Vilnius, Gedimino pr.

Kol piliečiai bando susiskaičiuoti šios keistokos vasaros derlių, o politikai pradeda savo rudens sesijos darbus, gamta žeria turbūt paskutinius šilumos pliūpsnius. Malonusis metų laikas pasibaigė, o kad jau ruduo, primena tik tušti gandralizdžiai ar vienas kitas į pietus neišskridęs gandras. Dažniausiai tai būna koks nors raišas „nabagas“, savo gentainių nepriimtas į būrį. Ar jis sulauks pavasario? Galbūt, jei jį priglobs geri žmonės. Vieną tokį šlubį teko išvysti ant Šiluvos bažnyčios šventoriaus tvoros.

Paskutinėmis savaitėmis Lietuvoje buvo tik dvi visuotinai aptariamos temos. Tai krepšinis ir pabėgėliai. Sporto tema netikėtai daugeliui pasibaigė beveik sėkmingai. Mūsų krepšininkai, ekspertų nurašyti dar prieš Europos čempionato pradžią, netikėtai iš jo atsivežė ne tik kelialapį į Rio de Žaneiro olimpiadą kitąmet, bet ir sidabro medalius! Nors po pralaimėto finalo atbudo ir niurzgliai, tačiau beveik visas rungtynes sunkiai laimėdavusi rinktinė tikrai verta pagyrimo.

O pasibaigus sporto šventei sugrįžta prie kasdienių rūpesčių. Apie tai jau esu užsiminęs anksčiau. Tačiau paskutinių savaičių migrantų antplūdis į Europos Sąjungą nustūmė į šoną visas kitas bendrijos problemas, netgi ekonominėje duobėje sėdinčią Graikiją. Ten, beje, naujus priešlaikinius rinkimus laimėjo tas pats A. Tcipras.

Europos žemynas visada garsėjo svetingumu. Didžiosios kontinento valstybės, savo galios pagrindą paklojusios negailestingu kolonijų išnaudojimu dar XIX a. pabaigoje, netgi jaučia tam tikrą moralinę ­skolą. Todėl jau geras pusšimtis metų, kai buvusių Didžiosios Britanijos ar Prancūzijos valdų gyventojai palengvinta tvarka gauna metropolijos pilietybę. Na o Vokietijai po Antrojo pasaulinio karo labai trūko darbo rankų. Rezultatas – keletas milijonų turkų, likusių gyventi šalyje.

Pagalbą vargstančiam ir atjautą akcentuoja ir visų šakų krikščionybė. Tačiau šį tautų kraustymąsi sukėlė ne tiek žiaurūs vidaus karai ar visiems atsibodusių diktatoriukų siautėjimas, kiek neatsargus Vokietijos kanclerės A. Merkel viešas pasisakymas, pažadant būti svetinga visiems pabėgėliams. Ir šimtai tūkstančių žmonių patraukė į Vokietiją, ir tik į Vokietiją. Jokios kitos ES šalys (na gal dar išskyrus Skandinaviją ar Didžiąją Britaniją) tokių pabėgėlių nedomina.

Kilo chaosas, lūpą prikando ir pati politikos ilgaamžė. Gali būti, kad tokios mažos detalės gali kainuoti neatsargiam politikui karjerą. Vokietija iš pradžių kalbėjo apie pusės milijono pabėgėlių priėmimą, po to tas skaičius padidintas iki 800 000 (tai yra maždaug 1 proc. visų jos gyventojų), dabar jau kalbama apie milijoną. Vien Vokietijoje. Dėl to persigandę vokiečių politikai ir pradėjo reikalauti privalomųjų migrantų kvotų.

Europos Sąjunga kurta kaip savarankiškų tautų bendrija, besilaikanti solidarumo principų, kurioje gerbiamos ir kiekvienos šalies teisės. O štai privalomosios kvotos jau kvepia diktatu. Suprantama, kad didžiosios valstybės gali priimti ir milijoną ar dar daugiau bėglių. Bet kuo tai gresia mažosioms valstybėms?

Visų pirma tai demografinis klausimas. Jei Vokietijai su 82 milijonais gyventojų šimtas kitas tūkstančių žmonių nėra problema, tai ji yra Baltijos valstybėms. Kyla problema tautų tapatumui. Žinoma, „tolerantai“ mums įrodinėja, kad Lietuva visada buvo svetinga kitataučiams, dažnai minimi totoriai ir karaimai, gražiai įsijungę į krašto gyvenimą. Tai tikra tiesa, bet jų niekada nebuvo tiek daug. Ir jie niekada nereikalavo sau jokių ypatingų privilegijų. Ko reikalauja musulmonai šiandien Anglijoje ar Prancūzijoje, kartais praslysta net į mūsų politkorektiškos spaudos puslapius… Cinikai kikena, kad tokiu būdu nusenusi Europa bando atsišviežinti, įliedama sau naujo kraujo. Gal tai ir tiesa. Juk tos pačios ­Vokietijos demografiniai rodikliai jau daugelį dešimtmečių yra neigiami.

Profesorius A. Butkus ironizuoja, kad Lietuvai nepavyko integruoti net poros tūkstančių čigonų (jie krikščionys), o ką kalbėti apie kelis ar keliolika tūkstančių emigrantų musulmonų. Pridurčiau dar daugiau. Mūsiška tolerancija tiek gili, kad neasimiliuoti liko net tie keli šimtai karaimų, prieš 600 metų Vytauto atvarytų iš Krymo, ar tie patys keli tūkstančiai totorių. O bandymai lyginti šią įvairiaspalvę minią su žmonėmis, bėgusiais nuo pasaulinio karo ir stalininės imperijos nagų XX a. viduryje, yra nekorektiški ir juos žeidžiantys.

Bet ar visi tie šiandienos atvykėliai yra karo pabėgėliai? Spaudoje pasirodė informacija, kad Turkijoje demaskuota pogrindinė spaustuvė, gaminusi Sirijos piliečių pasus. Pagaliau ar likviduota mafija, plukdanti tūkstančius pabėgėlių Viduržemio jūra? Ir kodėl du trečdalius bėglių sudaro jauni vyrai, kažkodėl dažnai pametę savo pasus, tačiau turintys naujausius išmaniuosius telefonus? Na o juokingiausia buvo žinia, kai Serbiją pasiekę pabėgėliai Vengrijos sienos link važiavo traukiniais ir taksi. Tai gal visgi jie ekonominiai migrantai, nusprendę pasinaudoti naivių europiečių svetingumu?

 X X X

Ginčuose tarp tautinės tapatybės gynėjų ir klusnių eurodirektyvų vykdytojų primiršti ir mūsų pačių reikalai. Kalbame apie naujo tipo darbo santykių įstatymo svarstymą. Vyriausybė norėtų šį įstatymą priimti kuo greičiau, profsąjungos jame mato daugybę naujų užslėptos ar atviros dirbančiųjų diskriminacijos formų. Įvyko netgi protesto mitingas, skirtingai negu 2009 m. sausį nepasibaigęs riaušėmis ar Seimo langų daužymu. Bet profsąjungos žada protestuoti toliau. Žinant mūsų darbdavių mąstyseną, nekyla jokių abejonių, kad jie pasinaudos bet kokia jiems tinkančia galimybe manipuliuoti savo darbuotojų likimu. Druskos prie viso šito reikalo prideda ir faktas, kad pabėgėliams skiriamų lėšų suma kone dukart viršija Lietuvos minimalų darbo atlyginimą ir beveik tris kartus – pensijas. Valdžios vyrai teisinasi, kad kiekvienas svečias į rankas gaus per mėnesį tik 71 eurą, o ne paminėtus 600. Ir kad didžioji tų pinigų dalis bus skiriama ne iš Lietuvos biudžeto, o iš europinių lėšų. Visgi toks nuolankus briuselietiškų nurodymų vykdymas tik parodo, kad mūsų piliečiai nėra taip godojami kaip būsimieji svečiai… Seimo nariai neskuba – juk rinkimai už metų, o rinkėjai turi ­neblogą atmintį.

Kol kas dar nėra žinomos visos kvotų sistemos detalės. Lietuvos pareigūnai bando nutaisyti žvalią veido išraišką, bet nesako, kiekgi tų svečių bus. Ir kaip juos integruosime. Norą juos priimti kol kas pareiškė 12 iš 60 Lietuvos savivaldybių. Žinoma, tai daug geriau nei laikyti juos tarp miškų pasiklydusioje Rukloje, toli nuo miestų. Bet kiek jų panorės čia likti? Ar žiemai pasibaigus nepatrauks jie išsvajotosios Vokietijos link?

Europa pasirodė nepasiruošusi spręsti tokio masto problemos. Kol kas kovojama ne su jos priežastimis, o tik su rezultatais. Kaip bus toliau? Reikėtų prisiminti, kad tautų kraustymasis kadaise sugriovė netgi tokią civilizaciją kaip Romos imperija. Problemas reikia spręsti iš esmės, o ne naiviai vapėti, kad tautinių mažumų padėtis Lietuvoje vis geresnė ir geresnė, kaip teigia kai kurie valdininkai!

Rytis Motiejūnas