LLB valdybos pirmininkė Danutė Valukonytė

Danutė Valukonytė jau metus laiko yra Lenkijos lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkė. Praėjus metams kalbamės apie atliktus darbus, tikslus, mūsų lietuvių bendruomenę ir jos problemas.

IRENA GASPERAVIČIŪTĖ

Irena Gasperavičiūtė: Dauguma mūsų skaitytojų Tave pažįsta, vis dėlto trumpai papasakok apie save.

Danutė Valukonytė: Mokslus pradėjau Juodeliškės pradinėje mokykloje, tęsiau Seinų pagrindinėje, vėliau Žemės ūkio licėjuje. Studijuoti išvykau į Olštino žemės ūkio akademiją. Grįžusi pradėjau dirbti Krasnagrūdos pagrindinėje mokykloje, kur vaikus mokiau įvairių dalykų, tačiau daugiausia biologijos, chemijos, fizikos. Bedirbdama mokykloje Varšuvoje baigiau podiplomines pedagogikos studijas.

1996 m. tapau Krasnagrūdos mokyklos direktore ir čia išdirbau iki jos panaikinimo, t. y. iki 2005 m. Tuomet buvo įkurta Seinų lietuvių „Žiburio“ mokykla ir atvykau čia dirbti. Vėliau baigiau podiplomines gamtos ir biologijos studijas (pagal reformos reikalavimus) Olecke ir Varšuvos universitete – chemijos. Lietuvių kalbos mokiausi tik Juodeliškėj, todėl vėliau reikėjo savarankiškai išmokti tiek rašybos, tiek terminologijos, kad įmanoma būtų vesti pamokas lietuviškai iš lenkiškų vadovėlių. Tai visai nėra paprasta nei vaikams, nei mokytojams.

I. G.: Visuomenei esi pažįstama ne tik dėl savo profesinės veiklos. Tu taip pat aktyvi visuomenininkė. Esi Lenkijos lietuvių draugijos valdybos narė, bet visų pirma – Vysk. Antano Baranausko fondo valdybos pirmininkė. Tai svarbios ir atsakingos pareigos. Kokie įspūdžiai po metų vadovavimo LLB?

D. V.: Sudėtinga – viskam trūksta laiko, itin daug darbo yra Fondo valdyboje. Bendruomenėje darbas nėra toks konkretus, bet reikalauja laiko. Man sunku greitai priimti sprendimus, reikia pagalvoti ir su kitais pasitarti.

I. G.: Seinuose per pastaruosius metus kai kas pasikeitę. Kaip vertini tas permainas?

D. V.: Svarbiausia, kad pagaliau Seinuose su savivaldybe vyksta dialogas. Nors kol kas didesnių apčiuopiamų rezultatų nėra, bet kalbamės apie problemas, gauta šiokių tokių pažadų, apie kuriuos iš anksto nenoriu pasakoti. Jeigu miestas sumažintų „Lietuvių namų“ nekilnojamojo turto mokestį, tai kiek lengviau atsikvėptumėm, laisviau galėtume vydyti projektus ir organizuoti kultūrinį gyvenimą. Juk viskam reikia lėšų, o, deja, šiuo metu jaučiame jų stygių. Viskam turime patys užsidirbti. O dar tokio pastato išlaikymas…

I. G.: „Aušroje“ rašėme apie LLB valdybos Lenkijos premjerei nusiųstą raštą dėl šio krašto ekonominės plėtros programos. Koks buvo tikslas? Kokie rezultatai, atgarsiai? Ar buvo reakcija?

D. V.: Tikslas – globaliai pažvelgti į Seinijos perspektyvą. Šiuo metu liūdnas vaizdas. Ateitis neaiški. Pasikalbėjome su savivaldybių vadovais ir priėjome prie išvados, kad nematyti šio regiono ateities. Reikia ekonominės plėtros ir įstaigų, kurios generuotų plėtrą, teiktų pelną. Tokiu būdu būtų sprendžiamos ir demografinės problemos. Jauni žmonės turėtų darbo vietas, neišvažiuotų iš šio krašto. Matome, kaip Punske, Seinuose tuštėja namai, pasilieka tik vyresnio amžiaus žmonės, o jaunimas išvyksta į platųjį pasaulį. Šitaip būtų išspręsti taip pat švietimo ir kultūros klausimai.

Kreipėmės į premjerę E. Kopač (E. Kopacz) dėl šio krašto plėtros strategijos sukūrimo. Konkretaus atsakymo negavom. Premjerės kanceliarija raštą persiuntė kelioms ministerijoms: Infrastruktūros ir plėtros, Edukacijos, Administravimo ir skaitmeninimo, Darbo ir socialinės politikos. Iš pastarosios gavom atsakymą su informacija, kiek skirta lėšų Seinų apskričiai, ypač darbo biržai.

I. G.: Kol kas konkrečių rezultatų nesulaukėm. Ar dar šiuo klausimu bandysime ką daryti?

D. V.: Rašysim naujai Vyriausybei. Manau, kad reikia išnaudoti visas galimybes, nes tai mums gyvybinis klausimas. Šiuo reikalu labai domisi Seinų burmistras Arkadiušas Novalskis (Arkadiusz Nowalski). Ta programa, apie kurią kalbame, apimtų visą regioną, visus gyventojus ir išjudintų šį periferinį regioną iš stagnacijos. O žinodami Seinų miesto skolos dydį, žinom, kad dabar jo rankos surištos.

I. G.: Kokie šiuo metu LLB didžiausi rūpesčiai?

D. V.: Švietimas. Turim siekti, kad mūsų mokyklos būtų konkurencingos. Tik tokiu būdu galime išlikti. Turime stengtis užtikrinti aukštą mokymo kokybę. Jau dabar daug mokinių renkasi egzaminą ir patikrą rašyti lenkų kalba, daug lietuvių šeimų vaikų vis dar renkasi lenkiškas mokyklas ar klases.

Šiuo metu Punsko licėjuje yra mažai mokinių. Tai irgi problema. Negerai būtų, jeigu dėl mažo mokinių skaičiaus turėtų nukentėti mokymo kokybė, t. y. mokiniai neturėtų galimybės pasirinkti norimo dalyko mokymo išplėstiniu būdu.

Kita vertus, Lenkijoje vėl žadama naujas švietimo reformas, vėl neaiški mokyklų ateitis. Juolab mūsų lietuviškų mokyklų, kurių likusios tik trys ir Punsko licėjus.

Pabaigoje norėčiau pasakyti, kad vertinu visos valdybos darbą ir indėlį. Naudodamasi proga tariu jai NUOŠIRDŽIAUSIAI AČIŪ. O artėjant Kalėdoms ir Naujiesiems metams visiems „Aušros“ skaitytojams noriu palinkėti linksmų šv. Kalėdų bei daug prasmingų, gerų darbų ateinančiais metais, kad galėtume jais didžiuotis!

I. G.: Ačiū už pokalbį. Sėkmės ateinančiais metais!