Tarp Užgavėnių ir Vasario 16-osios
Rytis MOTIEJŪNAS
Žiema jau persirito į antrąją pusę, tačiau trauktis nežada. Orai mūsų jau nestebina. Štai per šv. Kalėdas taškėmės po balas, tačiau jau po savaitės metų pabaigą sutiko rimtas šaltukas. Jis buvo sugrįžęs ir sausio viduryje. Ornitologai jau pradėjo skaičiuoti namo grįžtančius paukščius, tačiau sinoptikai tik kraipo galvas. Nemadinga šiais laikais spėti orus – vis tiek neatspėsi… Bet drąsiausi atskridėliai gali ir sušalti.
Rytietiškų horoskopų mėgėjams ką tik prasidėjo kažin kokios ugninės ir dar raudonosios Beždžionės metai. Astrologai pranašauja visokias sumaištis, gamtinius ir politinius sąmyšius bei netikėtumus. Bepigu šarlatanams – jie juk ne meteorologai. Ką besugalvotum, viskas tiks, kad tik baisiau. Praėjusieji metai juk atnešė daugybę netikėtumų ne tik Europai, bet ir visam pasauliui, duodami peno apokalipsių pranašautojams.
Pabėgėlių temos ir vėl išvengti nepavyks. Ankstesniame komentare paminėta pirmoji į Lietuvą atvykusi pabėgėlių šeima per trumpą savo buvimo čia laiką jau spėjo paduoti į teismą nenuovokius lietuvius, nedavusius jiems to, ko jie taip norėjo. Pasirodo, visų taip išgirti ypatingai kvalifikuoti atvykėliai moka tik reikalauti… Todėl gal ir gerai, kad pranešta, jog naujų pabėgėlių atvykimas į mūsų šalį stringa. Matyt, nelabai nori tie ekonominiai migrantai į šaltą ir savo gerove Vokietijos neprimenančią Lietuvą… Paradoksalu, tačiau kol kas mus nuo pabėgėlių ordų saugo mūsų „ubagystė“.
Žinoma, tolerancijos šaukliai visus, bent jau bandančius suvaldyti tūkstantines minias, išvadins beširdžiais atsilikėliais. Galbūt. Betgi prisimeni lietuvius, bėgusius nuo stalininių baisybių į Vakarus prieš septynis dešimtmečius. Kažkodėl jie nereikalavo nei privilegijų, nei pašalpų. Juos priglaudusiose šalyse šioje ir kitoje vandenyno pusėje jie daug ir sunkiai dirbo!
Jau ir liguistai korektiški vakariečiai ima praregėti – vis garsiau skamba balsai tų, kurie ragina į kontinentą įsileisti tik karo aukas, o ne lengvo gyvenimo ieškotojus. Štai net labai mandagūs švedai pašiurpo, kai vienas „vargšas“ paauglys musulmonas nudūrė juo besirūpinančią švedę – socialinę darbuotoją. Kai panašioje situacijoje prieš porą savaičių toks pats nepilnametis „svečias“ Švedijoje nužudė savo mokyklos draugą – lietuvį, švedai kažkodėl buvo abejingesni ir ėmė ginti ne aukos, o žudiko artimuosius. Turbūt svetimas skausmas mažiau degina? Gal ir buvo teisūs tie vokiečių protestuotojai, kurie protesto mitinge klausė ateivių: „Ar jūsų vaikai užaugę žudys mūsų vaikus?“ Ar nėra teisus slovakų politikas, teigiantis, kad jo valstybei priimti didžiulį skaičių kultūriškai svetimų žmonių yra tas pats, kas šauti sau į koją?
Jau girdžiu kosmopolitiškai atlaidžių oponentų murmėjimą, kad visi, kurie nepritaria pabėgėlių priėmimui, yra slapti Vakarų civilizacijos priešai ir vos ne Maskvos šnipai. Bet pasižiūrėkime į realybę – net ir lenkai kažkodėl daugiau pabėgėlių priėmimo centrų planuoja atidarinėti rytinėje šalies dalyje. Ar ne todėl, kad jiems būtų sudėtingiau pasprukti į Vokietiją?
X X X
Lietuvoje kol kas šia tema tvyro įtartina ramybė. Tik palengva kyla ir nenumaldomai artėja priešrinkiminis šurmulys. Tuojau įsisuks pažadų karuselė…
Nors iki parlamento rinkimų liko geras pusmetis, valdančioji koalicija metus pradėjo tikrai nelinksmai. Tiesa, teismai ir toliau stebina savo sprendimais, tačiau valdžios vyrams ir be to yra daugybė galvos skausmo. Kaip ironizuoja vienas žurnalas, Lietuvoje vogti vis dar apsimoka… Kas, kad per dešimt metų teismas tesugebėjo pasiūlyti V. Uspaskichui tik juokingą piniginę baudą vietoje žadėtų ketverių metų belangės (pas mus ketverius metus cypės gauna narkomanas, pagrobęs užtaisytą kovinį automatą)? Kas, kad JAV teisėsauga pagaliau nutarė ieškoti savo teritorijoje pasislėpusios buvusios Seimo narės ekstravagantiškosios N. Venckienės, nors didžiausias mūsų šalies dienraštis jau net žino, kur ji gyvena, o kitas dienraštis subtiliai praneša, kad „prašymas ją išduoti gali būti svarstomas neribotą laiką“? Juk Amerikos pareigūnai tikriausiai neskaito lietuviškų laikraščių. O gaila – sutaupytų tiek laiko!
Premjeras ir jo aplinka spirga dėl keleto kibirkščiuojančių skandalų ir skandalėlių. Staiga susvyravo sveikatos apsaugos ministrės R. Šalaševičiūtės kėdė. Socialdemokratų deleguoti ministrai mėgsta ekstravagantiškus pareiškimus. Prisiminkime kad ir B. Vėsaitės kalbas arba dabartinės ministrės pirmtako V. Andriukaičio „perliukus“. Bet koks kipšas privertė SAM apsaugos ministrę leptelėti apie kyšius? Ir kam parūpo R. Šalaševičiūtės postas dabar, kai jau atrodo, kad kadencija eina į pabaigą?
Premjerui daug skaudesnis yra dvarų ir dvarelių Druskininkuose statybos ne/teisėtumo skandalas. Pasirodo, kad kurorto caru vadinamam merui R. Malinauskui, valdančiam jį jau daugiau nei 15 metų, buvo įveikiamos visos kliūtys ir apeinami visi įstatymai, jei tik kildavo noras pasistatyti kokią pilaitę. Ir nors 600 kv. metrų dydžio pilaitė tikrai nėra didžiausias statinys mieste, į suktus ir ne visai teisėtus veiksmus įpainiota tiek garsių pavardžių! Ten minimi ir ministrai, ir net pats Vyriausybės vadovas.
Belieka spėlioti, kaip pasibaigs šis triukšmelis ir ar kris ministrų galvos. Juk kai pasirodys šis tekstas, jau bus įvykęs prezidentės ir premjero pokalbis šia tema.
X X X
Tuoj ir Užgavėnės. Už jų ir eilinė Vasario 16-oji. Iki šimtmečio jubiliejaus beliko dveji metai. Puiki proga pagalvoti, ką mes per šimtmetį pasiekėme ir ką praradome. Ką mąstė ir apie ką svajojo drąsūs lietuviai šviesuoliai, tą šaltą vasario dieną nusprendę panaikinti visus ryšius su svetimosiomis valstybėmis? Skelbę atkuriantys nepriklausomybę, kai neturėjo nei vyriausybės, nei kariuomenės, o krašte šeimininkavo svetima kariuomenė?
Tada atrodė beprotiškai įžūlu. Bet Lietuvos valstybė tapo faktu, kad ir kaip griežė iš apmaudo dantimis galingi kaimynai…