Dainavos apygardos partizanai. www3.lrs.lt

Gintaras LUČINSKAS

Rugsėjo 12 d. vyko žygis „Dainavos apygardos partizanų takais“, kurį suorganizavo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Alytaus apskrities taryba. Po šv. Mišių Seirijų bažnyčioje nuvykome į Bestraigiškės mišką prie partizanų bunkerio. Čia prie paminklo žuvusiems partizanams surengtas minėjimas. Vėliau Liškiavos kapinėse pagerbėme partizanų atminimą. Nuvažiavome taip pat į Liepiškių kaimą, aplankėme paminklą prie paskutinės Juozo Vitkaus-Kazimieraičio vadavietės. Po iškilmingo minėjimo apie 300 renginio dalyvių DK Birutės ulonų bataliono kariai vaišino kareiviška grikių koše ir arbata. Paskui Merkinėje aplankėme Kryžių kalnelio memorialą. Prie koplyčios vyko iškilmingas minėjimas. Žygį užbaigėme Perlojoje, aplankydami jos įžymias vietas. Meno programą atliko choras „Atmintis“, etnografinis ansamblis, Perlojos kaimo jaunimas.

Druskininkų savivaldybėje, Leipalingio seniūnijoje, Liepiškių kaime, prie Pietų Lietuvos srities partizanų vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio paskutinės vadavietės paminklo, šių eilučių autorius žygio dalyviams skaitė pranešimą.

 Juozas Vitkus-Kazimieraitis (1901–1946): biografijos faktai ir atminimo įamžinimas

Juozas Vitkus gimė 1901 m. lapkričio 26 d. (senuoju stiliumi) Mažeikių apskrityje, Skuodo valsčiuje, Ketūnų kaime, ūkininkų šeimoje. 1909–1913 metais mokėsi Tirkšlių pradinėje mokykloje, 1913–1915 metais Mažeikių prekybos mokykloje. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir ėmus organizuoti vietinę savivaldą, 1918 metų pabaigoje pradėjo dirbti Tirkšlių komiteto raštininku sekretoriumi. 1920 metais baigė Telšių gimnazijos penkias klases. 1920 m. lapkričio 15 d. įstojo į Karo mokyklą. 1921 m. gruodžio 18 d. baigus šios mokyklos IV laidą jam suteiktas pėstininkų leitenanto laipsnis. J. Vitkus paskirtas 4-ojo karaliaus Mindaugo pėstininkų pulko 2-osios kuopos jaunesniuoju karininku. 1922 m. spalio 28 d. baigė Telšių gimnazijos 6 klasę. 1923 m. gegužės 31 d. paskirtas pulko iždininku. 1926 m. vasario 16 d. jam suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis. 1926 m. spalio 30 d. baigė Aukštųjų karo technikos kursų Statybos skyrių (I laida) ir paskirtas 4-ojo pėstininkų pulko 1-osios kuopos vyresniuoju karininku. 1926 m. gruodžio 15 d. perkeltas tarnauti į Technikos pulką, 1927 m. sausio 14 d. paskirtas šio pulko mokomosios kuopos jaunesniuoju karininku. 1927 m. rugsėjo 1 d. perkeltas į Pionierių batalioną 1-osios pionierių kuopos jaunesniuoju karininku. 1928 metais paskirtas eiti bataliono adjutanto pareigas. 1928 m. balandžio 24 d. įskaitytas į inžinerijos karininkus. 1928 m. spalį Švietimo ministerijos egzaminų komisijoje išlaikė aukštesniosios mokyklos kurso brandos egzaminus. 1929 m. liepos 26 d. perkeltas į Vyriausiojo kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo skyrių.

1929 m. rugsėjo 1 d. su Krašto apsaugos ministerijos stipendija pasiųstas į Karo inžinerijos mokyklą Briuselyje, Belgijoje. 1929 m. gruodžio 22 d. jam suteiktas kapitono laipsnis. 1934 m. liepos 18 d. baigęs mokslus įgijo karo inžinieriaus kvalifikaciją, kurį laiką stažavosi Belgijos kariuomenėje. Grįžo į Lietuvą 1934 m. lapkričio 1 d. Paskirtas į Pionierių batalioną. 1934 m. lapkričio 23 d. pakeltas į majorus, paskirtas bataliono technikos skyriaus viršininku. 1938 m. gruodžio 31 d. J. Vitkui suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis. 1939 m. liepos 6 d. perkeltas į Karo mokyklą etatiniu lektoriumi. Aktyviai bendradarbiavo „Karde“, „Karyje“, „Mūsų žinyne“ ir kt. leidiniuose.

Už nuopelnus buvo apdovanotas: 1928 metais – Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečio medaliu, 1936 metais – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu, 1938 metais – Šaulių Žvaigždės ordinu.

1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir likviduojant Lietuvos kariuomenę, nuo 1940 m. lapkričio 27 d. paskirtas Raudonosios armijos Karo mokyklos inžinerijos dėstytoju. Kilus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui iš Raudonosios armijos pasitraukė, tarnavo lietuvių karių Vilniaus įgulos štabe. Vokiečių okupacijos metais nuo 1941 m. rugpjūčio dirbo Vilniaus miesto savivaldybės butų ir turto skyriaus vedėju. 1942–1944 metais dalyvavo pogrindinėje antinacinėje veikloje: buvo Lietuvių Fronto Vilniaus štabo narys, kūrė pogrindinę antinacinę ir antikomunistinę karinę organizaciją „Kęstutis“, buvo šios organizacijos Vilniaus apygardos štabo viršininkas.

Antrosios sovietų okupacijos pradžioje persikėlė į Dzūkiją, dirbo Marcinkonių miškų ūkio buhalteriu. 1945 m. balandžio 4 d. Varėnos valsčiuje, Kabelių kaime, pradėjo vadovauti partizanams, pasirinkęs slapyvardį Kazimieraitis.

J. Vitkus visas jėgas skyrė partizanų veiklos organizavimui. Būdamas vos ne vienintelis tokio aukšto rango karininkas rezistenciniame sąjūdyje, jis gerai suprato politinę ir karinę organizacijos reikšmę. 1945 m. gegužės 7 d. įsteigė Dzūkų grupės partizanų štabą, vėliau suformavo Merkio rinktinę.

J. Vitkus-Kazimieraitis 1945 m. spalio 28 d. – gruodžio 9 d. parengė „Organizacinį Lietuvos išlaisvinimo planą“, pagal kurį būtų galima parengti viso krašto mobilizaciją. 1945 m. lapkričio 18 d. Dzūkų grupės štabas pavadintas A apygardos štabu. 1945 m. lapkričio 30 d. išspausdintas pirmasis „Laisvės varpo“ numeris su Dzūkų grupės štabo įsakymu ir pirmuoju Lietuvos partizanų A apygardos vado įsakymu.

J. Vitkus-Kazimieraitis 1945 m. gruodžio 11 d. išleido nurodymus partizanų vadams „Partizanų dalinių organizavimas, rikiuotės pratybos ir vadovavimo tvarka“, 1946 m. sausio 6 d. – instrukciją „Partizanų dalinių rikiuotės apmokymas“, taip pat sukūrė „Karo lauko teismo nusikaltusiems ir partizanų apdovanojimo kovose pasižymėjusiems nuostatus“. Tuo metu buvo išleistas įsakymas dėl partizanų kovų istorijos rašymo. Pats J. Vitkus-Kazimieraitis rašė Dzūkų grupės štabo dienoraštį, kuriame stengėsi tiksliai fiksuoti visus reikšmingus įvykius. 1946 m. balandžio 9 d. dalyvavo Tauro ir A apygardų vadų posėdyje, vykusiame prie Ricielių kaimo, Alytaus apskrityje, Seirijų valsčiuje, kuriame sudarytas Pietų Lietuvos partizanų štabas. Išrinktas jo vadu. Tapęs pirmosios partizanų srities vadu, rūpinosi tolesniu partizanų veiklos koordinavimu. 1946 m. balandžio 22 d. pasirašė Lietuvos partizanų deklaraciją, skelbiančią pagrindinius Lietuvos valstybingumo atkūrimo principus, leido srities laikraštį „Laisvės varpas“.

Iš pranešimo Lietuvos SSR vidaus reikalų ministro pavaduotojui generolui majorui drg. Kapralovui:

Su užduotimi surasti ir sunaikinti „A“ apygardos štabą buvo išsiųstos į spėjamą štabo buvimo vietą žvalgybinės paieškos grupės. Manevrinei grupei Nr. 2, vadovaujamai majoro Tuševskio, kaip ir visoms kitoms MVD kariuomenės pietų grupės komandoms, buvo duota užduotis atlikti žvalgybą Liškiavos ir Ivanuvkos rajonuose – Varėnos apskrities Druskininkų, Merkinės ir Lazdijų apskrities Leipalingio valsčių sandūroje.

Agento maršrutininko „Vilko“ duomenimis – Kazimieraitis su savo aplinkiniais žmonėmis per šią masinę operaciją slėpėsi nurodytoje gyvenvietėje ir šalia esančiuose miškuose.

1946 m. liepos 2 d. 13 val. manevrinės grupės Nr. 2 būrio vadas leitenantas Astrachancevas, remdamasis MVD kariuomenės pietų grupės štabo įsakymu, rytiniame Žaliamiškio miško pakraštyje (0004), 1 km piečiau Liepiškių, 40 km Varėnos pietvakarių kryptimi, įsakė komandai ieškoti banditų grupės Žaliamiškyje. 13.30 val. būrys užėmė pradinę padėtį prie vieno vienkiemio ir 14.00 val. pradėjo paieškas pietų kryptimi.

14.30 val. paieškos žvalgybinės grupės, susidedančios iš 9 žmonių, vadovaujamos skyrininko, jaunesniojo seržanto Kapustino, veikiančios išskleistu frontu pagal kelią į Guobinius (0002), raudonarmietis Sinegin aptiko krūmuose banditą ir kai bandė sulaikyti gyvą, pastarasis paleido iš pistoleto „Brauning“ ugnį į raudonarmietį Sineginą, savo ruožtu, Sinegin prigulė ir paleido ugnį į banditą. Raudonarmietis iš dešinės Povarenka, pribėgęs prie bandito per tris metrus, taip pat bandė jį sulaikyti gyvą, bet pastarasis paleido ugnį ir tarp bandito ir raudonarmiečio Povarenkos prasidėjo susišaudymas, per kurį banditas buvo sužeistas.

Sužeistas banditas vis atsišaudė ir tris kartus sužeidė raudonarmietį Povarenką, du kartus į dešinę ranką ir vieną kartą į juosmenį. Matydamas sužeistą raudonarmietį Povarenką, prišliaužęs raudonarmietis Savinych metė į banditą granatą, kuri sprogdama banditą sunkiai sužeidė ir po trijų valandų jis mirė.

Manevrinės grupės Nr. 2 viršininkas majoras Tuševskij, būdamas vadovavimo punkte Guobiniuose, ir ten buvęs Leipalingio valsčiaus MVD viršininkas, išgirdę šaudymą Žaliamiškio miške, automašina išvyko į susidūrimo vietą. Atvykę į vietą, sužinoję apie padėtį, apžiūrėję nukautą banditą, komandai įsakė tęsti paieškas toliau. Bandito lavonas, ginklas ir dokumentai perduoti Leipalingio valsčiaus MVD skyriaus viršininkui.

Agentūros duomenimis, banditas atpažintas, tai „A“ apygardos štabo viršininkas Vitkus, slapyvardis Kazimieraitis. Prašau pasižymėjusius likviduojant Kazimieraitį pristatyti vyriausybei apdovanoti:

1. manevrinės grupės Nr. 2 viršininką, majorą Tuševskį,
2. būrio vadą, leitenantą Astrachancevą,
3. skyriaus vadą, jaun. seržantą Kapūstiną,
4. raudonarmietį Sineginą,
5. raudonarmietį Povarenką,
6. raudonarmietį Savinychą.

Priedas: schema, laikrodis, priklausantis Kazimieraičiui, Manevrinės grupės Nr. 2 viršininko raportas.

Pasirašo:

Varėnos apskrities MVD skyriaus viršininkas papulkininkis Gocev

MVD kariuomenės pietų grupės vadas majoras Morozov

MVD kariuomenės pietų grupės štabo viršininkas vyresnysis leitenantas Funtikov

Taip žuvo Dainavos apygardos įkūrėjas, o tuo metu Pietų Lietuvos partizanų štabo viršininkas J. Vitkus-Kazimieraitis. Jo kūnas išniekintas Leipalingyje.

Apie šeimą

J. Vitkus 1927 metais susituokė su Genovaite Grybauskaite (1904–1980). Su žmona susilaukė 7 vaikų: 1928 m. sūnus Vitolis (tais pačiais metais mirė), 1930 m. sūnus Vytautas (mirė 2006), 1933 m. sūnus Rimgaudas, 1934 m. sūnus Algimantas Kazimieras (mirė 1999), 1937 m. sūnus Kastytis ir dukra Jūratė Teresė, 1944 m. sūnus Liudas.

Sovietai Juozo Vitkaus žmoną su šešiais mažamečiais vaikais 1948 m. ištrėmė į Irkutsko sritį, Usoljės rajoną, dirbti sunkių miško darbų.

Atminimo įamžinimas

1947 m. rugsėjo 25 d. Dainavos apygardos partizanų vadų sąskrydyje Merkio rinktinė pavadinta Partizano Kazimieraičio vardu. 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio prezidiumas suteikė Laisvės Kovotojo Karžygio vardą ir apdovanojo 1-ojo laipsnio Laisvės Kovos kryžiumi su kardais (po mirties).

Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, kovotojo už laisvę nuopelnai buvo deramai įvertinti.

1990 metais žūties vietoje Žaliamiškyje pastatytas koplytstulpis, atidengtos memorialinės lentos Vilniuje, Pamėnkalnio gatvėje, prie namo Nr. 22, kuriame veikė pogrindinė „Kęstučio“ organizacija, ir prie Karo mokyklos administracinio pastato Aukštojoje Panemunėje Kaune. Lietuvos kariuomenės Inžinerijos batalionas pavadintas Juozo Vitkaus-Kazimieraičio vardu, jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje ir Kaune. Pastatyti atminimo kryžius Merkinės kryžių kalnelyje, kenotafas Alytaus miesto kapinėse, paminklinis akmuo gimtinėje Ketūnų kaime, Tirkšlių pagrindinei mokyklai suteiktas Juozo Vitkaus-Kazimieraičio vardas.

1997 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu J. Vitkus apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi (po mirties), 1998 m. sausio 26 d. jam suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties).

1997 m. gruodžio 22 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija J. Vitkui pripažino kario savanorio teisinį statusą (po mirties).

2001 metais sūnus Vytautas išleido knygą „Pulkininkas Kazimieraitis: Pietų Lietuvos srities vado Juozo Vitkaus gyvenimas, veikla, šeimos likimas“.

Dainavos apygardos įkūrėjo, Pietų Lietuvos partizanų srities vado, pulkininko leitenanto J. Vitkaus-Kazimieraičio kovos ir žūties vieta Druskininkų savivaldybėje, Leipalingio seniūnijoje, Janavo kaime, 2002 m. kovo 29 d. įtraukta į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

Tiksliau apibūdinti žmogų, kuris buvo ir yra laikomas partizanų idealu, kaip tai padarė kitas partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas savo atsiminimuose, neįmanoma: „Kazimieraičiui žuvus, sąjūdis neteko vieno iš aukščiausiųjų savo vadų, be galo atsidavusio savo Tėvynei. Aš kaip pavyzdį kėliau Kazimieraičio asmenybę: žmogų, kuris visas savo dvasines ir fizines jėgas paskyrė Lietuvos išlaisvinimo kovai; karininką, kuris iki paskutinio atodūsio tesėjo duotąją priesaiką; kovotoją, kuris pelnytai buvo ir yra laikomas partizanų idealu. Jis įgijo meilę ir pagarbą visų partizanų ir jų vadų, turėjo didžiulę įtaką dėl to, kad buvo išsižadėjęs asmeniškos gerovės, be galo pasišventęs sąjūdžio reikalams, nepaprastai darbštus, teisingas, kantrus, blaivus ir labai religingas žmogus…“

J. Vitkaus-Kazimieraičio palaidojimo vieta nežinoma. Jam amžino poilsio namais tapo Dzūkijos miškas.

Žmogus nueina amžinybėn, bet jo šešėlis gali driektis per laiko erdves šimtus metų į priekį. Tokius žmones valstybės ir tautos vadina savo didvyriais. Lietuva per šimtmečius turėjo daug didvyrių, bet okupacija, siekusi panaikinti tautos atmintį, norėjo ir juos ištrinti iš mūsų atminties. Nepavyko.