J. Vainos muziejus Punske

Petras MAKSIMAVIČIUS

1986 metų vasarą į Punską iš Varšuvos ir Liublino atvyko studentai su savo dėstytojais ir surengė mokslinę ekspediciją. Jų tikslas buvo tyrinėti, kur, kodėl ir kaip pasireiškia lietuvių kultūra Punsko savivaldybėje. Ekspedicijos metu pastebėta, kad lietuvių kultūrinis ir visuomeninis gyvenimas Punske labai turiningas, pasireiškia įvairiomis formomis ir pasižymi masiškumu. Vadinasi, beveik kiekvienas ten gyvenantis lietuvis aktyviai dalyvavo kultūriniame gyvenime. Žinoma, ieškota atsakymo, kodėl. Prieita išvadą, kad punskiečių aktyvus dalyvavimas kultūriniame gyvenime ar vadinamosiose talkose – tai atsakas į valdžios taikomus suvaržymus kitose gyvenimo srityse. Kitaip sakant, punskiečiai, negalėdami stiprinti švietimo, kurti nepriklausomų nuo valdžios visuomeninių organizacijų ar be cenzūros viešai reikšti mintis, visą energiją nukreipdavo į kultūrinį aktyvumą ir savo namų aplinkos gražinimą.

Praėjo 30 metų. Pasikeitė santvarka. Panaikinta cenzūra. Šiandien, kai nuvažiuoju į Punską, matau tą patį vaizdą – tvarkingus šaligatvius, gėles darželiuose ir darbščius žmones, kuriems lietuviška daina ar tautiniai šokiai ir toliau likę kertiniai (beveik vieninteliai) tautinės tapatybės išsaugojimo garantai. Ir nežinau, ar tai gerai, ar negerai.
Gruodžio 1 dieną LR konsulato Seinuose iniciatyva Seinuose ir Punske lankėsi Lietuvos kultūros ministerijos delegacija, kuriai vadovavo Regionų kultūros skyriaus vedėja Irena Seliukaitė. Kartu su ja į mūsų kraštą atvyko to paties skyriaus atstovė Irena Kezienė bei Lietuvos liaudies kultūros centro specialistės Teresė Jurkuvienė ir Vida Šatkauskienė. Viešnios susitiko su mūsų kultūros centrų ir lietuviškų visuomeninių organizacijų vadovais, lankėsi kultūros namuose ir Punske veikiančiuose muziejuose, meno dirbtuvėse. Kalbėta apie šių centrų darbą ir tolesnės veiklos perspektyvas. Susitikimų dalyviai tarėsi, kaip išryškinti svarbiausius veiklos prioritetus, kurių įgyvendinimas leistų kryptingiau organizuoti lietuvių kultūrinę veiklą bei išsaugoti šiame krašte esantį lietuvių kultūros paveldą. Toks ir buvo vizito tikslas.

Visi turbūt sutiksite, kad lietuvių kultūrinis gyvenimas Seinuose, Punske ir Suvalkuose gana turiningas. Istorinės ir politinės aplinkybės lėmė, kad ši Lenkijos tautinių mažumų veiklos sritis galėjo neblogai plėtotis. Reikia taip pat pripažinti, kad tautinių mažumų kultūrinę veiklą visuomet finansiškai rėmė valstybė, nepaisant to, kokios santvarkos sąlygomis gyvenome. Žinoma, skyrėsi paramos pobūdis. Kai kas dar su nostalgija prisimena socializmo laikus, kai būdavo žymiai daugiau lėšų kultūros namų ar ansamblių einamajai veiklai, meno instruktoriams apmokėti, muzikiniams nstrumentams pirkti ar patalpoms išlaikyti. Tačiau šis „dosnumas“ nebuvo grindžiamas noru stiprinti kultūrinę veiklą, o rėmėsi anų laikų valdymo filosofija. Apmokamus instruktorius tiesiog buvo lengviau kontroliuoti ir „įtikinti“, kad komunistų partijos suvažiavimo metu paskelbti šūkiai turėtų atsispindėti ir tautinių mažumų kultūrinėje raiškoje.

Laikai pasikeitė. Nebeliko cenzūros ir nurodymų iš „centro“, tačiau kultūrinė veikla ir toliau susiduria su sunkumais. Susitikimų su Lietuvos kultūros ministerijos specialistais metu bandyta pasižiūrėti ne tik į konkrečių kultūros įstaigų veiklą, jų pasiekimus ir rūpesčius, bet taip pat į bendrą lietuvių kultūros šiame krašte vaizdą. Susitikimo pabaigoje, apibendrindama vizitą, I. Seliukaitė pažymėjo: „Esate labai turtingi, tačiau bendras vaizdas labai margas“. Sutinku su šiuo teiginiu. Tas vaizdas margas dėl kelių priežasčių. Pirma jų – istorinės aplinkybės. Lietuvių kultūrinės veiklos tradicijos per paskutinį 100 metų skirtingai rutuliojosi Seinuose ir Punske. Tai lėmė administraciniai sprendimai, slopinantys lietuvių aktyvumą Seinuose, vietos savivaldybių šiose dviejose vietovėse skirtinga politika lietuvių atžvilgiu, bet taip pat lietuviškų institucijų, kurios atkurtų inteligentijos elitą Seinuose, stoka. „Lietuvių namai“ pastarajame mieste savo veiklą pradėjo tik 1999 m., „Žiburio“ mokykla 2005 m. Žinoma, ne nuo tada prasidėjo lietuvių kultūrinis gyvenimas Seinuose, tačiau sąlygos jam buvo labai prastos. Tuo tarpu Punske ateinančiais metais švęsime Punsko licėjaus, Lietuvių kuktūros namų ir choro „Dzūkija“ veiklos 60-metį, liaudies kapelos „Klumpė“ 50-metį. Tai didžiulė darbo patirtis, nusistovėjusios tradicijos ir išugdytos asmenybės.

Nepaisant to, kad lietuvių padėtis Seinuose žymiai pagerėjusi, ir toliau išliks esminiai lietuvių kultūrinės veiklos skirtumai abiejuose centruose. Skiriasi ir skirsis siūlomos kultūros adresatai bei pati kultūros plėtros strategija. Kartais girdime, kad Punske populiariausių ir labiausiai visuomenei žinomų renginių kalendorių bandoma pritaikyti prie turizmo sezono. Visai nenoriu vertinti, ar tai gerai, ar blogai. Tokius sprendimus priimti, matyt, priverčia laikmetis ir labai didelis kultūrinės veiklos intensyvumas. Kitaip sakant, patiems Punsko ir aplinkinių kaimų gyventojams 60 ar 70 kultūrinių renginių per metus yra tiesiog per daug, todėl reikia plėsti adresatų ratą.

Seinuose priimtas kitas sprendimas. „Lietuvių namai“ siūlo 10 tradicinių renginių per metus ir jų tikrai pakanka. Nėra nei organizacinio, nei finansinio pajėgumo šią pasiūlą plėsti. Manau, kad nėra net reikalo to daryti. Didesnė bėda ta, kad tie 10 renginių, kelių meno kolektyvų rėmimas ir administraciniai sunkumai („Lietuvių namų“ neišlaiko ir neremia savivaldybė) iki minimumo mažina galimybes vykdyti lietuvių kultūros politiką Seinuose. Kas ta kultūros politika? Tai lietuvių prestižo kaimynų (ne turistų) akyse kėlimas. O tai galima daryti įvairiais būdais, nebūtinai vien rengiant koncertus. Galima stiprinti bendravimą su regiono žiniasklaida, savivaldybės administracija, lietuvių kultūrą pristatyti lenkiškose švietimo įstaigose, miesto kultūros namuose, kai kuriuos vertingus rašinius apie šio krašto lietuvių kultūros ypatumus versti į lenkų kalbą, inicijuoti diskusijas apie miesto kultūros plėtros ateitį ir lietuvių kultūros vietą joje… Tačiau šis darbas reikalauja žmogiškųjų ir finansinių resursų, kurių, deja, nėra.

Susitikus su ministerijos atstovėmis Seinuose ir Punske kalbėta, kaip įtraukti netoliese esančius Lietuvos pasienio kultūros centrus, kad kartu su mūsų kultūros namais, draugijomis paįvairintų Seinų ir apylinkių kultūrinį gyvenimą, taptų ne tik kultūros skleidėjais, bet ir formuotų jos kryptis pasienyje. Tai vienas iš būdų kurti bendrą kultūros erdvę, kuri tikrai praturtintų mūsų ir kaimynų gyvenimą.

Kultūra – labai plati sąvoka. Todėl prieita išvadą, kad į diskusijas apie lietuvių kultūros plėtros strategiją ir šio krašto ateitį turėtų įsitraukti švietimo ir kitų sričių specialistai. Tikėkimės, kad taip ir bus.