Senosios Kryžių koplyčios pamatai (Lazdijų raj.). ©Aušra (pm)

Birutė VAIČIULIENĖ

Kur ažarų vilnys krantus plaka, –

Šalcinėliai paslapcingai šneka,

Tarpe gojų laukymėj inspraustas

Nuoširdziai šypsos Dzūkijos žmogus.

Cia pieskelį vėjelis buciuoja,

Cyros ašaros laisto, glebesciuoja…

Tarsi sargyboj medziai-milžinai

Vis dar ošia giesmį, išmoktų seniai…

Kažkieno dzūkiškai sueiliuotos mintys puikiai atspindi tai, ką vieną rugsėjo šeštadienį pamatė ir patyrė dalis mūsų lietuviškų mokyklų pedagogų, dalyvavusių edukacinėje ekskursijoje po Dzūkiją. Rugsėjo 12 d. grupė Punsko Kovo 11-osios licėjaus mokytojų (šiuo metu dirbančių ir keli pensininkai) bei Vidugirių mokyklos pedagogai Lietuvos regionų metų proga panoro geriau pažinti mūsų širdims artimiausią Dainavos kraštą.

Prisiminkime, kad Lietuvos Respublikos teritorija dalijama į penkis etnografinius regionus: Dzūkiją (Dainavą), Suvalkiją (Sūduvą), Aukštaitiją, Žemaitiją ir Mažąją Lietuvą. Svarbiausi kriterijai, pagal kuriuos brėžiamos Lietuvos etnografinių regionų ribos, yra: materialinės ir dvasinės kultūros reiškinių (darbo, šeimos, kalendorinių ir bendruomenės švenčių, kalbos (tarmių), folkloro, tradicinių amatų ir verslų, kulinarinio paveldo, architektūros, drabužių, audinių ir kt.) regioninis savitumas. Nors šie regionai formavosi ne vienu laiku ir jų vaidmuo istorijos eigoje buvo gana skirtingas, tačiau juos sudaro gana ryškūs etninės kultūros vertybių klodai, reikšmingi ne tik ten gyvenančių žmonių savimonei, bet ir visos Lietuvos kultūrinės tapatybės palaikymui ir stiprinimui. Verta pridurti, kad Dzūkijos pavadinimas nesenas, pradėtas vartoti tik XIX a. Jis kilo nuo gyventojų dzūkų tarmės, dzūkavimo, t. y. „c“, „dz“ tarimo vietoj „t“, „d“, taip pat dėl kitų tarminių ypatumų. Minėta tarminė ypatybė laikoma labai archajiška, paveldėta dar iš indoeuropiečių prokalbės. Dzūkų iki šiol išliko ne tik Lietuvoje, bet ir buvusiose baltų žemėse. Jie gyvena kai kuriose Baltarusijos vietovėse bei Punsko ir Seinų apylinkėse.

Pirmiausia nuvykome į Subartonis, aplankėme rašytojo Vinco Krėvės gimtinę, kapinaitėse parymojome prie šio didžiojo, bet nepaprastai paprasto žmogaus kapo. Vėliau, lydimi šaunios gidės, keliavome po nuostabų dainomis apdainuotą, legendomis apipintą, upelių apraizgytą Lietuvos regioną. Įkopę į Merkinės apžvalgos bokštą, tarsi iš paukščio skrydžio matėme Merkio upę, plačiai nusidriekusias Dzūkijos girias, pasislėpusius raistus. Daugeliui pirmą kartą teko pabūti Čepkelių raiste ir pamatyti neregėtus augalus, paragauti bruknių, spanguolių bei sužinoti daug įdomių dalykų. Tarp tamsių girių suradome Marcinkonių kaimą. Etnografinėje sodyboje buvome nuoširdžiai pavaišinti senoviniais dzūkiškais patiekalais – bandomis, keptomis ant lakštų, grikių pyragu, gira ir čiobrelių arbata. Užsukę į senąjį Zervynų gatvinį kaimą, pamatę ne tik sraunią Ūlos upę, bet ir Ūlos akį (taip vadinamas vienas šaltinis), prisiklausę įdomių pasakojimų ir legendų, vėl patyrėme nekasdienių įspūdžių.

Namo grįžome savaip praturtėję ir laimingi. Licėjaus direktorė Irena Marcinkevičienė biologijos kabinetui parvežė įdomų eksponatą – Dzūkijoje rastą išdžiūvusį žalčiuką, o Vidugirių mokyklos mokytoja Gražina Kibyšienė „Aušros“ skaitytojams dovanoja mintis, susiklosčiusias ekskursijos metu: „Ieškodami ramybės, norėdami pailsėti ar pabėgti nuo kasdienybės, keliaujame po įvairius pasaulio kraštus. Ir turime prisipažinti, kad ne visada pavyksta mums pasiekti savo tikslą, ne visada sugrįžtame pailsėję, ne visada širdyje parsivežame ramybės jausmą. O juk kartais čia pat, už posūkio ar kalnelio, randame tai, ko nesitikėjome rasti, randame daugiau, nei galėtume tikėtis. Taip nutiko ir vieną šeštadienį. Be didesnio noro išvykau į seminarą-ekskursiją po Dzūkiją. Autobusiukas lengvai skriejo pažįstamais keleliais. Lazdijai, Veisiejai, Merkinė… Nelabai kreipiau dėmesį, kur jis mus veža. Na ir nuvežė. Išlipome ir… nelabai buvo aišku, kur mes ir koks laikas. Dzūkiškoje sodyboje tvyrojo nepaprasta ramuma, praėjusių amžių atodūsiai… Matėme susigūžusias trobeles, pritūpusius svirnelius, palinkusius kluonus, girdėjome dzūkų šnektą, valgėme bandas ir grikių pyragą, gėrėme girą ir čiobrelių arbatą. Bet tai dar ne viskas. Svarbiausia, kad mūsų pasaulis su kasdieniais rūpesčiais ir amžinu skubėjimu pasiliko kažkur toli. Čia jautėmės lyg šventovėje. Dzūkijos laukai, miškai ir raistai pakerėjo mus. Atrodė, kad niekur nereikia skubėti, nes viskas yra taip, kaip ir turėtų būti: pamažu nuo medžio krenta lapas, per kiemą ramiai žingsniuoja senukas su dubenėliu – šuneliui ėsti neša, keliu ropoja juodas vabalėlis… Ropoja ir nebijo, kad jį sutraiškys mašinos ratai… Čia neūžia mašinos… Kaip čia gera, kaip ramu… O brangioji Dzūkija! Kokia tu nuostabi! – norisi sušukti. Kaip gerai, kad bent čia laikas sustojo, kad nespėjo nusausinti Čepkelių pelkių, kad dar raistuose sirpsta spanguolės…“