Kalėdos

JURGITA STANKAUSKAITĖ

Sakoma, kad Kalėdos, tai pati gražiausia metų šventė. Argi tai netiesa? Nei vienai šventei taip ilgai nesiruošiama kaip šv. Kalėdoms. Vos tik baigiama masiškai pardavinėti kapų žvakes, prekybos centrų vitrinos pasipuošia mirgančiomis lemputėmis. Tai signalas, kad už pusantro mėnesio bus Kalėdos. Tarsi nujausdamas jų raginimą imtis darbo ir ruoštis šventėms, atsipeikėji, kad tikrai jau mažai laiko ir reikia paskubėt. Ir prasideda!

Prisimeni, kad pernai sudeginai visas lemputes, tad šiemet reikia naujų. Norėdamas namus papuošti tokiomis pačiomis, kokias matei prabangioje miesto parduotuvėje, supranti, kad jos be proto brangios. Grįžti namo ir užtrenkdamas duris „bėgi į internetą“, kur viskas žymiai pigiau. Nusipirkęs išsvajotas lemputes, pamatai, kad jos visai netenkina tavo lūkesčių. Po ilgų dejonių ir keiksmažodžių susitaikai su mintim, kad bus geros tokios, kokios yra. Nusipiešęs šypseną, bėgi jomis puošti lauko duris. Grožis neapsakomas. Dabar belieka nušluoti po durimis ištiestą kilimėlį „welcome“, ir gali ramiai eiti miegot. Prieš užmigdamas pažadi sau niekada gyvenime neiti į interneto parduotuvę. Tačiau „pereis ožys“, kaip sakydavo vyresnieji, ir vėl kitą dieną darbe (būtinai per pertrauką) naršysi po virtualias parduotuves, bandydamas pasiaiškinti, kad neturi laiko vaikščioti po miesto kioskelius ir ieškoti ko nors unikalaus. Iš tavo perdėto dėmesio papuošalams juokiasi draugai, o močiutė iš viso nesupranta, „kas per mada karscyc žvakutes an sienų“. Ir kasmet tas pats.

Likus kelioms savaitėms iki Kalėdų mūsų mamos nenustygsta vietoje. Taupo, renka, planuoja. Kuičiasi namuose ir vis pribėgdamos prie pirkinių sąrašo papildo jį įvairiomis smulkmenomis. Net nebandyk joms aiškinti, kad tiek maisto pirkti tikrai nereikia. Šventės yra šventės. Turi būti taip, kaip jas mokė jų mamos – Kūčių ir Kalėdų stalas privalo lūžte lūžti nuo patiekalų gausos. Na ir kas, kad bent dalį reikės išmesti. Svarbiausia, nepatirti gėdos atvykus giminaičiams. Nieko nepadarysi. Galiausiai pradedi pats sau šypsotis, nes žinai, kas tavęs laukia savaitę prieš Kūčias.

Likus savaitei iki švenčių namai apverčiami aukštyn kojomis. Tvarkomos spintos, valomi langai ar dulkės, kurios, tavo manymu, neturi teisės gultis ką tik išvalytoje lentynoje. Taip jau priimta, kad visus metus nieko nedarai, o prieš Kalėdas prisimeni visus namų kampus. Nepagalvojame, bet šis įprotis, tiksliau, būtinybė siejama su mūsų tradicijomis (būdingomis ne tik lietuvių kultūrai). Tačiau mes savotišką aplinkos valymo ritualą atliekame žymiai anksčiau. Reikėtų tik per Kūčias imtis darbo, kad viskas aplinkui blizgėtų, kai sėsime prie gražaus vakarienės stalo. Tiesą sakant, sunku įsivaizduoti, kad šiandien kas nors taip darytų. Norisi pridurti, kad proseneliai buvo protingesni – išvalę namus per Kūčias žinojo, kad per Kalėdas bus švaru ir jokia dulkė neerzins akių. Tai buvo jų šventės. Dabar turime kitokias Kalėdas – ruošiamės ilgai, kartais bergždžiai atliekame kai kuriuos darbus, dažniau nervinamės dėl smulkmenų, sugebame per vieną valandą dešimt kartų susipykti ir susitaikyti, bet tai yra mūsų savotiškas Kalėdų laukimas. Ir mums su tuo gerai.

Per Kūčias judriausia namų vieta – virtuvė. Neverta pasakoti, kaip ji atrodo, nes kiekvienas žinome, kad ūžiančių malūnėlių, barškančių puodų ir skraidančių šaukštų scenarijus kartojasi kasmet. Juokinga, ar ne? Pripažinkit, iš pradžių ima piktumas, o po to juokas. Lygiai kaip filme „Švilpiko diena“. Namų šeimininkės, užuot buvusios linksmos, pyksta ant vyrų, kad joms trukdo, painiojasi po kojomis. Ir taip nuo pat ryto iki vakaro. Tyla ateina tik tada, kai visa šeima sėda prie stalo bendrai maldai. (Ir čia negaliu nesišypsoti. Taigi kas antras iš mūsų bent kartą per Kūčias maldos metu neištvėręs skaniai nusijuokė. Ir nebandykit to paneigti.) Vakarieniaudami galėtume atsipalaiduoti, nekalbėti, pavyzdžiui, apie pinigus, politiką ir ūkio problemas, bet visada randam kelią šioms temoms pagvildenti. Tai mūsų šventės.

Sulaukus šv. Kalėdų namuose nesuskaičiuojamas bandančių viena kitą perrėkti burnų skaičius arba priešingai – išpūstų pilvų kalnai ir televizoriuje „barbsintis“ Kevinas, likęs vienas namuose.

Atrodytų, lyg kažkas būtų suklydęs sakydamas, kad Kalėdos, tai gražiausia metų šventė. Visa tai, ką perskaitėte, nė kiek neprimena „laimingų šventų Kalėdų“. Bet ar tikrai? Norėdami sukurti idealias šventes, ruošiamės joms iš anksto. Taip spėjame milijonus kartų susipykti ir paburnoti. Vėliau iš to juokiamės. Tai, kas buvo bloga, paverčiame puikiais prisiminimais ir tik smagiai nusikvatojam. Tai yra mūsų Kalėdos. Kasmet panašios, bet skirtingai žavios.