Aušra, 2016 m., Nr. 1.

Irena GASPERAVIČIŪTĖ

Sausio 13-oji! Daugybė minčių. Prisiminimų, budint prie Parlamento.

Žiūriu į žuvusiųjų nuotraukas, biografijas. Vieni bendraamžiai, kiti jaunesni už mane. Gimnazijos trečiokai sako: „Mokytoja, tie du (Ignas Šimulionis ir Darius Gerbutavičius) tik metais už mus vyresni!“ Taip. Jaunimas paguldęs galvas dėl mūsų. Ar mes to esame verti? Ar mokam suvokti jų žodžiais neišsakytą, bet gyvybėmis patvirtintą testamentą?

Ypatingai gražių ir labai svarbių žodžių pasakė kun. Romualdas Grigas, kalbėdamas Seimo posėdyje. Prasminga, rūpesčio dėl tautos likimo persmelkta kalba ir nemažai kritikos Seimo nariams. Pelnytos kritikos. Tarp kitko, dėl Laisvės premijos. Štai ką sakė kun. R. Grigas: „Todėl, neįsižeiskite, apgailėtinas buvo Seimo daugumos sprendimas neskirti šių metų Laisvės premijos Vytautui Landsbergiui. Jūs ne Profesoriui pagarbą ar nuopelnus laisvės kovai paneigėte, jūs Lietuvai Sausio 13-osios 25-mečio šventę sugadinote.“ Tokie žodžiai buvo priimti plojimais. Anot kunigo, galima mėgti arba nemėgti Landsbergio, tačiau – norime to ar nenorim – jis atsiras istorijos vadovėliuose šalia Basanavičiaus, Kudirkos, Smetonos ar Žemaičio.

Mokykloje žiūrėjome „Pamoką laisvei“, sekėme Eglės Bučelytės jaudulio kupinas akis. Mokiniams – tai tolima istorija. Kiek mums pasiseks suvirpinti jų širdis, kad Sausio 13-osios istorija taptų moksleiviams jų tikra istorija, o ne tik dar viena „privaloma mokykloje paminėti diena“? Jei bus tokių, kurie baigę mokyklas (kai jau nebeveš jų mokykliniai autobusai) patys sausio 13-ąją ar lapkričio 23-iąją pasiims savo vaikus, įsisodins juos į automobilius ir atsiveš į Berznyko kapines uždegti žvakutės, galėsime pasakyti: „Mes, mokytojai, savo egzaminą išlaikėme“.