Birutė Jaroševičienė

Jurgita STANKAUSKAITĖ

Šį kartą šnekinu buvusią Punsko mokyklos mokytoją. Čia ji iki aštuntojo dešimtmečio mokė geografijos. Tai buvo jos gyvenimo arkliukas, kurio nepaleido net ir tada, kai teko keisti darbo ir gyvenimo aplinką. „Nuo 1979 m. gyvenu Sokulkoje. Dirbau Sokulkos pagrindinėse mokyklose. Dėsčiau geografiją. Kai 1999 m. Lenkijoje buvo įgyvendinta mokyklų reforma ir įsikūrė gimnazijos, mano 4-oji pagrindinė mokykla, kurioje dirbau, tapo 1-ąja gimnazija. Čia teko eiti direktorės pavaduotojos pareigas, o po metų tapau šios mokyklos direktore. Joje mokėsi per 1000 mokinių. 2005 m. išėjau į pensiją. 1995 m. įgijau prisiekusiosios lietuvių kalbos vertėjos statusą, tai dabar turėdama daugiau laiko verčiu įvairius tekstus.“

Jurgita Stankauskaitė: Sugrįžkime į praeitį – į Jūsų vaikystę ir jaunystę, praleistą Punsko krašte.

Birutė Jaroševičienė: Gimiau 1950 m. liepos 19 d. Onos ir Juozo Nevulių šeimoje Raistinių kaime. 1957 m. pradėjau lankyti Smalėnų pagrindinę mokyklą, kur buvo dėstoma tik lenkiškai. Tada aš visiškai nemokėjau lenkų kalbos. Tuometinė mano auklėtoja Seredynska labai susirūpino. Nežinojo, ką su manim daryti. Praėjus keliems mėnesiams išmokau kalbėti lenkiškai. Nuo antros klasės lietuviškų šeimų vaikai galėjo mokytis lietuvių kalbos kaip atskiro dalyko. Lietuvių kalbą mums dėstė mokytojas Čaplinskas ir Marytė Sidarytė. Atsimenu, kad tikybos pamokos taip pat vyko lenkų kalba. Dėl to susirūpino mano tėvai. Pasibaigus 1958/1959 mokslo metams, jie leido mane į Punską, kad būčiau paruošta lietuviškai prieiti Pirmosios Komunijos.

Sugrįžus prisiminimais į praeitį galiu pasakyti, kad tai buvo tikrai geri ir nerūpestingi vaikystės metai. Nors tais laikais pamokas ruošdavau prie žibalinės lempos (elektra Raistiniuose įvesta 1964 m. rudenį), mokslas man sekėsi gerai. Baigusi Smalėnų pagrindinę mokyklą, 1964 m. mokslus tęsiau Punsko licėjuje.

J. S.: Mokėtės Punske. Papasakokite, koks tada buvo Punsko licėjus. Kokie jausmai Jus užplūsta, kai prisimenate jaunas dienas, praleistas šioje mokykloje?

B. J.: Aštuntoje ir devintoje klasėse mūsų auklėtoja buvo Elena Vainienė, o vėliau Irena Čėplienė. Tais laikais mokykloje buvo didesnė drausmė nei dabar. Mergaitės turėjo nešioti mokyklines uniformas (mes jas vadinome chalatais). Jos turėjo baltas apykakles, ant rankovės buvo prisiūta mokyklos emblema. Budintis mokytojas dažnai mus pasitikdavo prie įėjimo durų ir tikrindavo, ar tinkamai esame apsirengę. Tais laikais mokytojas buvo autoritetas. Per pertraukas mokiniai neramstė sienų. Jie turėjo koridoriuje žygiuoti ratu. Ypač mokytojas Juozas Vaina prižiūrėjo, kad pertraukų metu mokiniai judėtų.

Man mokslas sekėsi neblogai. Mielai dalyvavau mokyklos gyvenime. Vienu metu teko būti klasės šeimininke, dirbti mokyklos savivaldoje, o pasibaigus mokslo metų ketvirčiui su kitais mokiniais ruošiau sienlaikraštį su visų klasių mokymosi rezultatais. Galbūt dėl to gerai atsimenu savo pažymius. Buvau šešta tarp geriausiai besimokančių mokinių. Tai buvo prasčiausias mano mokymosi rezultatas. Tačiau teko pasidžiaugti ir antrąja vieta. Mūsų klasės pirmūnas – Valdas Samulevičius, kuris dabar gyvena Kanadoje, Toronte.

Labiausiai man patiko gamtos mokslai, ypač geografija. Neblogai sekėsi istorija, lenkų kalba, sunkiau – fizika ir matematika. Vidurinės mokyklos gyvenimas, tai ne tik mokslas, bet ir pramogos. Atsimenu, kad šeštadieniais mokykloje buvo organizuojami šokiai, kuriuos noriai lankydavo dauguma mokinių. Pasilinksminimus organizuojančios klasės privalėjo paruošti programą. Be to, buvo rengiamos išvykos dviračiais, įvairios ekskursijos, o sekmadieniais skubėdavome į kiną. Tais laikais retas turėjo televizorių.

Punsko mokykloje praleidau geriausias jaunystės dienas, galbūt dėl to su malonumu prisimenu tuos laikus, draugus ir mokytojus.

J. S.: Galbūt išliko Jūsų atminty tam tikri asmenys: mokytojai ar draugai, kuriuos tikrai maloniai prisimenate, kurie kaip nors veikė jauną žmogų, skatino jį domėtis, tirti, siekti mokslo aukštumų? Galbūt buvo tokie, kurie siekė perduoti jaunimui lietuvybės išlaikymo svarbą?

B. J.: Manau, kad kiekvieno mokinio atmintyje labiausiai išlieka auklėtojai. Mokytojos Elena Vainienė ir Irena Čėplienė labai mumis rūpinosi. Buvo mūsų antros mamos. Taip pat labai gerai prisimenu mokytoją Juozą Vainą, kuris nestandartiniais būdais, remdamasis praktika, stengėsi perduoti mums savo žinias. Labai įdomiai lietuvių kalbos pamokas vesdavo Danutė Grabauskaitė. Ji turėjo nepaprastai daug žinių, mintinai cituodavo eiles ir prozos ištraukas. Neeilinės buvo mums užduotų rašinėlių temos. Man atrodo, kad visi mokytojai savo veikla stengėsi perduoti jaunimui lietuvybės išlaikymo svarbą.

J. S.: Kokį kelią pasirinkote baigusi Punsko licėjų? Kur ir kokie mokslai Jus traukė?

B. J.: Mane visada domino geografija. Baigusi Punsko licėjų, išlaikiau stojamuosius egzaminus į Torunės mokytojų seminariją. Ten pasirinkau geografijos ir rankų darbų kryptį. Po dvejų metų įgijusi geografijos ir rankų darbų mokytojos diplomą, pradėjau dirbti Vidugirių pagrindinėje mokykloje. Esant geriems orams, kasdien į darbą važinėdavau autobusu, o žiemą gyvenau pas M. ir S. Černelius. Tuo metu Vidugirių kaime buvo daug jaunimo, veikė svetainė. Nebuvo laiko nuobodžiauti. Po metų įsidarbinau Navinykų pagrindinėje mokykloje. Nors jos patalpose man buvo paskirtas butas, ankstyvą rudenį ir pavasarį gyvenau tėviškėje. Iš Raistinių į darbą eidavau pėsčiomis. Dirbdama Navinykų mokykloje neakivaizdiniu būdu mokiausi Krokuvos aukštojoje pedagogikos mokykloje. Aišku, pasirinkau geografijos kryptį. 1975 m. įsigijau geografijos magistro laipsnį. 2000–2002 m. neakivaizdiniu būdu Balstogės aukštojoje viešosios administracijos mokykloje studijavau švietimo vadybą. Be to, dalyvavau ne vienuose profesinio tobulinimosi kursuose.

J. S.: Ar Punsko licėjus nusidažė kitomis spalvomis, kai čia pradėjote darbą? Kokio dalyko mokėte? Ar Jums buvo gera čia dirbti?

B. J.: Po dvejų darbo Navinykų mokykloje metų perėjau į Punską. Tapau geografijos ir rankų darbų mokytoja. Kiek vėliau licėjuje ir pagrindinėje mokykloje mokiau tik geografijos. Iš pradžių man buvo keista, nes atrodė, kad visi ten dirbantys mokytojai neseniai mane mokė, o štai dabar kartu dirbame. Tačiau tas barjeras greitai pranyko. Nuo pat pradžių visi bendravome, dalyvavome įvairiuose susitikimuose. Tuo metu aš buvau viena iš jauniausių mokytojų, dėl to dažnai budėdavau mokinių organizuojamuose šokiuose. Labai mėgau keliauti, todėl organizuodavau ekskursijas, išvykas į Varšuvos Didįjį teatrą, keliones dviračiais po Suvalkiją, keliones-stovyklas. Man teko suorganizuoti tokias dvi keliones-stovyklas. Vienai vadovavome kartu su Jurgiu Paransevičiumi. Iš Krokuvos keliavome per Beskidus. O kitais metais su Jonu Nevuliu išvykome į Sudetus aplink Klodzko slėnį. Punsko krašte žengiau pirmuosius pedagoginio gyvenimo žingsnius.

J. S.: Kiek metų čia dirbote? Kodėl vėliau išvažiavote? Ar dažnai aplankote vaikystėje numindžiotus takelius, jaunystėje išvaikščiotas Punsko gatves? Ar nejaučiate nostalgijos, kai pažvelgiate į Punsko licėjaus langus, kai matote išaugusį licėjaus pastatą?

B. J.: Punsko licėjuje dirbau šešerius metus. 1978 m. ištekėjau už Punsko mokyklos komplekso statybos vedėjo. Po vestuvių dar metus dirbau Punske, o 1979-aisiais prasidėjus mokslo metams apsigyvenau Sokulkoje, kur dirbo mano vyras. Man gana liūdna buvo palikti Punską ir draugus. Iš pradžių kiekvieną šeštadienį grįždavau į tėviškę. Vėliau, kai gimė vaikai, jau buvo kiti prioritetai ir pamažu prigijau naujoje vietoje. Kol čia gyveno mano tėvai, dažnai su vaikais praleisdavome vasaros atostogas Punsko krašte. O kai mano jaunesnioji sesuo Violeta išvyko į Kanadą, mamytė atsikraustė pas mus į Sokulką, todėl vis rečiau parvažiuodavom į Punską. Dabar mūsų vaikai gyvena Varšuvoje, todėl pasikeitė kelionės kryptis. Nors dažniau važiuojame aplankyti anūkų, kelis kartus per metus apsilankome ir Punsko krašte. Džiaugiuosi, kad čia išaugo naujas licėjaus pastatas, bet man jis yra svetimas. Mielesni seni mokyklos pastatai, kur mokiausi ir dirbau. Praeidama pro mokyklą visada pažvelgiu į geografijos klasės langus. Dabar laukiu absolventų suvažiavimo, kai vėl galėsiu aplankyti man pažįstamus kampus.

J. S.: Ačiū Jums už pokalbį ir laukiame sugrįžtant.