Seinų kunigų seminarijos rūmai. ©Aušra

Petras MAKSIMAVIČIUS

Šių metų spalio 7 d. LR konsulato Seinuose vadovas Vaclavas Stankevičius pakvietė Lenkijos lietuvių visuomeninių organizacijų ir įstaigų vadovus į susitikimą, kurio metu aptarti Lenkijos lietuvių bendruomenei aktualūs klausimai. Kalbėta taip pat apie istorijos paveldo išsaugojimo ir įamžinimo Seinų mieste problemas. Susitikime iškelta iniciatyva siekti Seinų kunigų seminarijos rūmuose įrengti „lietuvišką menę“, kurioje atsispindėtų šios mokymo įstaigos reikšmė ir svarba Lietuvos kultūrai bei Seinų kraštui.

Kad tai jautrus ir sudėtingas klausimas, ne kartą įsitikino ne tik lietuvių bendruomenės vadovai, bet ir politikai, diplomatai. Seinuose vis dar sudėtinga spręsti su istorijos ar kultūros paveldu susijusius klausimus. Vis dėlto pastaruoju metu jaučiama daugiau teigiamos energijos ir noro tą užburtą ratą sustabdyti. Prie to prisidėjo ir savivaldybių rinkimų rezultatai, kurių metu pasikeitė dalis vietos savivaldybininkų, ir LR konsulato Seinuose vadovo Vaclavo Stankevičiaus diplomatinės iniciatyvos, daugybė susitikimų ir pokalbių su vietos valdžia, nevyriausybinėmis organizacijomis, Bažnyčios hierarchais. Neseniai jo pasiūlymas istoriniuose Seinų kunigų seminarijos rūmuose įrengti „lietuvišką menę“ susilaukė Seinų parapijos klebono ir Seinų paminklų apsaugos draugijos, kuri administruoja pastatą, pritarimo. Priimtas sprendimas istoriniame seminarijos pastate skirti tam tikslui patalpas (apie 80 kv. m). Draugijos atstovai taip pat pasiūlė, esant reikalui, naudotis jau įrengtomis patalpomis, organizuoti seminarus, konferencijas, parodas.

Tai geras ženklas. Jeigu šį projektą pavyks sėkmingai įgyvendinti, atsiras daugiau galimybių konstruktyvioms diskusijoms, pasikeitimui nuomonėmis. Tačiau svarbiausia, kad plati Seinų visuomenė turės daugiau galimybių pati susipažinti su Lietuvos istorikų, kultūrologų ar lituanistų mokslinių tyrimų rezultatais, ypač susijusiais su šio krašto praeitimi. Šioje srityje dar labai daug reikia nuveikti.

Ateinančiais metais sukaks 190 metų nuo Seinų kunigų seminarijos įsteigimo (1826 m.) bei 110 metų nuo „Šaltinio“ spaustuvės įkūrimo (1906 m.). Apie abiejų įstaigų reikšmę ir jų veiklos istorines aplinkybes lietuvių istoriografijoje šiek tiek informacijos galime rasti. Nemažai apie tai rašyta taip pat „Aušroje“. Tačiau artėjant šiems jubiliejams atsiranda ir daugiau klausimų, į kuriuos vertėtų ieškoti atsakymų. Vienas jų – kodėl visi seiniškiai žino, kur stovi dominikonų vienuolyno rūmai, tačiau beveik nieko nežino apie juose 100 metų veikusią kunigų seminariją? Kodėl nežino, kad užėję į vaisių ir daržovių parduotuvę dabartinėje Zavadzkio gatvėje Seinuose patenka į istorinį „Šaltinio“ spaustuvės pastatą?

Atsakymai galimi keli. Vienas jų labai stereotipiškas – kad abi šios įstaigos nėra lenkų istorijos ir kultūros paveldo dalis, siejasi vien su Lietuvos istorija, todėl galbūt nevertos dėmesio. Maža to, kai kas mano, jog kalbos apie Seinų kunigų seminariją ar „Šaltinio“ spaustuvę Seinuose – tai lietuvių bandymas dominuoti krašto kultūrinėje erdvėje, primesti savo požiūrį į bendrą istoriją. Žinoma, tai netiesa. Tai visų pirma šio krašto, čia gyvenančių žmonių istorijos paveldas. Tai mūsų visų bendras turtas, kurį reikėtų saugoti. Tad kodėl vyrauja toks mąstymas? Matyt, tai lėmė istorinės aplinkybės, kurios pažeidė mažos bendruomenės (tokie yra Seinai) gebėjimą kritiškai mąstyti, domėtis, vertinti savą istoriją ir atsispirti ne visuomet konstruktyviems patarimams. Juk pavarčius archyvinius dokumentus ar paskaičius monografijas galima rasti daug įdomių ir kartais netikėtų žinių.

Pažvelkime į Seinų kunigų seminarijos istorijos kai kuriuos momentus. Sumanymas ją steigti buvo susijęs su noru išugdyti daugiau kunigų lietuviškajai Seinų vyskupijos daliai, tačiau tai nereiškia, jog mokymo programa seminarijoje buvo parengta taip, kad ugdytų būsimus tautiškai susipratusius lietuvius kunigus. Daugelis seminarijos auklėtinių savo prisiminimuose ne tik to nepatvirtina, bet netgi dažnai vardija įvairias kliūtis, kurios buvo daromos, norint stabdyti klierikų domėjimąsi lietuvių kalba, literatūra, istorija. Dalis jų dėl šių priežasčių net buvo pašalinti iš seminarijos arba neteko galimybės tęsti mokslų universitetuose.

Seinų kunigų seminarijos klierikų lietuviška visuomeninė ir kultūrinė veikla prasidėjo po 1863–1864 metų sukilimo, tačiau ji buvo slapta. Tai buvo ne seminarijos vadovybės, bet pačių klierikų reakcija į tai, ko jie negavo oficialiai mokydamiesi. Lietuvių kalbos mokėsi slapta, nes jos tobulinimas buvo viena iš būtinų sąlygų sėkmingam ganytojiškam darbui lietuviškose parapijose. Kaip pažymi Seinų kunigų seminarijos istorijos žinovas dr. Algimantas Katilius, klierikų slaptos organizacijos įkūrimas, draudžiamos lietuviškos spaudos rėmimas ir platinimas, bendradarbiavimas lietuviškoje spaudoje (pagrindinės klierikų lietuviškos veiklos formos) buvo atsiliepimas į laiko iššūkius, kuriuos diktavo besiformuojančios modernios lietuvių tautos poreikiai. Pasak jo, visuomeninė veikla Seinų kunigų seminarijoje įsisąmoninta kaip pasirengimas platesniam darbui negu vien dvasinių patarnavimų teikimas visuomenėje seminariją baigus (Katilius A., Katalikų dvasininkijos rengimas Seinų kunigų seminarijoje (XIX a. – XX a. pradžia), V., 2009, p. 340).

Taigi Seinų kunigų seminarija visų pirma ugdė būsimus kunigus, nepaisant jų tautybės. Žinoma, dalis auklėtinių pasuko kitu keliu, tapo rašytojais, politikais, dėstytojais, leidėjais… Seminarija ugdė inteligentus tiek lenkų, tiek lietuvių bendruomenei. Todėl lietuviai ir prisimena Seinų kunigų seminariją, nes dalis jos absolventų tapo aktyviais atgimstančios valstybės kūrėjais, žymiais rašytojais, kalbininkais, politikais…

Kitas atsakymas į klausimą, kodėl vengiama prisiminti Seinų seminarijos veiklą, tai 1919–1920 metų įvykiai. Lenkų istoriografijoje įtvirtinta tezė, kad prasidėjus lenkų ir lietuvių kariniam konfliktui, Seinų vyskupijos ir kunigų seminarijos vadovybė atvirai rėmė lietuvių karinius veiksmus ir net nesuteikė pagalbos sužeistiems „Seinų sukilimo“ dalyviams. Vėlgi reikėtų stengtis istorinius šaltinius kiek galima labiau kritiškai vertinti. Tokią informaciją tuo metu skleidė laikraštis „Ziemia Suwalska“. Jį dažnai cituoja vietiniai istorikai ir pagrindžia tai „Specialiosios komisijos“, kuri po 1920 m. įvykių rengė pranešimus Lenkijos Vyriausybei, išvadomis. Kodėl reikia kritiškai vertinti? Idėja įsteigti leidinį „Ziemia Suwalska“ gimė Varšuvoje, jo redaktorius atvažiavo iš Varšuvos su konkrečia užduotimi – paveikti vietos gyventojus, kad pastarieji reikalautų šį kraštą prijungti prie Lenkijos. Todėl laikraštyje atsirasdavo nemažai korespondencijų apie tariamus „lietuvių žiaurumus“, belaisvių žudymus, lietuvių planus susidoroti su vietiniais lenkais. Ne tik „Ziemia Suwalska“ laikraščio, bet ir minėtos komisijos pranešimai keliavo ne tik į Varšuvą. Jie buvo reikalingi pagrįsti Lenkijos veiksmus šiame krašte Vakarų valstybių sostinėse. Tai buvo įprasti politiniai veiksmai arba – kaip šiandien pasakytumėm – informacinis karas. Skaudžiausia tai, kad praėjus 100 metų mes vis dar jaučiame jo pasekmes.

Ar Seinų miestas neturėtų didžiuotis tuo, kad čia veikė „Šaltinio“ spaustuvė? Turėtų ne tik didžiuotis, bet ir tuo girtis. Tiesa, „Šaltinio“ bendrovę 1906 m. įsteigė Seinų kunigų seminarijos lietuviai profesoriai, tačiau tai nesumenkina fakto, kad spaustuvė veikė Seinuose, išleido įvairiomis kalbomis per milijoną knygų egzempliorių ir plačiai išgarsino miesto vardą. Mažai kas Seinuose žino, kad pradėjus veikti spaustuvei joje dirbo 7 tarnautojai – visi lenkai! Pirmieji kvalifikuoti tarnautojai taip pat buvo lenkai – varšuviečiai. Juos į Seinus pakvietė spaustuvės įkūrėjai. „Šaltinio“ veikla paliko gilų pėdsaką lietuvių leidybos istorijoje ir lietuvių kalbos raidoje. Visa tai vyko Seinuose. Spaustuvės veikla gerino visų gyventojų gyvenimą. Tai buvo jau minėtos darbo vietos, įvairiomis kalbomis (taip pat lenkų) spausdinami leidiniai, inteligentijos rato plėtimas mažame miestelyje, investicijos. Kaip pažymi Seinų „Šaltinio“ istorijos tyrinėtoja Barbora Vileišytė, „spaustuvės įsteigimo metu Seinai buvo tyli vietovė, beveik bažnytkaimis, kur gatvės geriausiai būdavo apšviestos mėnuliui šviečiant. Bendrovė nutarė padėti miestelio gyventojams ir apie 1910–1911 metus įvedė naują miestelio apšvietimą, pirko tris acetileno lempas. Tokio apšvietimo neturėjo tuomet netgi Suvalkai…“ (Kultūrinė Seinų spaustuvės veikla. Metraštis IV, Roma, 1968, p. 68).

Seinų istorija komplikuota, tačiau taip pat labai turtinga ir įdomi. Kuo daugiau apie tai diskutuosime ir keisimės nuomonėmis, tuo lengviau bus ją suprasti. Tam ir gali pasitarnauti „lietuviška menė“ istoriniuose Seinų kunigų seminarijos rūmuose.