Robert Tyszkiewicz ir Vaclavas Stankevičius. ©Aušra (pm)

Irena GASPERAVIČIŪTĖ

Nuo birželio 23 d. Lietuvos Respublikos konsulato Seinuose vadovu dirbti atvykęs Lietuvos diplomatas, ministras patarėjas, dvi kadencijas buvęs LR Seimo narys Vaclav Stankevič. Praėjus daugiau kaip trims mėnesiams kalbamės apie jo prioritetus ir tikslus dirbant šiame krašte.

 Irena Gasperavičiūtė: Kodėl būtent Seinai?

Vaclav Stankevič: Penkerius metus dirbau generaliniu konsulu Karaliaučiuje, taigi tas kraštas visai netoli jūsų. Ne kartą girdėjau ir skaičiau apie Punską, Seinus, apie šio krašto lietuvių pastangas išsaugoti savo tapatybę. Žinau, kaip istoriškai Lietuvai šis kraštas yra svarbus. Grįžęs iš Karaliaučiaus vienus metus dirbau Užsienio reikalų ministerijoje Vilniuje, tačiau man labiau patinka tiesioginis darbas su žmonėmis, važinėti į susitikimus, kalbėtis.

Taigi kai sužinojau, jog išėjus Vidai Montvydaitei dirbti į Tautinių mažumų departamentą Seinų konsulatui reikia vadovo, pasisiūliau. Mano prašymas buvo patenkintas ir atvykau čia. Tikrai nesigailiu, man patinka tiesioginis darbas su žmonėmis, juolab lietuvybės srityje.

I. G.: Tai, ką buvote girdėjęs apie šį kraštą, ir tikrovė – ar labai skyrėsi? Kokie pirmieji įspūdžiai?

 V. S.: Įspūdžiai? Buvau prisiskaitęs istorijos, ypač apie XIX a. pabaigą, XX a. pradžią. Tuomet buvę daug nesusipratimų. Tačiau padėtis pasikeitusi iš esmės. Šiuo metu ji yra gera. Matau, kad šiame krašte ypatingų trukdžių dėl lietuvių kalbos vartojimo nėra. Tačiau konsulatas Seinuose ir toliau dirbs darbą, padedantį lietuvių bendruomenei. Ypač stengsimės padėti švietimo srityje.

Punsko Kovo 11-osios licėjaus direktorė Irena Marcinkevičienė ir LR konsulato Seinuose vadovas Vaclavas Stankevičius. ©Aušra (pm)

 I. G.: Vakar įvyko susitikimas su lietuvių bendruomenės atstovais: kultūros įstaigų, mokyklų vadovais. Ar vaisingas?

V. S.: Vakarykštis susitikimas ir vaisingas, ir logiškas. Prieš jį buvau susitikęs su kiekvienu vadovu atskirai. Sąmoningai. Susipažinau su bendra padėtimi. Pasitariau su Bendruomenės pirmininke Danute Valukonyte ir nusprendėme, kad jau laikas susitikti su visais šio krašto lietuvių veikėjais pasitarimui, ką kartu galėtumėm nuveikti. Esu patenkintas. Galiu pasakyti, kad palyginus su Karaliaučiaus lietuvių veikla jūsų veikla yra žymiai aktyvesnė. Vakar priėjome prie išvados, kad turime bendrą viziją – išsaugoti lietuvybę šiame krašte. Buvo malonu išgirsti, kad organizacijų vadovai gerai vertina situaciją bažnyčioje, kad yra atnašaujamos šv. Mišios gimtąja kalba. Tai labai svarbu, nes tai tarnauja žmogaus dvasingumui. Taigi esu dėkingas ir Seinų dekanato vadovui kun. prelatui, ir lietuviams vikarams kun. Petrui Gucevičiui bei Mariui Talučiui. Nesusipriešinant su lenkų visuomene galima daug ką pasiekti.

Grįžtant prie vakarykščio susitikimo, manau, kad ir aš, ir atvykę vadovai turėjo naudos – nutarėme dirbti kartu ir susitikti reguliariai bei spręsti kylančias problemas. Nenustatėme konkrečios datos, tačiau susitarėm, kad esant reikalui vėl susitiksim. Manau, tie susitikimai bus naudingi. Aš pats nenoriu likti nuošaly, norėčiau padėti spręsti problemas.

LR konsulato Seinuose vadovas Vaclavas Stankevičius susitinka su Suvalkų m. lietuviais. ©Aušra (pm)

  I.G.: Tikriausiai Jums yra tekę skaityti, kad Lenkijos lietuvių bendruomenė, įvertinusi savo padėtį, priėjo prie išvados, kad negavus aiškios ir kryptingos pagalbos iš išorės nėra pajėgi atsilaikyti prieš šiuolaikinius iššūkius, todėl kreipėsi į Lenkijos premjerę Evą Kopač (Ewa Kopacz), siūlydama, kad Vyriausybė sukurtų atskirą programą būtent šio krašto ekonominei plėtrai. Kaip vertinate tokį žingsnį? Kokių galima tikėtis rezultatų?

V. S.: Esu įsigilinęs į to rašto turinį. Tai, kad Lenkijos piliečiai, lietuviai, kreipėsi į savo šalies Vyriausybę prašydami pagalbos – labai normalu. Net pagirtina. Palenkės vaivadijos padėtis, lyginant su likusios Lenkijos dalies, nėra pavydėtina. Čia nedarbo lygis didesnis nei visoje Lenkijoje, o atlyginimai mažesni, nėra darbo vietų – jaunimas išvažiuoja. Taigi lenkų visuomenė turėtų padėkoti lietuviams už iniciatyvą bandyti keisti padėtį. Dabar Lenkijos vyriausybė yra informuota apie padėtį ir mato, kad lietuviai rodo iniciatyvą. Taigi manau, kad LLB pirmininkės laiškas premjerei Evai Kopač prasmingas. Jis gali duoti teigiamų rezultatų.

I. G.: Kokie Jūsų ateinančių trejų metų planai? Kokie bus pagrindiniai darbo tikslai?

 V. S.: Pats pagrindinis mano darbo tikslas – kuo geresni santykiai tarp Lenkijos ir Lietuvos valstybių. Šioje srityje visada yra ką veikti, nes visad galima ką nors pagerinti. Kita vertus, geri šių dviejų valstybių santykiai naudingi ir vienai, ir kitai šaliai – laimi abi visuomenės.

Kitas labai svarbus tikslas – siekti, kad čia, Suvalkų krašte, lietuviams būtų kuo jaukiau, kad jie galėtų puoselėti savo kalbą, kultūrą. Konsulatas dirbs, kad lietuvybė stiprėtų kiekvienoje srityje: tiek kultūros, tiek etninės kultūros, tiek švietimo.

I. G.: Esu girdėjusi dabartinius Lietuvos ir Lenkijos santykius apibūdinant kaip „šaltąjį karą“. Kaip Jūs tai matote? Ar pritariate tokiam apibūdinimui?

 V. S.: Negaliu su tuo sutikti. Nesu abejingas Lenkijai, lenkų kultūrai, mano pavardė tai rodo. Esu gimęs Vakarų Baltarusijoje, katalikų šeimoje, užaugau Lietuvoje, Vilniaus krašte, Buivydžių kaime. Ir Lietuva yra mano kraštas.

Dabartinių Lietuvos ir Lenkijos santykių negalėčiau pavadinti „šaltuoju karu“. Per tris darbo Seinuose mėnesius girdėjau, kaip lenkai šiltai atsiliepia apie lietuvius. Žinoma, pasitaiko, kad kas nors pasisako priešiškai. Tačiau mąstant strategiškai – mes reikalingi vieni kitiems. O mūsų nesantaika gali kas nors pasinaudoti. Santykius tarp šių dviejų valstybių galima pagerinti. Ir mes tai padarysime.

I. G.: Kaip tik šiuo metu vėl Lenkijoje daugiau kalbama apie Lietuvos lenkus. Ar tai rinkimų kampanijos elementas?

 V. S.: Iš tiesų Lenkijoje artėja Seimo rinkimai, visur vyksta rinkimų kampanija. Taigi turėtume būti kantresni. Kaip minėjau, užaugau Vilniaus krašte ir nuvažiuoju ten pasisvečiuoti. Padėtis nėra bloga. Ten nuvažiavus man niekas nedraudžia lenkiškai kalbėtis su savo kaimynais, mokyklose mokoma lenkų kalbos.

Pamatysite, po rinkimų Lenkijoje retorika Lietuvos atžvilgiu bus žymiai švelnesnė.

 I. G.: Kaip sekasi dirbti mūsų krašte?

 V. S.: Bendrauju su žmonėmis, daug važinėju, susitikinėju. Man pasisekė: su manim dirba geri, kvalifikuoti darbuotojai Petras Maksimavičius ir Jolanta Bagdonavičienė. Per tris mėnesius pasisekė susitikti ne tik su lietuvių atstovais, bet ir su lenkų valdžios atstovais: Seinų apskrities viršininku, Seinų miesto burmistru, Suvalkų miesto prezidentu ir Augustavo. O šiandien buvau susitikęs su Seinų parapijos klebonu prelatu Zbignievu Bzdaku (Zbigniew Bzdak). Susitikimai vyksta kiekvieną dieną.

I. G.: Kokie artimiausi planai?

V. S.: Ruošiamės LR švietimo ir mokslo ministrės Audronės Pitrėnienės vizitui šiame krašte. Dar nežinome konkrečios datos, tačiau norime gerai pasiruošti, kad tas vizitas būtų kuo naudingesnis. Taip pat čia atvykti ruošiasi ambasadorius Šarūnas Adomavičius su Užsienio reikalų ministerijos Europos šalių departamento direktoriumi Vidmantu Purliu.

I. G.: Gal jau pasisekė ką nuveikti?

V. S.: Politikai įpratę girtis savo pasiekimais. O diplomatai ne. Jei pasiseks ką prasmingo nuveikti, žmonės pastebės.

I. G.: Gerų darbo rezultatų! Ačiū už pokalbį.