Seinų apskrities Šventežerio policijos nuovados viršininkas Antanas Gritėnas

Gintaras LUČINSKAS

Antanas Gritėnas gimė 1894 m. gruodžio 11 d. Panevėžio apskrityje, Krekenavos valsčiuje, Petriškių kaime, ūkininkų Adomo ir Elžbietos Gritėnų šeimoje. Baigė liaudies pradinę mokyklą. Mokėjo rusų ir lenkų kalbas. 1919 m. kovo 9 d. pradėjo tarnybą Kėdainių apskrities milicijoje. Tarnavo raštininku, vyresniuoju policininku, nuovados viršininku. 1920 m. lapkričio 24 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, kurioje tarnavo iki 1921 m. balandžio 2 d. eiliniu. Tarnybos vieta – Kėdainių miesto ir apskrities komendantūra. 1921–1926 m. tarnavo Kėdainių, Kauno, Telšių apskrityse policijos nuovadų viršininkų padėjėju, nuo 1927 m. sausio 15 d. – Seinų apskrities Veisiejų policijos nuovadoje vyresniuoju policininku, nuo 1928 m. balandžio – Seinų apskrities Kapčiamiesčio policijos nuovadoje vyresniuoju policininku. 1930 m. birželio 1 d. paaukštintas ir tapo nuovados viršininko padėjėju. 1932 m. tarnavo viršininko padėjėju Seinų apskrities Rudaminos nuovadoje. 1932 m. rugpjūčio 1 d. paskirtas Seinų apskrities Punsko II eilės nuovados viršininku (ši nuovada buvo įsikūrusi Sangrūdoje). Nuo 1934 m. vasario 15 d. tarnavo Seinų apskrities Šventežerio II eilės nuovados viršininku.

A. Gritėnas 1923 m. kovo 15 d. baigė Milicijos mokyklos 1-ąją laidą, 1931 m. – Kauno aukštesniosios policijos mokyklos 14-ąją laidą, vėliau nuovadų viršininkų kursų 6-ąją laidą. 1928 m. birželio 9 d. pripažintas Lietuvos kariuomenės kūrėju savanoriu ir apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu ­(liudijimo Nr. 297), o 1928 m. gegužės 15 d. – Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečio medaliu. 1934 m.gruodžio 9 d. Lietuvos šaulių sąjungos vado įsakymu apdovanotas II laipsnio ženklu „Už šaudymą“.

A. Gritėnas aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje: priklausė Lietuvos šaulių sąjungos Seinų IX rinktinės Šventežerio šaulių būriui, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Seinų skyriui, Vilniui vaduoti sąjungos Šventežerio skyriui, Lietuvos policijos sporto klubo šaudymo sekcijai, Lietuvos Taisyklingosios medžioklės ir žūklės draugijos Seinų skyriui.

1934 m. gruodžio 15-osios rytą, apie 6 val. 30 min., A. Gritėnas išvažiavo iš namų medžioti. Apie 100 metrų nuo namų iš pasalų buvo nušautas. Arklys vežimą su nušautuoju nuvežė 5 km nuo Šventežerio Lazdijų link. Čia jį pastebėjo autobuso keleiviai ir apie žmogžudystę pranešė vietos policijai. Apskrities gydytojas, tardytojui dalyvaujant, konstatavo, kad A. Gritėnas buvo nušautas – pataikant į galvą ir sunkiai sužalojant. Šūvis paleistas iš labai arti, dėl to sudaužyti galvos kaulai ir sudraskytas kaušas.

Žuvusysis palaidotas Šventežerio parapijos kapinėse. Paliko žmoną Sofiją (g. 1892), dukras Eugeniją (g. 1922) ir Kunigundą Vidą (g. 1932).

Valstybės vidaus priešo – kriminalinio nusikaltėlio nužudytam A. Gritėnui buvo pastatytas (apie 1936 m.) betoninis paminklas su skulptūra „Kristus suklupęs po kryžiumi“. Po daugelio metų paminklo būklė tapo avarinė: paminklas sutrūkęs, kryžius nulūžęs. Tokia liūdna padėtis buvo iki 2014 m. vasaros. Tačiau artėjant A. Gritėno gimimo ir žūties metinėms Miroslavo miestelio (Alytaus r.) gyventojui Jonui Juravičiui kilo sumanymas apleistą paminklą atnaujinti. Jis savo lėšomis ir darbu paminklą tiesiog prikėlė „naujam gyvenimui“, tik buvęs betoninis sulūžęs kryžius pakeistas ąžuoliniu (autorius – liaudies menininkas Tomas Židžiūnas).

2015 m. gegužės 18 d. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba nusprendė Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio, šaulio A. Gritėno kapą įtraukti į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą. Kapui suteikta teisinė apsauga. Tuo pačiu vertybe pripažinta ­paminklą. Vertingųjų savybių pobūdis – istorinis ir memorialinis. Objektų reikšmingumo lygmuo – nacionalinis.

Lietuvoje gerbiami visų valstybių ir tautų karių kapai, nepriklausomai nuo to, kas ir kada čia buvo palaidoti. Mirtis – niekam išlygų nedaranti teisėja. Ypatingo visuomenės dėmesio ir ne tik nevienadienio rūpinimosi turi sulaukti Lietuvos karių, šaulių, partizanų kapai. Tai valstybės piliečiai, kurie žuvo savo žemėje, gindami savo Tėvynę. Žuvusiojo už savo šalies laisvę kapas turi tapti šventa vieta visiems laikams. Galbūt jau nėra artimųjų, gal jie toli ir nėra kam gėlę pasodinti, Vėlinių žvakelę uždegti, maldą sukalbėti. Bet gyva Tėvynė, už kurią jie paaukojo savo gyvybes. Mes esame įpareigoti žuvusiųjų aukos saugoti jų atminimą, prižiūrėti mažus kapų kauburėlius su kukliais kryželiais.