Petras Dapkevičius (1939-2015)

Eugenija PAKUTKIENĖ

Gražiam žemės lopinėly tarp Galadusio ir Dusaluko ežerų gyvenusiai vienmečių, 1908 m. gimusių, Veronikos (Uzdilaitės) ir Kazimiero Dapkevičių šeimai 1939 m. balandžio 27 d. ankstyvi gandrai atnešė sūnų. Dapkevičiai jau turėjo dvi dukras. Berniukas pakrikštytas abiejų sutuoktinių tėvų vardu – Petras.

Neilgai džiaugtasi sulaukus sūnaus. Mat padangėje nuaidėjo baisūs karo garsai, o po metų, 1940 m. spalio 8 d., Dapkevičiai buvo priversti išeiti iš savų namų… Su mažametėm Onute ir Maryte bei su Petriuku ant rankų ir neramia mintimi: „Kodėl ir kur mus išvaro?“ Vežė juos vežimu, traukiniu, paskui vėl vežimu (pro Goldapę). Kirtę Vokietijos sieną buvo įkurdinti Karaliaučiaus srityje prie miestelio Angerapp, Karkiejm kaime. Dirbo vokiečio dideliame ūkyje. Po metų pavasarį turėjo galimybę grįžti iš svetimos žemės, bet ne namo… Jų tėviškėje Žagariuose vokiečių fiureris įkurdino Ericho Klaproto šeimą. Dapkevičius traukinių stotyje pasitiko Veronikos brolis Petras Uzdila. Priglaudė sesės šeimą savuose namuose, o paskui pasiūlė pagyventi 1941 m. į Lietuvą išvykusių Sakavičių sodyboje. Mat nuomojo kaimynų žemes. Kreivėnų vieškeliu vis dar pirmyn ir atgal ėjo frontas. Su kaimo vaikais ganant gyvulius teko dažnai slėptis nuo zvimbiančių kulkų.

Karui baigiantis ir vokiečiams pasitraukus buvo galima grįžti tėviškėn. Tačiau Dapkevičių ūkyje tarnavęs lenkas su šeima ėmė čia savaip šeimininkauti ir nenorėjo jų įsileisti. Teko pralaukti visą pavasarį. Sugrįžta 1944 m. liepos 5 d. Ištrėmimo bei sugrįžimo dienoms atminti tėviškėje ir kapinėse (ant močiutės, vėliau visos Dapkevičių šeimos kapo) Petro tėvas Kazys su savo tėvu Petru pastatė du vienodus akmeninius Suvalkų dirbtuvėse iškaltus paminklus – kryžius. Taip padėkota Dievui už sugrįžimą į gimtuosius namus. Prie namo darželyje ir šiandien stovi kryžius su žodžiais: „Geriausis Jėzau būk mūsų globėjas. Prisiminimui 08-X-1940 – 5-VII-1944“.

Grįžę kieme pasigedo kluono – jis sudegė nuo čia laikytos amunicijos. Surado naują mūrinį namą, kuriame po karo ilgus metus veikė Žagarių mokykla, biblioteka. Petrui šioje mokykloje teko lankyti visas šešias klases, o septintą – jau Aradnykuose, kur, be lenkų, buvo ir lietuvių bei rusų kalbos pamokos. Lietuvių kalbos visus vaikus namuose mokė pats tėvukas Kazimieras (puikiai mokėjęs lenkiškai, rusiškai ir vokiškai), baigęs „Žiburio“ mokyklą Seinuose. Ją perkėlus į Lazdijus mokslą tęsė tik tėvuko sesuo Apolonija (Kubilienė) ir brolis Jonas, ėjęs į kunigus, bet vėliau ėmęs studijuoti Kaune ekonomiką.

Po karo, 1946 m., mirė močiutė Elžbieta Valukonytė-Dapkevičienė, 1953 m. senelis, o dar kiek vėliau Anapilin teko ne laiku išeiti jų sūnui, gausios šeimos tėvui Kazimierui… Mat jis nuo pervargimo pokariu sunkiai susirgo. Mirė, kai jauniausia dukra Aneliukė buvo vos pusės metukų. Ir šiandien graudu tai prisiminus, o žvelgiant į 1954 m. paskutinės dienos laidotuvių nuotrauką ašaros pačios užlieja skruostus. Prie tėvo karsto suklupę įpėdinis Petras su mama Veronika, anksti likusia našle, ir sesėmis Onute, Maryte, Terese, Petrone, Kristina (mažytė Anelė palikta namuose).

Be tėvo augant sunku buvo ūkininkauti visoje senelio išlaikytoje 25 ha kolonijoje (su daržu ir 4 ha miško Bognuose). Ne vien vardą, bet ir bites Petras paveldėjo iš savo senelio (buvusio ir ūkininku, ir kunigų vežėju). Ir bendravimo su žmonėmis, giminėmis meną. Todėl sergant jį lankė daug draugų, pažįstamų, o mirus bažnyčia buvo pilnutėlė. Į kapines karstą nešė ilgus metus jo vadovautos gaisrininkų savanorių grupės atstovai. Be to, jis prisidėjo prie gaisrinės statybos, lietuviškų klasių Krasnagrūdos mokykloje steigimo ir išlaikymo. Sudegus bažnytėlei, jai atstatyti prireikė jo gerų idėjų ir darbo. Petras Dapkevičius išlaikė ir paviešino testamentą, kur rašoma, kad bažnytėlėje privaloma laikyti mišias lietuvių kalba, perdavė saugotą seną kryžių bei meniškus medinius šimto ar daugiau metų senumo paveikslų rėmus.

1960 m. Petras buvo pašauktas į kariuomenę Grajeve. Po metų išsiųstas tiesti kelių Bieščadų kalnuose.

Labai mėgo knygą ir raštą. Pats daug rašė ir skaitė, kruopščiai kaupė gaunamus ir siunčiamus laiškus giminėms ir draugams Lenkijoje ir Lietuvoje. Gerai sekėsi mokslai mokykloje. Net svarstė, ar kaip tėvo brolis Jonas nepasirinkti kunigystės kelio. Bet kaip vieninteliam sūnui teko perimti ūkį ir ieškotis žmonos. Mama patarusi vesti jai labiausiai patikusią gretimo kaimo merginą, vardu Birutė. Ir 1963 m. balandžio 15 d. Petras Dapkevičius vedė Birutę Liaukevičiūtę iš Dusnyčios.

Jų vestuvių diena įsimintina dėl potvynio. Mat aną pavasarį gausiai lijo, ir Galadusio ežero vanduo išsiliejo ant visos Dapkevičių balos. Vestuvininkai tą dieną prisigaudė neršiančių lydekų.

Po metų Petrui ir Birutei gimė Vitukas, vėliau Jolanta, dar vėliau – Kęstutis. Vaikai gerai mokėsi. Dukra baigė Punsko licėjų, vėliau Vilniaus universitete bibliotekininkystę ir įsidarbino Mažvydo bibliotekos Meno skyriuje.

Petrui visada rūpėjo savojo krašto, šeimos lietuviškumas. Visomis išgalėmis rėmė besikuriančias Krasnagrūdos mokykloje lietuviškas klases, leido čia mokytis savus vaikus bei kaip autoritetingas kaimo žmogus paskatino ir kitus. Tačiau ne visada buvo suprastas ir tinkamai vertinamas ir šeimoje, ir aplinkoje…

Petras domėjosi istorija, praeitimi, priimdavo lietuvius ir lenkus keliautojus (jo sodyboje pradėjo lankytis patys pirmieji turistai iš Lenkijos gilumos), pasakodavo apie šio krašto įvykius, istoriją. Aktyviai dalyvavo kultūrinėje veikloje, veikė LVKD (LLD) ir Šv. Kazimiero draugijoje, buvo savo kaimo draugijų skyrių pirmininkas ir ne sykį delegatas į suvažiavimą. Po steigiamojo LVKD suvažiavimo 1957 m. buvo nuolatinis valdybos arba tarybos narys. Aktyviai reiškėsi susirinkimuose, gvildeno rūpimus klausimus. Dainavo ansamblyje, giedojo bažnyčios chorelyje, vaidino keliuose spektakliuose. Kruopščiai viską užrašinėjo, daug kas įamžinta kronikoje ir nuotraukose. Tėviškę išlaikė nepakitusią, su plačiomis abiejų ežerų – didžiojo ir mažojo – pakrantėmis. Ūkyje sekėsi šiaip sau, didelių pasiekimų nebuvo. Augino karvutes, penimius penėjo, derėjo javai, augo pievos. Žemę aprašė vyriausiajam sūnui Vitui. Pats prižiūrėjo iš senelio paveldėtas darbščias biteles.

Petras dažnai prisėdęs sielojosi, kad mokytojo Jono Stoskeliūno kalbinamas nestojo į steigiamą Punsko lietuvišką licėjų. Aiškino, kad dėl kuprinės ir nepritekliaus. Kiti vaikai turėjo padorius krepšius knygoms, o jis – vis tą pačią visų draugų nuolat išjuokiamą seną medinę kuprinę.

Jį visada viliojo šie žiburėliai: rašytas žodis, kultūra, švietimas, koncertai. Mėgo gilintis į istorijos vingius. Kasdien rankose laikė knygą, žurnalą ar laikraštį. Vienu metu prenumeravo po tris „Aušros“ egzempliorius. Paklaustas, ar nepakaktų vieno, atsakė, jog vaikams kaupia kraitį („Aušras“ kaupė svirne esančioje kraičio skrynioje).

Prieš trejus metus pasiskundė gegute. Tada dar paeinantis su viena lazdele pasakė, kad šis pavasaris jam lemtingas, nes gegutė iškukavusi tik trejus gyvenimo metus. Galbūt tikrai patikėjęs begėde paukšte, kad nesigydęs ir nesutikęs operuotis… Taigi netrukus liga kaipmat nukirto nuo kojų ir ilgiems mėnesiams paguldė lovon. Su knyga nesiskyrė ir gulėdamas ligos patale. Petras labiausiai bijojo, kad nesuspės perskaityti visų įdomių knygų.

Petras Dapkevičius mirė spalio 15 dieną (tądien prieš 32-ejus metus lietuviai atgavę pamaldas gimtąja kalba Seinuose ir Žagariuose).

Praėjus porai dienų po laidotuvių giminės gavo kitą liūdną žinią – Kaune mirė Petro pusbrolis Antanas Kubilius (Apolonijos Dapkevičiūtės-Kubilienės, „Žiburio“ auklėtinės, sūnus). Atrodo, kad kaip gražiai bendravo su gyvaisiais, taip ir Anapily išvengė vienišumo…

„Tai buvo labai geras ir apsišvietęs žmogus. Daug nuveikė mūsų kraštui. Reikia surinkti žmonių atsiminimus apie jį ir jo nuopelnus. Nevalia to nutylėti“, – sakė jį pažinojusi Onutė B. „Przegląd Sejneński“ (veidaknygėje) paviešino Petro Dapkevičiaus nuotrauką ir gražius lenkų įrašus.

„Manau, kad Jo išprusimas ir domėjimasis visuomene, o retkarčiais ir veikėjų kritika labai konstruktyvi buvo. Dar ne sykį galėjo Jį ir lietuviai žurnalistai aplankyti, ne tik lenkai, ir parengti gerų reportažų. Gaila, nepaskubėta. Lai būna Jam lengva gimta žemė, lai ateinančios kartos pasižada pildyti Jojo valią, norus, siekius, kad kaip ir senovėje visad buvo ir būtų Žagariuose lietuvių“, – rašoma gautame laiške.

Atsisveikino jis su žemiškuoju gyvenimu spalvotą, kaip ir jo gyvenimas, rudenį… Amžinąjį atilsį, Dėde…

 ***

 Žagarių Dapkevičiai

Nuo senovės Žagarių kaimas gražus gamtos vaizdais. Čia tyvuliuoja Galadusis ir maži ežerėliai: Dusalis, Dusalukas, Stabingis. Kaimą supa Gaidziuškių miškas ir vadinamieji Bognai, kur kiekvienam Žagarių ūkininkui iš Krasnagrūdos dvaro skirta miško. Kaimas užima didelį žemės plotą. Dabar ūkininkai išsiskirstę kolonijomis, o senovėje visi gyveno sodžiuje prie vieškelio, vedančio iš Seinų Lazdijų link. Buvo daugiau kaip 30 sodybų. Kaimo gale stovėjo sena medinė, jai sudegus – mūrinė, bažnytėlė. Viduryje (kur dabar Dapkevičiai) gyveno stambus ūkininkas Zablackas. Jis neturėjo vaikų. Žmona buvo silpnos sveikatos ir greit mirė. Tada Zablackas susiradęs žmoną kitam gale Galadusio, Beviršiuose. Tai buvo našlė Marcelė Dapkevičienė, turėjusi sūnelį Mykolą. Senelis Petras anūkams dažnai kartojęs, kad jo tėvą Mikucį, arba Mykolą, mama atsivedė iš Lietuvos. Zablackas užaugusiam posūniui aprašė ūkį. Mykolas vedė Rožę Petruškevičiūtę, jauniausią Žagarių Motiejaus Petruškevičiaus dukrą, knygnešio Karolio (vadinto Karuliu) Petruškevičiaus sesę. Mykolas (g. 1828, m. apie 1975) ir Rožė (g. 1833, m. apie 1874) Dapkevičiai užaugino 6 vaikus (4 dukras ir 2 sūnus): Magdaleną, Kazimierą, Marijoną, Oną, Petrą ir Ievą. Vaikai užaugę iškriko. Tėviškėje liko sūnus Petras. Vyriausioji dukra Magdalena ištekėjo už Vilkelio ir apsigyveno Dusnyčios kaime (dabar Lietuva), Marijona – už Dusnyčios Tamošiaus Liaukevičiaus (ši kaimo dalis liko Lenkijos pusėje). Ona liko netekėjusi. Ji 40 metų dirbo tarnaite Čenstakave. Senatvėje sugrįžo į Žagarius pas brolį Petrą. Vėliau, kai vokiečiai šeimą išblaškė, gyveno pas sesę Ievą. Mirė 1942 m. Jauniausioji Ieva ištekėjo už kaimyno Povilo Pacukonio. Jie turėjo septynias dukras. Penkios iš jų liko Lietuvoje, kur visos baigė aukštuosius mokslus: Ona Gražulienė (1898–1980), Elzė Gražulienė (1904–1995 Kaune), Veronika Navickienė (1907–1975 Kazlų Rūdoje), Magdalena Kirnienė (1913–2008), Ieva Peciukonytė (1915–1998 Kaune). Lenkijoje gyvenusios dukros Agota (1898–1968) ištekėjo už Macukonio (kitapus Galadusio ežero), o Marutė (1902–1986) už Rakelijos Maksimavičiaus (vadinamo Juračioku). Marės vaikai: Jonas, Antanas, Aldona Barkauskienė, Marė Janulevičienė, Ona Antanavičienė, Kanadoje gyvenusi jauniausioji Birutė.

Mykolo ir Rožės vyriausiasis sūnus Kazimieras buvo vedęs kaimynę Jakubauskaitę (dabar tie Jakubauskai gyvena antrojoje linijoje). Jis turėjo paveldėti ūkį, nes jaunesnis brolis Petras tuo metu prievarta tarnavo rusų kariuomenėje – carienės gvardijoje. Tačiau Kazimieras jaunas mirė. Liko našlaitė dukrelė, bet ir ji mirė. Kazimiero žmona, tapusi našle, ištekėjo už Gadliausko. Kai šis mirė, ji dar susituokė su vad. „Balų“ Jakubausku. Žemes sujungta į vieną ūkį. Jakubauskai turėjo dvi dukras Ievą ir Agotą.

Taigi Dapkevičių tėviškė atiteko Mykolo ir Rožės jauniausiajam sūnui Petrui. Jis gimęs 1865 m. sausio 18 d. (vasario 5 d.). Pakrikštytas Seinų katedroje, krikštatėviai: Andrius Petruškevičius ir Marcelė Zablocka (ji galbūt Mykolo patėvio duktė). Tėvui Mykolui tada buvo 37 metai, o motinai Rozalijai 32 metai. Petras, jaunystėje kelerius metus tarnavęs rusų kariuomenėje, sugrįžo į tėviškę ir čia ūkininkavo.

Petras buvo aukštas ir smagus vyras. Kai tarnavo Peterburge carienės gvardijoje, carienė kasdien peržiūrėdavo savo kariuomenę ir klausdavo, iš kur kuris kareivis atvykęs. Petras atsakydavęs: „Iz Suvalskoj gubernii, Vaša Imperator“. Toje kariuomenėje jis tarnavo penkerius metus (tuomet tarnyba trukdavo net 7 metus, bet jam sutrumpinta dėl brolio mirties ir dėl to, kad tėvams ūkyje buvo reikalinga pagalba). Puikiai išmoko rusiškai skaityti, žinojo visos carų giminės vardus. Šventadieniais kariai su cariene eidavo cerkvėn melstis sveikatos. Kai mirė brolis Kazimieras, motina Petrą partraukė namo, nes jų tėvas buvo anksčiau miręs ir neliko šeimininko. Madinga tada buvo atidalinti dalykus seserims, bet Petras nelietė žemės, o dalykams išmokėti užsidirbo (dirbo tiesiant kelią nuo Kalvarijos Lazdijų link).

Petras Dapkevičius buvo du kartus vedęs. Pirmoji žmona – Gavieniškių kaimo Teofilė Bukauskaitė (ten dabar gyvena Čokaila). Ji mirė gimdydama. Paliko tris našlaičius: Apoloniją, vadintą Paliuse (1892–1965), Juozą (1895–1965), Marijoną (1904–1940). Petro pirmosios santuokos dukra Apolonija ištekėjo už Miškinių kaimo Juozo Kubiliaus. Jie turėjo 2 sūnus ir 3 dukras. Kubilių šeima 1945 m. ištremta į Sibirą. Su tėvu Juozu Kubiliumi išvežtas ir jo sūnus Jonas. Jie ten mirė ir palaidoti Irkutsko kapinėse. Sibire kalėjo ir Ona Kubiliūtė-Motiejūnienė su vyru Antanu ir dukra Birute. Birutę tėvai pasistengė anksčiau išsiųsti į Lietuvą. Ji sėkmingai baigė aukštuosius mokslus. Ištremta dar ir Marytė su savo mama Paliuse (Apolonija Dapkevičiūte-Kubiliene) bei jauniausia iš Kubilių mergaičių – Adelė. Jos, laimingai sugrįžusios, ilgai slapstėsi. Tada iš apsupties paspruko vien Kubilių Mikasė. Ji išėjo partizanauti, tapo savanore. Po karo ilgai slapstėsi, net pavardę pakeitė – tapo Ada Bubiliūte, neištekėjo, visą gyvenimą bijojo, kad gali ištremti iš Lietuvos. Iki mirties dirbo Kaune, Velnių muziejuje.

Iš Sibiro tremties birželio 14 d. sugrįžo gyvi sūnus Antanas ir kiti. Antanas Kubilius, gimęs 1932 m., liko Lietuvoje. Čia jis, padedamas sesės Marytės ir kitų geros valios žmonių, baigė aukštąjį mokslą. Mirė praėjus 10 dienų po pusbrolio Petro Dapkevičiaus mirties – 2015 10 25 d.

Petro ir Teofilės Dapkevičių sūnus Juozas nuėjo žentuosna pas Balulius į Klevų kaimą. Gavo ruožą žemės, besitęsiantį nuo sodybos Klevo ežero link. Pasistatė trobelę, kitus pastatus prie pat kaimynų Janinos ir Geniaus Latvių lauko ežios. Gyveno tarp Klevaičio ir Klevo ežerų. 1941 m. šeima buvo priversta išsikelti į Lietuvą. Liko gyventi Šunskuose. Turėjo sūnų Joną ir tris dukras (Onutė Vasiliauskienė, Adutė Ardzijauskienė, Zita Žemaitienė – kun. Kęstučio Žemaičio mama, jos vyras jaunystėje kalėjo Sibiro lageryje).

Petro Dapkevičiaus (Mykolo sūnaus) žmona buvo iš tų namų, kur vėliau jis išleido savo dukrą. Pirmosios santuokos dukra Marijona nuėjo į marčias į Lumbių kaimą – ištekėjo už Prano Valukonio (Petro Dapkevičiaus žmonos Elžbietos brolio sūnaus). Anksti mirė (su šiuo pasauliu atsisveikino ir mažas Petriukas). Našlaičiais paliko 4 vaikus: Birutę Skripkienę, Vitą Valukonį, Marytę (buvo Šarkų augintinė, ištekėjo už Sinkevičiaus Algirdo) ir jauniausią Onutę (ištekėjusi apsigyveno Zambruve). Antroji Petro Dapkevičiaus žmona buvo Elžbieta Valukonytė iš Lumbių. Jie turėjo 8 vaikus, bet užaugo 4: Jonas (1905–1940 Lietuvoje), Kazimieras (1908–1954), Ona (1910–1997) ir Petronėlė (1911–2000).

Antrosios santuokos vyriausiasis sūnus Jonas turėjo perimti ūkį, bet tėvas, matydamas jo gabumus ir meilę knygai, leido jį mokslan. Įstojo į Seinų „Žiburio“ gimnaziją. Ją perkėlus į Lazdijus mokslą tęsė, o po to įstojo į kunigų seminariją Kaune. Motina labai norėjo, kad taptų kunigu. Tačiau jis klierikas buvo neilgai. Apsigalvojęs ėmė studijuoti ekonomiką. Pažino ir vedė pamiltą panelę Adelę. Deja, susirgo plaučių uždegimu. Jau buvo užrašytas su šeima išvežti į Sibirą, bet dėl ligos neišvežtas. Mirė, palikdamas dar mažytį sūnų Juozuką. Palaidotas Lietuvoje. Jo žmona Adelė su sūneliu ant rankų slėpėsi pas Kubilius Miškiniuose. Užlipo ant aukšto ir įlindo į pakulas. Kratos metu užėjęs rusas ją rado, bet neišdavė.

Petro dukra Ona Šarkienė mokėsi Lietuvoje austi. Ištekėjo už Antano Šarkos iš Lumbių. Šeima buvo bevaikė. Paėmė augintine Onos sesers dukrą Marytę Valukonytę.

Jauniausia iš Petro Dapkevičiaus vaikų, Petronėlė, vadinta Petruse, ištekėjo už Burbiškių Jono Petruškevičiaus. Šeima ne savo noru išvyko į Lietuvą ir pasiliko ten gyventi. Petruškevičiai užaugino 5 sūnus ir 3 dukras, patyrė daug vargo, kėlėsi iš vietos į vietą, kol galiausiai apsigyveno molio trobelėj Žemaitkiemio kaime prie Lazdijų.

Jauniausias Petro ir Elžbietos sūnus Kazimieras (gyvenęs Dapkevičių tėviškėje) gimė 1908 m. kovo 21 d. Buvo gabus. Mokėsi Seinų „Žiburio“ gimnazijoje kartu su Jonu Pajauju. Ir vėliau jie vienas pas kitą nuvažiuodavo dviračiu.

Kazimierui Dapkevičiui nebuvo leista siekti aukštųjų mokslų. Mirus broliui Jonui, jam tėvai aprašė ūkį. Būdamas ne visai 18-os metų, ėmė ūkininkauti Žagariuose. Kazimieras kiek laiko draugavo su mokytoja Jadvyga Kazlauskaite, kilusia iš Lietuvos, bet tėvas bijojo, kad jis nepasiliksiąs arti žemės. O kadangi vežiojo kunigus ir artimai bendravo su Punsko parapijos žmonėmis, sūnui pripiršo Veroniką Uzdilaitę iš Kreivėnų kaimo. Sutuoktuvės įvyko 1932 m. birželio 1 d. Punsko bažnyčioje.

1940 m. spalį vokiečiai nusavino jų ūkį ir Kazimiero šeimą (su dviem dukrom Ona ir Maryte bei mažu sūneliu Petriuku) iškėlė į Vokietiją – prie Karaliaučiaus, į Angerapp apskritį. Kazimiero tėvai tuo metu apsigyveno pas dukrą Burbiškių kaime. Kai dukros šeima repatrijavo į Lietuvą, seni tėvai turėjo apsistoti pas svetimus žmones Veisiejuose. Kiti pasakoja, kad seneliai Petras ir Elžbieta Dapkevičiai neišvyko 1941 m. į Lietuvą. Jie kiek pagyveno Burbiškiuose pas dukrą Petrusę, o jos šeimai išsikėlus Lietuvon gyveno pas dukrą Ievą (Pacukonius) ir žvelgė į kaimynystėje esančią tėviškę, kur gyveno svetimi. Su vaikais susirašinėjo. Senelis Petras Dapkevičius (Mykolo) mirė 1953 m. rugpjūčio 5 d., o 1954 m. gruodžio 29 d. šį pasaulį paliko ir jo sūnus Kazimieras, būsimo ūkio paveldėtojo Petro tėvelis.