Klevų kaimo vainikas, 2015

Eugenija PAKUTKIENĖ

Gražus ir nemažas Klevų kaimas, supamas ežerų ir miškų, atitolęs kelis kilometrus nuo pagrindinių Lumbių–Vidugirių ir Seinų–Smalėnų kelių. Geri čia ūkininkai, darbštūs žmonės. Prie kaimo kryžiaus, pastatyto kleviškių saviveiklininkų lėšomis Vytauto Didžiojo garbei 1935 m. ir slėpto tai vienam, tai kitam kluone per karą, vakarais renkasi žmonės giedoti arba kalbėti rožančių. Gegužę atbundant žemei kunigas vis atnašauja Mišias. Klevuose, kaip ir kituose sodžiuose, gyventojai nuo seno tikėjo Dievą, gerbė žemę, tėvų gimtąją kalbą, vaikinai tuokėsi su savo ar gretimų kaimų merginomis. Štai kokia Klevų praeitis jų gyventojų pasakojimuose.

Saviveikla

Kostas Buračiauskas prisimena, kad Klevuose įvairiais metais skirtingose vietose vykdavo vaidinimai, vadinti lošimais, vakarėliai, vadinamieji dzienynėliai. Vaidinta Kosto tėvo Igno Buračiausko namuose (čia ir savo namuose Jurgis Marcinkevičius taip pat rengė repeticijas) bei Juozo ir Stasės Ščerbinskų kluone. Dabar pastaroji sodyba apleista. Vaidinimas prieškariu parodytas 1936 m. Jono, o vėliau jo sūnaus Vito Marcinkevičiaus kluone vykdavo įdomios repeticijos, vaidinimai, vakarai, o po jų vakarėliai. Apie tai nemažai rašoma, remiantis anuomet, prieškariu, leistu „Aidu“, Petro Vitkausko knygelėje „Lietuvių klojimo teatro kronika“. Sakykim, 82 psl. pasakojama: „Klevų kazimieriečių skyrius 1936 m. liepos 5 d. ruošė vakarą pas Juozą Buračiauską, kuriame buvo numatyta Mykolo Sidario paskaita „Šv. Kazimiero draugijos reikšmė jaunimo gyvenime“, G. Žemkalnio 2 veiksmų komedija „Pagavo“, po to eilių deklamavimas, liaudies dainos ir pabaigoje šokiai“. Mykolas Sidaris, kurį kaime vadinta Miku, buvo lietuvių veikėjas. Jis tarpukariu mokėsi Vytauto Didžiojo gimnazijoje Vilniuje, bet jos nebaigė. Vedė lenkę ir apsigyveno Krasnapolio kaime. Netgi dvi kadencijas buvo šio kaimo seniūnas.

Jonas Marcinkevičius pasakoja:

– Kai įsikūrė LVKD, ruošė sąskrydžius. O prieškariu tai 1936 m. vasarą surengtas susiėjimas Klevų piliakalny. Galybė žmonių prie jo susirinko. Daug ir ansamblių gal iš kokių 10 ar daugiau kaimų repetavo, o paskui pasirodė: dainavo, šoko liaudies šokius, grojo. Jei būdavo laužas, tai ir likdavo laukuose. Jei nekoks oras, po piliakalnio (žmonės taip vadinę ir kalną, ir renginį – E. P.) jaunimas vakarojo pas Balulius kluone.

Kai prieš karą įsikūrė Šv. Kazimiero draugijos Klevų skyrius, mano tėvukas vis rinktas sekretoriumi. Draugija organizavo vakarus su dainom, vaidinimais. Ten ir mano tėvukas, ir mama dainavo. Abu turėjo gerus balsus.

Buvo cenzūra, tad ne visada gautas leidimas pasirodyti. Po pasirodymo būdavo giedamas Lietuvos himnas. Garsus chorvedys Antanas Vinikaitis (per karą išvykęs į Lietuvą ir ten pasilikęs) savam kaime subūrė chorą. Pritardavo akordeonu. Sekmadieniais paprastai visi laisvesni, tad po darbų sueidavo repetuoti.

– Scenai nebuvo uždangų, – sako K. Buračiauskas, – tai prinešam iš namų gražiausių audinių, lovatiesių ir sukabinam. Tik paskui nebūdavo kam nurinkti, mat visi išvargę.

Suvažiuoja žmonių pilna arkliais, dviračiais, traktoriais, prieina pėsčiom. Po koncerto ilgai bendravo, nesiskirstė.

Kaimai gražiai sugyveno. Man kaimynė pasakojusi, kaip sykį sutemus pas Vilkapėdžių Leonavičius surengė vakarėlį. Pas juos būdavo ir dzienynėlių.

Prisimenu, gal 1963 m. visi skubėjo į piliakalnį. Nagi žiūrim – pulkas tautiškai apsirengusių eina pieva. Paaiškėjo, kad jie iš Punsko. Sugedo pakeliui traktorius su priekaba. Nuo Smalėnų ėjo pėsti į Klevus.

Kostui apie pirmą sąskrydį, vykusį prie Klevų piliakalnio ir Klevo ežero, papasakojo veiklus kaimo gyventojas Jurgis Marcinkevičius (Jono tėvas).

Sąskrydis

Jaunimo laisvalaikis

Klevuose prieškariu buvo apie 100 jaunų žmonių. Visur buvusios didelės šeimos. Štai Ščerbinskų būta 12 brolių ir vienos sesers – vienos motinos. Jai mirus kita irgi tiek sūnų pagimdė. Jaunimas iš didelių šeimų eidavo padirbėti į talkas arba kur nebuvo vaikų.

K. Buračiauskas prisimena:

– Rodos, po visos dienos darbų pailsę, bet kai tik išgirstam, kad ten ir ten dzienynėlis ar vakarėlis, visas nuovargis dingsta ir lekiam. Dažnai susieidavom Stulgiškės miške – ten nemaža aikštė. Iš daug kaimų sueina. Vieni groja, kiti šoka. Apie 10 muzikantų mūs kaime buvo. Jau eidami keliu vieni groja, o kiti dar nepriėję aikštės ant kelio šoka. Pristoja prie kaimo kryžiaus, pagieda giesmių.

Sykį net su žaibais lijo. Kelias šlapias, miške purvynas, o visiems norisi šokti. Tai ką sugalvojom? Eiti ant piliakalnio prie Balulių. Gal nuo to ir sąskrydžiai prasidėjo?

Grojo smuiku mano tėvukas Ignas Buračiauskas su savo broliu Jurgiu, o akordeonais trys broliai Raguckai. Jie ir nuotraukas gerai darė.

Jei vestuvės kur kaime, tai po jų irgi susibėga jaunimas pašokti. Mat jau paruoštas ar kluonas, ar troba. Kaip sakyta – vienas tvarkymas. Po vestuvių vykdavo šokiai dar ir vėliau. Jie surengti po Kosto Buračiausko vestuvių bei Juozo ir Janinos Griškų (Klevų Griškų kluone), o netgi ir praėjus 20 metų – po jų duktės vestuvių.

– Šokiai būdavo su bufetu. Bufetas – tai saldainiai, šokoladai šokoladiniam valsui. Buvo alaus ir užkandos – lašinių, duonos, ir cigaretės.

Atvažiuodavo vaidinti Žagariai, Pristavonys. Sykį, pamenu, kieme pilna žmonių ir kluonas sausakimšas. Bilietų pritrūko. Tai atidarėm kluono duris ir visi iš kiemo dar kiek galėjo matyt. Tada tai daug uždirbom parduodami bilietus.

Sportuoti irgi reikėjo, kad raumenis turėtum. Algirdas Pakutka sumanė įsirengti namuose „treniruoklių salę“ iš sunkesnių ūkio padargų. Tai čia mankštinomės. Algirdas iki 100 kg štangą pakeldavo. Jis visur laimėdavo. O štai Algis Misiukonis, kuris vėliau tapo karininku, nepajėgė. Tačiau po kiek laiko žiūrim, kad jis jau mus pasivijęs. Sykį užeinam pas jį, o jis kad kilnoja namie štangą nuo vežimo…

Vakantuose buvo aikštė be medžių, tai kai kas žaisdavo tinklinį.

Kryžiai

Kryžiai statyti kaimų kampuose. Jie turėjo apsaugoti žmones nuo maro, bado ir karo, o tokie dvigubi – nuo šiltinės. Senas kryžius tebestovi prie Latvių, kur seniau bevaikiai Grigučiai gyveno, kitam kaimo kampe – prie Jurgio Leončiko (Jono, kuris dabar gyvena Seinuose, brolio). Jurgis Leončikas 1944–1954 m. buvo Klevų seniūnas, o vėliau dirbo agronomu. Po karo netoli savo sodybos pastatė kryžių. Pinigus jam aukojo taip pat kaimynai. Ant Marazų vadinamojo daržo buvo du kryžiai (pusė to daržo paskui atiteko Rupinskams, o pusę iš Antano Marazo pirko Juozas Pakutka).

Tikėjimai ir prietarai

Pranas Kosakauskas, žmonių vadintas Kasoka, sakė girdėjęs, kaip po Klevų kalnu varpai skambėję. Lietuviška Kosakauskų šeima gyveno Ramoniškių kaime, prie Klevo ežero, labai arti Klevų piliakalnio. Jie namie kalbėjo lietuviškai. Prano žmona buvo Agota Buračiauskaitė iš Klevų. Pas juos į žentus atėjo kleviškis siuvėjas Klemensas Misiukonis. Kasoka gaudė daug žuvų ir vėžių. O kaip žuvis gaudyta? K. Buračiauskas prisimena:

– Įkaitina kalkinius akmenis ir pasiyrę įmeta Klevaičio ežeran. O paskui tik dideliu tinklu traukia.

Pranas labai tikėjo įvairiais prietarais. Šis žmogelis turėjęs tokį paprotį: kai iš laukų vežė javus, jis iš rugienos pasiimdavo akmenį ir įsidėdavo tarp dantų. Grįžęs namo išspjaudavo jį šalinėn. Tikėjo, kad tada pelės grūdų negrauš.

Dar buvo toks atsitikimas su šv. Agotos paveikslu. Kuliant kas numetė cigaretę ir užsidegė Jono Misiukonio (vadinamųjų Stasių) tvartas. Jau rodės, kad užsidegs ir visi kiti pastatai. Tai senoji Malinauskienė, kur pas dukrą gyveno, pamačiusi pro Vakantus dūmus, ant laiptų išnešė šv. Agotos paveikslą ir ugnis nusisuko, sudegė pats tvartas.

Kai įsikeldavo į naują trobą, tai per visus kambarius pernešdavo duonelę, o į virtuvę net pora sykių įnešdavo.

– Seniau dar visi arklius laikė, – porina K. Buračiauskas. – Naktigonėn jojo ir prie piliakalnio ganė. O čia vaidendavos. Kai bėgi, rodos, vejas stulpas. Ir tokios maskolės mėgo vakarais vaikščioti, tai sykį irgi nuo vienos teko bėgt. Mat svetimo sodo obuoliai visada gardesni nei savo. O kaip apsisaugoti nuo dvasių? Vyresni patardavo mesti už savęs pašventintą šakelę, kad daugiau nesivaidentų. Taip ir buvo.

Klevų Buračiauskai

Visi Klevų Buračiauskai kilę iš to paties kamieno. Atsiskyrė po baudžiavos panaikinimo. Gavo atskiras kolonijas. Vieni vadinti Adomais, kiti Vincentais. Vinco žmona buvo Murinaitė iš Agurkių kaimo. Jie ūkį perdavė sūnui tuo pat Vinco vardu. Šis vedė Oną Grigutytę iš Klevų.

Tėvas ir sūnus anuomet vienas po kito buvo Klevų kaimo seniūnai. Vincas ir Ona Buračiauskai užaugino devynis vaikus. Juozas išvyko į Angliją ir ten pasiliko, Anelė ištekėjo už chorvedžio Antano Vinikaičio, kiti išvyko 1941 m. į Lietuvą. Iš jos 1944 m., tik išvadavus Seinų kraštą nuo vokiečių, sugrįžo dviese – abu smuiko mėgėjai Jurgis ir Ignotas (Kosto tėvas). Jie galėję grįžti ir truputį vėliau. Parvykę nerado nei trobos, nei kluono, nei tvarto, tik akmeninį svirnelį. Namai sugriauti ir panaudoti bunkeriams įrengti.

Jurgis pasiėmė savo dalyką ir atsiskyręs kūrė naują sodybą, o Ignas, vedęs Julę Sinkevičiūtę iš Paliūnų, atkūrė tėviškę, užaugino tris vaikus: Marytę (su kuria pagrindinėje mokykloje mokėsi Kostas Leončikas; ji išvykusi į Jungtines Amerikos Valstijas apsigyveno Klivlende), Kostą, vėliau perėmusį ūkį ir Angelę (gyv. Seinuose).

Kosto tėvo Igno pusbroliai Vincas ir Boleslovas Balevičiai išvyko 1941 m. į Lietuvą ir ten pasiliko. Apie juos giminės neturi žinių iki šiolei. O mamos dėdė Laurynas Murinas (gim. 1856 m.) buvo Lietuvos savanoris. Jis gyveno ten, kur dabar Agurkių Pajaujai.

Broliai Raguckai

– Sykį ariu savo žemę, – sako K. Buračiauskas, – nagi ateina keliuku Raguckas. Sako: „Atvažiavau iš Kauno pažiūrėt tėviškės, draugų senų, su kuriais kartu grojau, džiaugiausi“. Dar užėjo pas Ščerbinskus, pas Joną Buračiauską. Sakėsi turįs visą maišą nuotraukų…

Broliai Raguckai išvažiavo į Lietuvą. Jų sesuo Elena ištekėjo už Adomo Balulio ir pasiliko tėviškėje, o jauniausias Petras, gimęs apie 1929 m., į Ramoniškių kaimą nuėjo į žentus. Dar vieną jų brolį žaibas nutrenkė. Kai trise ėjo ar stovėjo, tai vidurinis nuo žaibo žuvo.

Juozas ir Vincas Raguckai, gimę apie 1914 m., pasiliko gyventi Lietuvoje. Lazdijuose pradžioje nuomojo namą, kur dabar Liaukevičių žentas Kolka gyvena.

Artūras Matusevičius iš Lazdijų pasigyrė, kad aplankė Raguckus Kaune, bendravo, gavo iš jų keletą nuotraukų.

– Jie man rodė daug nuotraukų, leido keletą pasiimti. Raguckai grodavo vestuvėse. Susidraugavo su Češkevičiais. Lazdijuose randama jų darytų nuotraukų – ant gero popieriaus, su 1940 metų rudens datomis (kada savo noru išvyko į Lietuvą).

Broliai Raguckai man pasakoję, kad iki 1949 m. juos stribai samdę fotografuoti partizanus. Paskui įtarus, kad jie „susinešę“ su savanoriais, broliams grėsė Sibiras. Suspėjo pasprukti Lietuvos gilumon. Slapstėsi Kaune. Vienas mirė 1986 m., kitas 2004 m., palikdamas sūnų ir dukrą. Vieštartų kaime iš Raguckų giminės dar gyvena Liaukevičiai.

Kitos kaimo gyvenimo nuotrupos

J. Marcinkevičius pasakoja:

– Mano tėvukas Jurgis su keliais lietuviais tarnaudami kariuomenėj Zambrave užtraukdavo lietuvišką dainą. Paskui jam grįžus į Klevus dažnai užsukdavo Jonas Virbyla iš Vaiponios kaimo (važiuodamas su žmona į Seinų turgų ir grįždamas atgal). Nakvodavo, tai tiek skambių dainų sudainuodavo! Seniau žmonės daugiau bendravo. Į gretimų parapijų atlaidus važiavo vežimais su arkliais. Tai po atlaidų sustoja kur turgavietėje ar pievelėje, į vieną vežimą susideda valgį ir vaišinasi, šnekasi. Ilgai giminiuodavosi. Dabar jau trečia eilė nepažįsta vieni kitų, per mažai bendraujama ir greit išeinama iš giminės.

Seniau daugiausia austus drabužius ir milus nešiojo visi. Dviratis, ilgos ir plačios kelnės, vadintos pumpėmis, blizgantys juodi batai, ilgos kojinės – bylojo apie vaikino turtingumą. Micevičius pasakojęs, kad rengtos dviračių lenktynės: kas greičiausiai nuvažiuos arba kas lėčiausiai. Jis pats abejas laimėdavo.

K. Buračiauskas prisimena, kaip šnekėta, kad už Lietuvos himno giedojimą policininkų į miškus nuviliotas ir nušautas Elės Ramanauskienės senelis (jos mamos tėvas) Jonas Leončikas. Jis lenkų nužudytas 1921 m. Augustavo girioje, šalia kelio Seinai–Augustavas, netoli Gibų.

Jie atėję pavakare ir paprašę pavėžinti. Ir J. Leončikas jau nebegrįžęs… Iš Suvalkų į Seinus velionio palaikus parvežė jo kaimynas Pranas Leončikas (Kosto Leončiko tėvas). Nužudžiusieji lenkai buvo be uniformų. Jiems buvę reikalingi arkliai, kurie tuomet buvo labai brangūs.

Kaimuose kurtos jaunųjų ūkininkų kuopos. Klevai ilgokai nenorėjo. Tik atvažiavę Juozas Maksimavičius ir Jonas Pajaujis įkūrė. Vakarinius ūkininkams kursus surengė, o po jų geriausiems mokiniams iš kelių kaimų – kursus Kukave. Jie vyko apie 1937 ar 1938 m. J. Marcinkevičiaus tėvas ir kiti parsivežė po keturis obelų skiepus, tai iki šiol kiekvienais metais turi gerų obuolių.

Ramoniškių kaime gyvenusios rusės sentikės, žmonių vadintos maskolėmis, irgi turėjo sodus. Kiti žuvis gaudė. Viską supirkdavo atvažiavę žydai ir jau mieste parduodavo savom kainom. Atvažiuodavo į kaimą žydai ir čigonai. Vieni arklius mainydavo, kiti puodus į drabužius, skarmalus rinko.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Jono Pajaujo pastangomis pas Klevų Misiukonius, kuriuos gal dėl Motiejaus vardo vadinta Mociejais, įkurtas pirmasis pieno supirkimo punktas. Šie Misiukoniai išvyko į Lietuvą ir negrįžo. Jų sodyboje dabar gyvena Šarka. Paskui pas Griškevičius kieme mažam namely pieninė buvo, trobos vienam gale valsčius, parduotuvė. Prieš karą brangios buvo karvės ir pienas. Pinigai didelę vertę turėjo. Pas Bronių Misukonį labai trumpai buvo paštas su telefonu (vienas aparatas kaime). Pas Praną Misiukonį, kuris neturėjo vaikų, apsigyveno Česlovas Zdanavičius. Klevuose jį vadinta Juozų Pranu arba Juozūliu.

– Paliūnuose pas tetą Veroniką (mamos sesę) ir dėdę Kastantą Sinkevičius kinas atvažiuoja, – sako K. Buračiauskas, – tai Verutė bilietus pardavinėja, po to šokiai. Apie 1989 m. persikėlė į Babonis. Klevų dvare buvo svetainė, čia atveždavo parodyti įdomių filmų. Vakarais po darbų sueidavo visas kaimas. Kai įsikūrė valstybinis ūkis, tai arkliais dar po karo arė darbininkai.

– Kai Gintauto Marcinkevičiaus pastangomis įsikūrė ūkininkų klubas, veikęs Misiukonių, paskui Griškų namuose, o dar vėliau mokykloje, – prisiminimais dalijasi J. Marcinkevičius, – tai sueidavo vakarais jaunimas ir kortavo, žiūrėjo filmus, televiziją, klausėsi radijo, skolindavo knygas. Klubas buvo mums dovana už tai, kad susiorganizavome paskelbus talką ir padėjome vienai našlei – sulėkėm su trimis traktoriais ir rišamosiomis ir per dvi dienas nukirtome bei suvežėm visus javus.

Tame pačiame kieme pieninė ir valsčius. Sykį atvykus kontrolei Gintautas ant stogo armonika kad groja, tai groja, o valdininkai tik šoka. Baudų nebuvę. Buvo pavaišinti ir išlydėti su muzika, dainomis.

Daug kas iš mūsų kaimo čia turėjo darbą: pardavėja, klubo darbuotoja, valytoja. Juozas Pakutka, per karą buvęs Trakuose agronomu, čia iš ūkininkų rinko mokesčius už žemę. Tik pirmadieniais klubas neveikė, tai lėkėm kitur.

Ačiū Klevų kaimo gyventojams, pasidalinusiems savo prisiminimais.