Jurgita Stankauskaitė

Jurgita STANKAUSKAITĖ

Keista būtų, jeigu jūsų paklausčiau, kiek kartų važiavote autobusu, ar ne? Dar keisčiau pasirodytų, jei paklausčiau, kiek stotelių aplankėte, kuriose stovėjote ne tik jūs, bet ir nesuskaičiuojami susimąsčiusiųjų veidai. Ar kada nors pagalvojote, kiek jais nuvingiavo lietaus lašų, kiek kartų daužėsi į juos tirpstančios snaigės, kiek kartų jie juokėsi ir liūdėjo, puošėsi drąsa ar slėpėsi už baimės skraistės? Ar susimąstėte, kad kažkada matyti veidai laiko suspaudę gyvenimo ­prisiminimus?

Gyvenimas primena važiavimą autobusu. Nesvarbu, ar jis ilgas, ar ne, vis dėlto tai autobusas su didesniais ar mažesniais langais, su daugiau ar mažiau sėdynių. Keliaujame juo žvalgydamiesi po aplinką, o kai ateina laikas – sustojame kurioje nors stotelėje ir atsidarę lagaminą krauname patirtį. Neturime ten ­rėčio, kad sugebėtume atsijoti ir pakelėje palikti tik tai, kas bloga, o kas gera – pasiimti su savim. Gal ir gerai. Neišmoktume gyventi ir nieko išmintingo nepaliktume kitoms kartoms.

Judėjimas autobusu nepriklauso tik nuo mūsų. Kartais – ar norime, ar ne – ima jis ir sustoja, įleisdamas į vidų žmogų. Šis, užimdamas laisvą vietą autobuse, gali pabūti ilgiau, kitą kartą – trumpiau. Niekada nežinai, ką kelionėje sutiksi, kur teks sustoti ir išlipti, su kuo išvažiuoti, o išvažiavus apsisukti ir sugrįžti atgal.

Keliauti priešinga kryptimi galima tik tada, jeigu leidžiamės į prisiminimus. Nors pasiliekame esamoje erdvėje, laisvai persikeliame į praeitį – į laiką, kuriame nieko negalime pakeisti, bet užtat daug dalykų išanalizuoti, permąstyti ir galiausiai pasidaryti išvadas.

1981-02-14 d. karnavalas. Iš kairės: Birutė Grigutytė, Teresė Stoskeliūnaitė ir Jonas Stankauskas.

Šį kartą nukeliaukime į praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio pabaigą ir 9-ojo pradžią. Tiesa, manęs tada pasaulyje nebuvo, todėl natūraliai gali kilti klausimas, ką aš galiu žinoti apie tuos laikus. Taigi greitai puolu jums atsakyti – šią kelionę padovanojo man mama. Žinodama, kad man bus nelengva įsivaizduoti tokį Punsko licėjaus gyvenimą, kokį jinai matė, pasiėmė nuotraukų albumą. Keliomis iš jų ­nusprendėme pasidalinti su jumis. Galbūt tai padės jums atgaivinti apdulkėjusius prisiminimus (iš tikrųjų šiuo tekstu to ir siekiu).

Išlipame vienoje moksleiviškoje stotelėje. Nors aplink šalta, vėjuota ir tamsu, o mūsų batuose pilna sniego, įeiname į Punsko mokyklos svetainę. Čia vyksta karnavalas (dabar pradedu suprasti, kodėl mama sustojo būtent šioje vietoje – juk dabar linksmybių laikotarpis, vadinamasis karnavalas, kurį paskutinį kartą švenčiau pagrindinėje Vidugirių mokykloje…). Sunku patikėti tuo, ką matau. Licėjaus moksleivių karnavalas. Svetainė išpuošta mokinių pagamintomis popierinėmis grandinėlėmis. Visur šviesu, skamba muzika, stalai nukrauti vaišėmis. Skverbiamės pro išpūstus persirengėlių pilvus, prasilenkiame su šalnos pakąstais raudonais žandais ir ilgomis lyg Pinokio nosimis. Netoliese kyšo smailios pajacų kepurės ir mojuoja bumbulais papuoštos pirštinės. Čia pat ūsą raito jūreivis, meiliai kalbėdamasis su savo dviem palydovėmis. Einant toliau šypseną padovanoja vasara – mergaitė, išsiilgusi saulėtų dienų. Yra ir tokių, kurie neturi nei kaukės, nei šmaikščiai ­papuoštos ­kepurės. Matyt, šiems ­neįdomu. Netrukus kas nors sugalvos paskelbti geriausią šio vakaro „artistą“. Valandėlę palūkėjus persirengėliai pamaži meta savo rūbus, ponai ūsus, o pajacai nuo drėgmės yrančias nosis. Jaunimas eina šokti. Viskas, kas gražu, kada nors turi baigtis. Linksmybės trunka iki dešimtos valandos vakaro, bet jeigu viskas vyksta sklandžiai, niekas nemaištauja ir visi kultūringai elgiasi, šventė pratęsiama iki vienuoliktos. Viskas iš šono atrodo neįtikėtinai žavu.

Iš kairės: Violeta Pykytė, Darius Čėpla ir Julija Liuteckaitė.

Mama prisimena, kad ji karnavalui ruošdavosi gana ilgai. Jau apie Kalėdas pradėdavo galvoti, kuo persirengti ir iš ko pasigaminti rūbus. Nuo jaunų dienų ją traukė siuvimo menas, kuriam skirdavo daugiausia laiko ir jėgų. Kadangi ji gyveno mokyklos bendrabutyje, negalėjo visu tuo užsiimti savo kambarėlyje, tik namuose Kampuočiuose. „Kaip ateisi persirengęs į karnavalą – didžiausia tavo paslaptis, – sakė mama. – Geriausiai taip, kad niekas tavęs neatpažintų.“ Nors moksleiviai rūbus dėvėdavo tik kelias valandas, nebuvo gaila keliolikos vakarų jiems sukurti. Svarbu buvo rūbus pasisiūti patiems – savo idėjos ir darbščių rankų dėka. Galbūt todėl mano mama karnavalo taip laukdavo kaip Žolinių.

Palikus svetainę ir einant stotelės link mama atsidusdama išpažįsta: „Gaila išnykusios Punsko licėjaus moksleivių karnavalo šventės“. Susimąsčiusios įlipame į autobusą ir grįžtame į šiandieną – tokią pat šaltą ir sniego pilną metų pradžią, tik be spalvotų rūbų ir popierinių nosių. Žinome, kad tai nebuvo pirma ir paskutinė kelionė mamos prisiminimais. Kitą kartą išlipsime kitoje stotelėje. O kurioje išlipsi tu?