Petras Maksimavičius

Vis labiau aštrėjant karo ir ekonominių pabėgėlių priėmimo Pietų ir Vakarų Europoje klausimui, Lenkijos Vyriausybė nusprendė pagreitinti tautiečių repatriaciją į Lenkiją. Ateinantiems metams šiam reikalui nuspręsta skirti 30 mln. zlotų bei suteikti papildomą paramą savivaldybėms, kurios nuspręs priimti repatriantus. Tai žymus lėšų padidinimas, kadangi šiems metams buvo skirta perpus mažiau – apie 14 mln. zlotų.

Repatriacijos klausimas, kaip numatė įstatymų leidėjai, susijęs su lenkais, gyvenančiais Rytuose, daugiausia Kazachstane, tačiau taip pat kitose buvusios Sovietų Sąjungos „azijinės“ dalies respublikose. Procesas prasidėjo 1997 m. ir nuo to laiko į Lenkiją gyventi persikėlė apie 7 tūkstančius žmonių.

Prieš metus Valstybės kontrolė (lenk. NIK), tyrusi, ar biudžeto lėšos šiam tikslui naudojamos racionaliai ir ar jomis nepiktnaudžiaujama, paskelbė, kad nuo 2007 m. atvykstančių į Lenkiją repatriantų skaičius mažėja, o visų su repatrijavimu susijusių formalumų tvarkymas kartais trunka net apie 10 metų.

Taigi repatriacijos procesas spartus nebuvo. Reikia neužmiršti, kad daliai potencialių repatriantų atvykimas į Lenkiją visai nėra patrauklus. Nusistovėjęs stereotipas, kad visi repatriantai tai labai nepasiturintys žmonės, daugeliu atvejų tėra mitas. Tikrųjų tremtinių jau mažai belikę, o jų palikuonys daugeliu atvejų gyvena tokį pat gyvenimą, kaip ir kiti tos šalies piliečiai. Todėl nereikia stebėtis, kad buvusių tremtinių iš Lenkijos palikuonys, jeigu ir ilgisi protėvių žemės, visai neketina palikti savo darbo arba savo verslų, įsigytų būstų ir keltis į Lenkiją, kur turėtų laukti pašalpų, valdžios malonės, mokytis kalbos ir siekti vietos bendruomenės pripažinimo.

Artėjant Seimo rinkimams šis klausimas vis dažniau linksniuojamas politikų. Natūralu, kad didėjant Vakarų Europos šalių spaudimui Lenkijai dėl karo pabėgėlių priėmimo iškyla tautiečių repatriantų priėmimo ir jų materialinio aprūpinimo klausimas. Matyt, todėl dabartinė Vyriausybė ir ryžosi dvigubai padidinti lėšas šiam įstatymui įgyvendinti ir visam procesui pagreitinti. Parengtas naujas įstatymo projektas numato, kad sprendžiant repatriacijos problemas didesnę paramą gaus repatriantus priimančios savivaldybės, ilgės atvykusių žmonių „prisitaikymo“ prie naujų sąlygų laikotarpis, o tai susiję su pašalpų mokėjimo trukme, lenkų kalbos kursų, dokumentų vertimų apmokėjimu, profesijos kvalifikacijų kėlimu. Stiprinamas tose šalyse Lenkijos diplomatinių atstovybių konsulinis korpusas. Svarstomas taip pat klausimas, ar nevertėtų visus repatriantų priėmimo ir apgyvendinimo kaštus apmokėti tiesiogiai iš valstybės biudžeto, neprašant savivaldybių paramos, kas ne visuomet duodavo reikiamų rezultatų.

Prieš 15 metų priimtas Repatriacijos įstatymas numato, kad repatriantu gali tapti asmuo, kuris yra lenkų kilmės ir gali įrodyti ryšį su lenkiškumu, pavyzdžiui, žino… lenkų tradicijas. Net nereikalaujama gero lenkų kalbos mokėjimo. Taip pat reikia pažymėti, kad remiantis įstatymu repatriantais negali būti laikomi lenkų kilmės asmenys, gyvenantys Lietuvoje, Baltarusijoje ar Ukrainoje. Tai, žinoma, politinė nuostata, aiškiai rodanti, kurioms kaimyninių šalių teritorijoms dėl politinių ir istorinių motyvų suteikiamas „ypatingas“ statusas. Žiūrint į Lenkijos vykdomos istorinės politikos ypatumus, tai logiškas sprendimas, nors atlikti tyrimai rodo, kad daugiausia norinčiųjų tapti „repatriantais“ ir persikelti gyventi į Lenkiją yra tarp Ukrainoje gyvenančių lenkų.

 LIETUVOJE

1990 metais atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, tuometinė Lietuvos Vyriausybė kaip vieną iš prioritetinių savo veiklos krypčių pradėjo formuoti socialinę valstybės politiką tremtinių grįžimo klausimu.

(Daugiau skaitykite 19 „Aušros” numeryje).

Petras MAKSIMAVIČIUS