Jurgita Stankauskaitė

Tėvynė. Meilė. Tėvynė ir meilė. Meilė tėvynei. Dviejų žodžių derinys skamba labai paprastai, bet jo gyvumą žmoguje nusakyti nelengva. Pabandykime patys sau atsakyti į klausimą, kas yra meilė tėvynei, kaip ją suprantame. Tikriausiai ilgai mąstytume, kol rastume tinkamus žodžius. Gal tai atsakomybės ir pagarbos jausmas kraštui, kuris nėra tik paprastas žemės lopinėlis? Į šiuos klausimus labai dažnai bandoma atsakyti mokykloje, rašinėliuose, mokslo darbuose, tyrimuose, televizijoje, koncertuose… Visur. Tačiau nukopijuoti kitų išreikštas mintis lengviau nei pačiam rasti atsakymą.

Gražus jausmas gimtajam kraštui visais laikais buvo išreiškiamas žodžiais ir veiksmais. Neretai žmogui ašaros akyse susikaupdavo stebint žengiantį jaunuolį, laikantį aukštai iškeltą vėliavą arba skanduojantį mylimos šalies vardą miesto aikštėje. Gražu. O kaip graudu, kai mažoji atžala, nemokėdama taisyklingai tarti žodžių, jau bando giedoti „Tautišką giesmę“. Nuostabu. Bet yra žymiai daugiau dalykų, kuriais išreiškiama meilė tėvynei. Ne tik anksčiau minėti veiksmai rodo nuoširdų santykį su valstybe.

Būna ir taip, kad veiksmai ir žodžiai prasilenkia su tikrove. Kartą profesorius Egidijus Aleksandravičius yra sakęs, kad „negali mylėti tėvynės, jeigu nemyli savo kaimyno“. Negalėčiau su juo nesutikti. Apžvelgęs tam tikrus savo gyvenimo momentus, atkurtų prisiminimų vaizdus, supranti, kad retkarčiais ta meilė tėvynei – tai susižavėjimas krašto gamta ir miestų architektūra ar susidomėjimas istorija. Meilė tėvynei pasireiškia meile ir pagarba savo krašto žmonėms. „Ateina laikas, kai pritrūksta meilės tėvynei ir norima ją kaip nors išreikšti“, – pasakojo profesorius. Toks noras pribrendo ir žemaitukų žygio aplink Lietuvą iniciatoriams ir dalyviams. Visai neseniai, vasaros pabaigoje, rugsėjo 4 dieną, leistasi į istorinį žygį „Žemė-žmogus-žirgas“. Jo vadas Vaidotas Digaitis iš Lietuvos (Žemaitukų augintojų asociacijos narys, vienas žygio organizatorių) kalbėjo, kad kelių Lietuvos drąsuolių kelionė ant žirgų aplink tėvynę yra šis tas daugiau nei tik žmogaus jėgų ir ištvermės išbandymas. Žygiui paskirtos 36 dienos, per kurias buvo įveikta 1700 km.

„Čia yra ne mano idėja joti aplink Lietuvą. Seniai jau apie tai kalbėjo Petras Dabrišius (Lietuvos šamanas – aut.), Marius Čekavičius (žemaičių žemės puoselėtojas, žemaitukų augintojas – aut.), Vidas Kūlokas (Žiegždrių žirgyno savininkas – aut.). Jie sakė: buvom prie Juodosios jūros, buvom Krokuvoj, Baltijos jūrą apjojom, o aplink Lietuvą ne. Kitur keliaujam, o čia ne…“ (V. Digaitis)

Šiuo žygiu norima kelti lietuvių sąmoningumą, išreikšti meilę Lietuvai, kuri šiemet švenčia 25-uosius Nepriklausomybės metus. Be to, neužmirštama, kad 2015-ieji, tai Lietuvos etnografinių regionų metai, tad šia proga žygeiviai atiduoda pagarbą kiekvienam regionui, taigi ir Dzūkijos kraštui, esančiam Lenkijos teritorijoje.

„Prieš 80 metų dzūkas Vaclovas Valys su kumelaite Luoke apjojo Lietuvą. O prieš 40 metų profesorius Petras Osenauskas du kartus apvažiavo brikele Aukštaitiją, įveikdamas tą patį kelio atstumą kaip ir V. Valys.“ (V. Digaitis)

Nors planuota keliauti Lietuvos teritorija, žygio dalyviai aplankė ir Punsko kraštą.

„Mes neaplenkiame jotvingių žemių, todėl ir atvažiavome čia (į Punską, į Jotvingių ir prūsų gyvenvietę Ožkiniuose – aut.), nes čia yra Lietuva, kuri buvo atskirta susiklosčius tam tikroms politinėms aplinkybėms. Tikiu, kad kada nors vėl būsime kartu.“ (V. Digaitis)

Kelionę žygeiviai pradėjo Šventojoje ir baigė toje pačioje vietoje. Dėmesį patraukė iš jų karietos sklindantys dūmai.

„Čia ne pietūs ar vakarienė, kažkoks laužas ar virtuvė. Šventojoje, alkakalnyje, mūsų žynys Kęstutis uždegė šventąją ugnį ir dabar mes ją nešame aplink Lietuvą.“ (V. Digaitis)

Žygio dalyviai pasakojo, kad šios kelionės dėka pamatė visiškai kitokią Lietuvą. Vienoks vaizdas, kai važiuojama autostrada iš Vilniaus į Kauną ar Klaipėdą, o visai kitoks, kai lėtai jojama Lietuvos pakraščiais. Kaip sako V. Digaitis, keliaudamas pamatai, kokie žmonės yra geri ir nuoširdūs: rūpinasi žygeiviais, pamaitina, duoda nakvynę, ruošia malkas, padeda globoti šventąją ugnį. Taip susipažįstama su skirtingų tautybių žmonėmis, kurių Lietuvoje netrūksta, tačiau kiekvienas iš jų skuba priimti žygio dalyvius, kad šie sėkmingai tęstų kelionę. Žygio metu yra laiko gyvenimo vertybių apmąstymui.

Nors į žygį leidosi 10 raitelių ir 12 žirgų, Punską pasiekė 7 raiteliai ir 9 žirgai. Anot kelionės dalyvių, jie suplanuoja vienaip, o dažniausiai išeina kitaip, tad jie stengiasi ne planuoti, o svajoti.

„Mes propaguojame lietuviškus žirgus žemaitukus. Štai su mumis bėga ir Lietuvos skalikė Alka.“ (V. Digaitis)

Labai gražus akcentas skirti žygį tėvynei, keliaujant Žemaitijoje atsiradusios veislės žirgais. O kaip žmonės džiaugiasi juos pamatę…

„Vieni verkia, ypač vyresnieji, nes jie prisimena, kaip žirgais važiuodavo į turgų ar šiaip kur nors jais keliaudavo. Dabar nematyti tiek žirgų kaip seniau. Visi važiuoja mašinomis.“ (V. Digaitis)

Taigi tėvynei dovanojami darbai praturtina ne tik pačią asmenybę, bet ir šalies istoriją. Esame įpratę žiūrėti į svetimus kraštus, nes atrodo, kad kitur yra žymiai geriau ir gražiau. O štai šiuo žygiu parodoma, kiek daug gali lietuvių raiteliai ir nedideli žemaitukai, kokia yra Lietuva ir jos žmonės.

JURGITA STANKAUSKAITĖ