Jurgita Stankauskaitė

Jurgita STANKAUSKAITĖ

Susipažinkite su Gediminu Nevuliu iš Seivų. Dabar jis gyvena Punske. Jo tėviškė – ramus Raistinių kaimas. Nors jam šiandien šiek tiek daugiau nei penkeri, Gedimino atmintyje neblėsta prisiminimai apie tuos laikus, kai jam buvo vos keleri metukai. Neįtikėtina? Žinokite, kad tai tikra. Kai imi žiūrėti į visko mačiusias akis, kuriose šypseną pakeičia vos tramdomos ašaros, abejonės išnyksta. Gediminas sugrąžino mane į 1941 m. lietuvių trėmimų laikotarpį mūsų krašte. Kad gerai suprasčiau jų priežastis, jis pristatė trumpą kilusio karo istoriją.

Suvalkų krašte visada gyveno lietuviai, bet tarp jų buvę ir kitos kultūros atstovų. Nemažai rusų čia bandė kurtis gyvenimą. Bet neilgam. XX a. pirmoji pusė buvo be galo audringa, todėl niekas negalėjo būti ramus dėl savo ateities. Kai Europa buvo perskelta per pusę, o Vokietijos ir SSRS valdovai pradėjo keistis žmonėmis lyg daiktais arba varyti juos į nelaisvę, Lenkijos lietuviams kilo pavojus netekti savo gimtųjų namų. Kadangi vokiečių frontas slinko į rytus, čia gyvenę rusai nusprendė trauktis į Lietuvą. Gediminas pasakojo, kad „rusai nelaido vokiečam bėgc iš rytų. Buvo tep pasakyta: „Vokiečus palaisim cik tadu, jeigu jų vietoj duosit kitus žmones“. Dėl to šitam krašti lietuviam ir rusam buvo insakyta važuoc in Lietuvų, o iš jos pasitraukc vokiečam. Tep ir buvo“. Netrukus sutartis buvo įgyvendinta. Vieni nieko nedelsdami pradėjo ruoštis išvykti, o kiti priešintis. „Kas nelabai norėjo, buvo šaukiamas in gestapų Suvalkuose. Ty mušdavo ir strošydavo visokiais būdais. Vokiečai sakė, kad jeigu neužsirašysim ir neišvažuosim, tai paims in darbus in Vokietijų arba in lagerus išveš su šeimom.“ Dauguma šeimų pabijojo stiprios vokiečio rankos ir nusprendė trauktis į Lietuvą. Kaip žinia, ne visi šio krašto lietuviai išvažiavo. Ten, kur ėjo frontas, grėsmė pasilikti buvo didesnė, todėl tokiuose kaimuose lietuviai turėjo užleisti vietą kitataučiams.

Kelionė į Lietuvą prasidėjo minėtų metų kovo mėnesį. „Mani, brolį, tėtukų, mamytį, močutį ir kaimynus Grondzkus ir Grigucus tai gal nuo rubežo mašinom vežė in Lietuvų, o dziedulis Kastiešus išvažavo arkliais“. Šeima pasiėmė užaugintus gyvulius: kumelaitę, žalmargę karvę, avis, kiaules. „Apsistojom už Kauno. Jonavos valsčaus Rusalių kaimi“. Gediminas prisimena, kad per vieną dieną Rusalių nepasiekė. Sutemus teko apsistoti nakvynei. „Gerai prisimenu, kad mum, vaikam, buvo įdomu, nes žinojom, kad ty ragausim šveicariškų karvių pieno. Žūrėjom, kas ty per pienas“.

Kitą dieną pasiekę kaimą, apsigyveno girininko ūkyje. Ten stovėjo labai gražus namas su stikliniu priestatu. Kaime gyveno rusai ir lenkai, labai mažai lietuvių. „Prisimenu, kad pas mus ateidavo popas (stačiatikių šventikas – aut.). Tai buvo labai geras žmogus. Jis arba repatriantai atnešdavo mum maisto. Ty gyveno tokia maža mano metų mergaitė, vardu Vladzia. Ji vis ateidavo pas mus. Mes žaisdavom tam scikliniam priestati.“

Šiame name Nevuliai pagyveno vos kelias savaites, kadangi Gedimino tėtis nenorėjo būti tarp kitataučių. „Mes iš Lenkijos atvažavom ir vėl su lenkais ir rusais būsim?“ – sakydavo jo tėtis. Ilgai nelaukęs kreipėsi į vietinę valdžią. Laimei, buvo surasti jiems nauji namai Ringaudų kaime. Gavo nedidelį ūkelį prie pat Kauno. „Sodyba stovėjo prie svarbesnio kelio, prie miškelio. O jau tvartas tai buvo pastacytas beveik pacam miškelin“. Atrodė, kad čia, tarp lietuvių šeimų, netoli nemažo miesto Kauno, šeimai bus gera gyventi. Tuo metu Kauną valdė rusai. Miestas plėtėsi, intensyviai vyko darbai Kauno fortuose. Prie šių įtvirtintų gynybos statinių dirbo paprasti kaimo žmonės, tarp jų ir Ringaudų ūkininkai. Gedimino tėčiui taip pat buvo liepta prie jų prisijungti. Pirmadienį arkliais išvykdavo į Kauną, šeštadienį buvo išmokamas atlyginimas, o sekmadienį grįždavo namo. Gediminas neprisimena, ką jo tėvelis ten darė, bet tikrai nedirbo prie statybų, nes fortai seniai jau buvo pastatyti.

Nevulių šeima labai susibendravo su kaimynais. „Vienas iš jų, tokias Valaitis, pas mus vis ateidavo ir tep šnekėdavo: „Kaimyne, ča vokiečai tuoj išduos karą“. Tada nelabai žmonės kreipė dėmesį į šio žmogelio žodžius, nes kaimuose gyventi buvo labai ramu. „Tėvelis fortuose dzyrbo kelias savaites. Vienų šaštadienį, kap žmonėm buvo išmokami pinigai, rusai darbuotojam sako: „Prazdnik niet, budiem rabotat“, tai raiškia, kad nebus šventos dzienos ir dzyrbsim. Grįžis tėtukas mum sako: „Tas kaimynas atėjis šneka, kad ca vokiečai karų išduos. Jai cikrai išduos, ogi mes Kauni nakvosim, tai pirmiausia miestus bombarduos“. Tai tėtukas pagalvojis suskinkė kumelas ir ty kap jam nusdavė iš saugomo forto pabėgc.“ Tuo metu senelis, močiutė ir Gediminas turėjo važiuoti pas giminaitį Jakščinską į Šakius. Senelis suabejojo – važiuoti ar ne. Žmonės kalbėjo apie karą. Pasvarstęs ryžosi leistis kitą dieną į kelionę. Gedimino tėvelis liepė nedelsti ir išvykti anksti ryte. Tai buvo šiltas birželio mėnuo. Naktys šiltos. Apie antrą valandą nakties tėtis pakinkė arklius ir ragino pamaži keliauti. Kol seneliai ruošėsi, apie trečią valandą ryto išgirdo Kaune kaukiančias garlaivių ir fabrikų sirenas. Jos pranešė prasidedantį karą. Netrukus mieste pasigirdo sprogstančių bombų garsai. „Net žamė kelojosi, kap bombardavo. Atlėkė tas kaimynas, kuris šnekėdavo, kad karų išduos vokiečai. Jis sako: „Kaimyne, kelkis! Karas jau išduotas.“

Išaušus rytui žmonės sunerimo, ką dabar jiems reikės daryti. Pas kitą kaimyną Šimkų, buvusį pulkininką, po mūriniu namu buvo rūsys. Nevuliai paprašė jo pagalbos. Šimkaus rūsy slėptuvę rado ne tik jie ar kiti kaimo gyventojai, bet ir nemažai kauniškių, bėgusių iš apsupto miesto. „Netoli jo namų tokiam klonin buvo alksnynas. Ty sustojo rusų karaiviai. Vokiečai nužūrėj, kad jiej ty yra. Pirmiausia praskrido naikintuvas, o po to bombonešis. Pradėj juos tam alksnyni bombarduoc.“ Po neilgai trukusio susišaudymo viskas nurimo. Rūsy pasislėpę žmonės norėjo kuo greičiau iš ten pabėgti, nes bombos krito netoli Šimkaus namų, tačiau kiekvienas bijojo žengti pirmą žingsnį. Gedimino senelis mokėjo rusų kalbą. Šis nuėjo į alksnyną pasikalbėti su rusų kariais, kad leistų žmonėms nueiti pas Vanagą – kitą kaimo gyventoją, kuris taip pat turėjo mūrinį namą su rūsiu. Nuėjęs į alksnyną išvydo kraupų vaizdą. „Tai karaivių, tai paprastų žmonių galvos kabo… išmušta baisiausia“. Laimei, rusai leido žmonėms apleisti Šimkaus namus. Užuot ramiai ir neskubėdami ėję iš vienos sodybos į kitą, žmonės išsigandę pradėjo bėgti. „Kas be vaikų, tai nubėgo graita. Mamytė pasėmė ant rankų brolį Juozų. Tus buvo metų laiko. Mani pasėmė tėtukas. Penkių metų, tai ne tokias langvas. Tėtukas bėgo paskucinis. Rusai pradėjo šaudzyc. Kap šandė acimenu, kap kulkos skriejo tai pro vienų, tai pro kitų kojų. Kad būtumėm toliau bėgį, tai gal būt nušovį. Ale tėtukas sustojo. Dalėkė rusai. Tėtė jiem sako, kad pavelino aic, o dar šaudo. „O ko jūs graita bėgot?“ – paklausė rusai. Tep pašnekėjo ir tuoj mus palaido.“

Kaunas aidėjo nuo šūvių. Tuo metu vokiečiai planavo susprogdinti per Nemuną bėgantį tiltą, kad rusams užkirstų kelią ir neleistų jiems pabėgti. Kaip planuota, taip ir padaryta. Vieni slapstėsi mieste, o kiti bėgo iš jo. Nemažai kauniškių atsidūrė Vanago sodyboje. Tarp jų buvo du jauni vyrai. Niekas iš ten esančių neįtarė, kad šie gali turėti granatas. Tą pačią dieną apie pietus Vanago namuose apsilankė vokiečių kariai. Susistatė žmones ir pradėjo kratą. Šalia jaunų vyrų ant grindų stovėjo pilni kibirai geriamo vandens. Į juos sumetę granatas, laukė savo eilės. Laimė, kad prie jų stovėję kareiviai į juos nepažiūrėjo. „Kad būt jiej radį, tai būt visus iššaudį“.

Nutilus šūvių aidams Nevuliai grįžo į savo sodybą. Gediminas prisimena, kad tądien į kaimyno Valaičio namus atėjo kareivis. Matyt, buvo pavargęs, tad sumanė atsigulti ir pailsėti. Kaimą šukuodami rusai užėjo ir į tą namą, kur jis miegojo. Aptikę priešą išsivedė jį į kiemą ir nušovė. „Paskui tėtukas su Valaiču tų kareivį apkasė…“

Iš Lietuvos į rytus pasitraukęs frontas pranašavo žmonėms ramybę. Tuo tikėjo ir Nevuliai. Gediminas pasakoja, kad jiems paskirtas ūkis turėjo vos aštuonis hektarus žemės. Lyg ir mažoka, todėl jo tėvelis pasistengė gauti kitą ūkį su daugiau žemės. Šeima persikraustė į Garliavos parapijai priklausantį Jonučių kaimą, kur Nevuliams teko ilgiausiai gyventi. Čia buvo apsistojusi ne viena iš Punsko krašto atkelta lietuvių šeima (Šliaužiai, Leonavičiai iš Vilkapėdžių ir kt.). „Tai buvo labai geras ūkis, o aplink visi savi…“

Laukite tęsinio kitame „Aušros“ numeryje.