui. Ji ne sykį gražiai pasakodama sugrįždavo praeitin. Porindavo, kaip mokytoja paimdavo ją, jauniausią prieglaudos vaiką, ir veždavosi į Žagarius. Čia pas Dapkevičius ji su kitais vaikais vaidino, dainavo ir lietuviškai, ir lenkiškai.

Šios kuklios, bet įdomios moters prisiminimai traukia kaip magnetas. Tad kaipgi galima buvo jų neužrašyti?

***

Mano mama – Marijona Krijerytė iš Pelelių. Ji mirė sulaukusi 87 metų. Jos tėvas, mano senelis Stasys Krijeris buvo žinomas kalvis. O Juozas Krijeris buvęs siuvėjas. Štai gavau laišką nuo Lažaunyko iš Amerikos. Ten prieš karą išvyko trys tėtės broliai, o jo sesuo buvo susituokusi su Lažaunyku. Kai mano tėtė mirė, man buvo pusantrų metukų.

Prieš karą iš Burbiškių kunigas buvo Pijus Maksimavičius (rodos, jaunas mirė, kažkokia liga užsikrėtęs nuo ligonio, kuriam suteikė ­Patepimo sakramentą). O jo brolis Antanas buvo mokytojas. Mūsų krašto kunigai tai Algirdas Gutauskas ir Čepulis iš Navasodės. Ir dar iš Radžiūčių kilęs kunigas, tik nepamenu pavardės. Vieno kunigo ateitį pati stebėdama išpranašavau.

Lankydamasis Seinuose, eidamas į lenkų vienuolyną ir pas vienuoles, ne sykį ir pas mus, lietuvių prieglaudoje, apsilankydavo tas pats vyskupas. Žmonės net ratus bučiuodavo karietos, kuria jis būdavo vežamas. (Kiek pamenu, du sykius pas mus lankėsi ir vaivada. Klausęs, ar turim ko valgyti. Atsimenu lietuvių prieglaudos apskritąjį antspaudą su įrašu „Ochronka litewskiego komitetu“. Šnekėta, kad Lietuva rėmė tą prieglaudą.) Taigi kai lietuvių prieglaudoj lankėsi vyskupas, jis pasodintas gėlėmis apkaišytoje kėdėje. Jam bučiavom ne ranką, o žiedą. Vyskupas paprašė, kad padainuotume lietuviškai, tai mes užtraukėm: „Ėjo berniukai į mokyklėlę…“ Jis paplojo ir pagyrė, pakalbino mus, paklausė, kuris norėtų būti kunigu. Aš parodžiau Algirdą Gutauską, bet to niekas nematė.

Algirdas buvo labai pamaldus ir visada išsiskirdavo kalbant vakaro ir ryto poterius. Mes jį kartais per poterius mėginom gundyti, kutenom padus, bet jis taip susikaupęs melsdavosi ir taip pamaldžiai žiūrėdavo į paveikslą (pamenu, jo paveikslas buvo stikliniais rėmais), kad net ir šiandien, rodos, matau tą jo ilgesingą, pamaldų ir gilų žvilgsnį. Todėl ir maniau, kad jis tai jau tikrai turi pašaukimą. Taip ir buvo – pranašystė išsipildė.

Kartu su Algirdu Seinų vaikų prieglaudoje buvo ir jo broliai Vitas ir Antanas, taip pat Žukauskų trys vaikiščiai, Rėkų Vitukas, Vaitulionių ir kt. Į prieglaudą ūkininkai leido savo vaikus prieš mokyklą, kad pasimokytų. Aš čia patekau, kai mirė tėvelis, o mama po kiek laiko ištekėjo už Vaitulionio. Maža visur įlįsdavau, tai patėvis išvežė į prieglaudą. Čia buvau, kol suėjo 7 metai. Man prieglaudoje buvo gerai.

O paskui lankiau pirmą, antrą skyrių, trečią – Seinuose, Petruškevičių name. Lietuviškai mokė Zofija Čepulytė iš Navasodės (jos mama buvo Miščinskaitė). Tikybos ėjom mokytis pas kunigą Dvaranauską. Jam buvo70 metų. Gyvenom su šiuo kunigu vienam kieme, nešėm vis šventint maistą prieš Velykas ir Kūčias. Jis paskui išvyko pas brolį į Lietuvą. (O vyskupų namai buvo prie pačios gatvės. Ilgas ir gana aukštas pastatas su aukštais laiptais, panašus į ilgą prieglaudos namą.)

Sykį šitas kunigas Antanas Dvaranauskas pasišaukė mane, davė pinigą ir sako: „Nueik pas Rugienius į krautuvę ir nupirk 1 kg smėlio ir akmenukų“. Man nesmagu buvo sakyt Rugienienei, tai aš vaikščiojau ir vaikščiojau aplink, paskui pasakiau, kad atsiuntė kunigas, tai ji iškart atspėjo. Sakė, to paties kaip paprastai – smėlio ir akmenų. Paaiškino, kad tai cukrus ir ledinukai, kuriais kunigas pavaišindavo ir mus, vaikus, kai sunešdavom malkas į malkinę.

Mokyklą Seinuose baigiau prieš karą 1937 metais, paskui ­pasimokiau siūti pas Petruškevičiūtę, kilusią iš Burbiškių, gyvenusią Seinuose. Šiame mieste taip pat iš Lietuvos kilusio žydo Abramavičiaus name buvo mokykla. Jis per karą pabėgo į Lietuvą. Šnekėta, kad prie Marijampolės nusipirko malūną. O jo brolis Krasnapolyje turėjo malūną. Jų mama lietuvė Bukauskaitė iš Lumbių. Abramavičius pardavė tą malūną Grabliauskui, kuris buvo be kojos.

Abramavičiaus tėvas buvo geras vargonininkas. Kai rusai užėjo, tai jis iš Marijampolės pasitraukė į Lenkijos gilumą, o vėliau sugrįžo į Seinus, iš Liūtų (netoli kapinių) nusipirko namą. Po kiek laiko, kai jo žmona mirė, senukas prašė, kad ateičiau jo globoti, ruošti valgį. Skyrė man savo namuose kambariuką. Tai aš žemę Burbiškiuose atidaviau už pensiją ir atsikėliau į Seinus.

Abramavičius man parodė savo šeimos albumą. Vienoje nuotraukoje buvo graži ponia. Sakė, kad tai pusbrolio Abramavičiaus žmona. Jis vis sakydavo, kad jo tėvas lenkas vargonininkas, o mama – lietuvė Bukauskaitė iš Lumbių kaimo.

Prieš karą Seinuose buvo daug lietuvių. Per karą nemažai jų pabėgo į Lietuvą. Dvaro ponia irgi pabėgo. Klebonas Vincentas Astasevičius pats liko, kai užėjo rusai. Šnekėta, kad jį vedė nukankint, bet žydai užstojo ir išgelbėjo, nes aiškino, kad jis geras kunigas ir ateina pas juos pirkti. Tada rusai paklausė žydų aiškinimo ir paliko kun. Astasevičių ramybėj. Šnekėta, kad kunigą Čepulį nukankino rusų ar vokiečių kareiviai.

Pamenu Seinuose prieš karą vykusias primicijas lietuvių kunigų Mazurkevičiaus iš Radžiūčių ir Maksimavičiaus iš Burbiškių. Dar ir toks lenkas Kvatirskas iš Jonaraisčio buvo kunigas. Jo sesuo Izabelė norėjo tapti vienuole ir mane kalbino. Tai aš likau netekėjus, o ją mama sutuokė su lietuviu iš Pristavonių.

Pasieny nevalia buvo ruošti šokių. Jei kareiviai pamato, kad kur ­sueina, daugiau jaunimo susiburia, tuoj atėję išvaiko. Sykį vidudienį atėjo muzikantai, jaunimas susirinko, tai 7 metų tokį vaiką pastatėme sargyboje. Tačiau net nepamatėm, kaip tas vaikas kažkur nuėjo, gal pas triušius. Tai tokia lenkė mus perspėjo, kad atsėlina kariškiai. Kai kas spėjo iššokt pro langą ir pabėgt. Man ji liepė greit lįsti po lova, slėptis. Sako: „Lįsk, vaikeli. Kam jiems dovanai dirbt?“ Mat kai sugaudavo, tai varydavo malkų kapot, pjaut. Ir tada kai kuriuos iš mūsiškių pagavo tame vakarėlyje. Tai merginos plovė grindis, o vaikinai malkų pjauti buvo nuvaryti.

Paskui jaunus seniūnas buvo užrašęs darbams į Vokietiją. Tačiau aš buvau tik su sergančia mama, patėvis buvo miręs, tai mane atleido ir ­nevežė, o paėmė į vokiečio ūkį ­Krasnave. Tada, per karą, ir Žukauskų, ir Gutauskų namuose gyveno vokiečiai. Lietuvon buvo išvažiavę Krakauskai, Jankauskai, Kliūčinykai, Lisiauskai, Aleksai, Kraužliai. Netoliese stovėjo ir mūsų giminaitės Lažaunykaitės tuščia trobelė. Kai ji negrįžo iš Lietuvos, tai paėmė valdžia, o mes išpirkome ir gyvenome, ir žemę dirbome. Namo durys vienos buvo į kiemą, kitos į kelią – dviem šeimom.

Sykį mezgiau iš pilko siūlo (nes laikėme avis, kurios iš juodų pasidarė pilkos) kojines. Įėjo vokietis. Pradėjo kažką rodyt ir šnekėt. Aš nieko nesupratau. Tai kaip griebė iš manęs mezginį, kaip trenkė ant žemės, iš užančio išsitraukė balto siūlo ir parodė, kad jam reikia kojinių. Kitai dienai numezgiau. Pasimatavo ir pasiėmė. Po kiek laiko grįžęs iš Vokietijos atvežė 1 kg gabalinio cukraus ir 10 pakelių pudingo. Prie vokiečių viską buvo galima pirkti tik su kortelėm, tai man šitos lauktuvės pravertė.

Sykį ėjau iš Sankūrų. Staiga išlekia iš Durtonų namų vokietė ir kad rėkia, šaukia, rodo, kad krisčiau ant žemės. Po lietaus visur lūgai, nenoriu pult. Girdisi šaudymai. Jos vyras, išlėkęs iš tvarto, irgi rodo, kad pulčiau ant žemės. Klausiu, kas taip šaudo, o jis sako, kad mūsų pasieniečiai. Nustoja, o kai tik pastoviu už medžio kiek ir pradedu eit – vėl šaudo.

Per karą kitą sykį mane išgelbėjo taip pat vokietė. Per šaudymą, bombardavimą užsirioglinau ant trobos aukšto ir planavau čia pratūnoti. Ji įlėkusi liepė bėgt iš namų. Aš susigūžus tupėjau ant aukšto, bet paklausiau jos. Kai paskui grįžau, namo tik sienos buvo likusios, visas stogas, aukštas buvo susprogdinti.

Teko man tarnauti pas vokietį. Jo ūkyje kasdien turėjau melžti septynias karves. Jas reikėjo ne tik rytą ir vakarą melžt, bet ir per pietus. Dar veršiukus pagirdyt, tvarte tris penimius pašerti ir virtuvėje gaminti valgį. Kai atėjau, nebuvo iš ko gamint. Kai paskerdė meitėlį, tai jau buvo mėsos, o darže užaugo burokų, kopūstų, bulvių. Man pagalbininke skyrė jauną prūsaitę iš Paliūnų, pavarde Ainiūtė, bet ji, kaip ir aš, nelabai norėjo dirbti virtuvėje, tai abi visur ėjom: ir prie gyvulių, ir trobon. Ir lengviau pasidarė…

Labai pasiilgau namų. Sykį po apyvokos ir parėjau namo. Mamos nebuvo. Tik žiūriu pro langą, kad atjoja ant žirgo žandaras. Jau man negerai. Ką daryt? Galvoju – palįsiu po lova. Ne, pamatys. Tai aš su drabužiais, kaip buvau, taip ir į lovą įlindau, ir iki ausų apsiklosčiau. O vokiečiai baisiai bijojo užsikrėst ligom, ypač šiltine. Pravėręs duris, ant slenksčio stovėdamas, žandaras klausia: „Sergi?“ „Sergu“, – sakau. O jis sako: „Kai galėsi, nueik pas komisarą“. Jau man vietos nėra, visokios mintys tik galvoje sukasi, sukasi…

Rytą tik išaušus prisistačiau nuovadoje. Matau, prūsas juokiasi, tai man gyslos atsileido. Na, galvoju, jei besišypsantis, tai jau nebus blogai. Geras žmogus, kuris mėgsta šypsotis. Tai ir man drąsiau pasidarė. Klausia, ar jau pasveikau. Sakau, kad ne visai, ir parodau, jog dar šoną truputį skauda. Tai sako, kad dar reikėjo pagulėt. Paliepė tada eit padirbėti virtuvėje, kur lengviau. Paskui davė bulves perrinkt ir rūpinosi, stebėjo, ar sveika. Tai taip išėjo, kad ir antrąkart mane lova išgelbėjo.

Pamenu, kasėm bulves kapliais. Kitos sušalo, tai mėtėmės jomis ir su būsimu kunigu Kvatirsku. Po kiek metų mes susitikom, bet jis jau ­manęs nepažino.

Žiemą tame ūkyje irgi dirbau. Per didelius šalčius (buvo 30 laipsnių) tvarte apsiparšiavo kiaulė, tai sušalo visi paršiukai. Vokietis mane barė, kad aš kalta. Barė taip pat, kad kiaulėms šutinu dideles bulves. Jas reikėjo virti virtuvėje pietums. Bet per didelius šalčius ir taip daug bulvių sušalo rūsiuose ir kaupuose.

Tikrai kalta buvau tada, kai žąsies kaulą numečiau vokiečio šuniui ir jis jam įlindo tarp dantų. Šeimininkas pamatė, kai krapščiau pagaliuku, tai vos negavau pylos, vos pabėgau.

Prie vokiečių daug kas ėjo į Lietuvą ir mainė prekes. Pirko ir maisto, ir drabužių, nes čia nieko nebuvo ir su kortelėmis. Kai Galadusio ežeras užšalo, mes su kaimyne sumanėm ledu nueiti į Lazdijus. Manęs mama nenorėjo leist, bet nepaklausiau. Po pusiaunakčio, antrą valandą, apsiaviau veltiniais. Kad užėjo šaltis ir pusnis! Ledas tik braška, o mes einam. Kai ledas trūkinėja, tai toks garsas, lyg šautų kas. Aš rėkt išsigandus, kaimynė ramint. Sako: „Ko rėki? Čia ledas. Tau tik namie sėdėt, kad tokia baili.“ Na bet iš tikrųjų girdim tris šūvius. O kaimynė – kad per mane kareiviai abi pagaus vidury ežero. Pribėgo dviese ir lietuviškai sako, kad eitum miegot. O mes sakom, kad norim į Lazdijus. Paliepė užeiti pas netoli gyvenusius Češkevičius po patalu išsimiegoti, o rytą surašysią, ką mes nešam į Lietuvą. Parodė, kad du vyrai paliko du maišus sėmenų. Jie per laukus pabėgo pas Matusevičius.

Taip ir prisistatėm septintą valandą. Aš nenorėjau, kad gaidį užrašytų, tai jį pintinėje pakišau po laiptais ir jo neužrašė, o tik kiaušinius, kuriuos irgi nešiau parduot. Tas giesmininkas, kuriam dera žadinti rytais – kad suriks „kakariekū“! Visi kvatoja, o man gėda, nors po žemėm lįsk, o čia sniegas, šaltis. Kaimynė kamšo: „Gaudyk, nes bus po gaidžio“.

Lazdijuose išpardavėm viską pas vokietį Šmitą ir apsipirkom. Neužėjusios pasienio postan, slinkome ­slapčia namo. Bet kad pradės vėl šaudyt!

Kitą dieną šaukia mane vokietis žąsų pešti ir klausinėja, ar vakar tik ne į mane šaudė. Aš neprisipažįstu, tai tas liepia atnešti parodyt, ką pirkau. Atnešiau 2 kg miltų, l kg cukraus ir tiek pat druskos, didelių riestainių (tokie lenkiški buvo dvigubai brangesni, nes po penkis grošus). Dar pasakė, kad kai eisiu jam būnant sargyboje, turiu atsišaukti. O aš pavaišinau jį riestainiais ir sakau, kad prieš karą ir Seinuose tokių buvę. Įsidrąsinusi priduriu: „Neleidžiat nei grūdų pasimalt, nei kiaulės skerst, tai kol ežeras įšalęs, dar eisiu pirkt žibalo“.

Po to dukart dar nuėjau į Lazdijus apsipirkt, o per šv. Oną – į atlaidus ten, pro sargybos postą. Irgi surašė einant ir pareinant. Paskui pagavo ant sienos ir nuvarė darban – daržų kapliuoti. Ir gėles apravėjom. Užstojo atėjusi vokietė. Pamačiusi, kad karštyje dirbam, liepė sutrumpinti darbą iki pusdienio. Visų tautybių yra žmonių ir žmonelių. Vieni labiau atviri, kiti uždari. Visokių yra ir visokių turi būti.

Vaikystėje buvau vienuolyno prieglaudoj, senatvėje – šalia, bet irgi pas vienuoles. Ką padarysi?.. Nespaudė manęs vienatvė, nors ir pati gyvenau kaip vienuolė. Stengiausi visada būti savarankiška, bet dabar tai jau gal ir nesugebėčiau pati viskuo pasirūpinti. Kol stipresnė buvau, mišių nepraleisdavau. Visada skaičiau „Aušrą“. Dabar sutrikęs regėjimas. Vienos manęs neišleidžia į bažnyčią, bet lauke pabūnu. Kvepia, gražu vasarą…

Eugenija Pakutkienė