Žirgų mėgėjas Gediminas

Jurgita STANKAUSKAITĖ

(Tęsinys. Pradžia „Aušros“ š. m. 3 nr.)

„Jonučuose gyvenom gerus du metus. Jeigu vokietys būt negrįžis, tai gal būtum likį Lietuvoj“, – pasakoja Gediminas Nevulis iš Punsko. Pasitraukus frontui net iki Stalingrado (šiandien Volgogradas), vokiečių armija buvo įsitikinusi, kad laimės karą. Neilgai trukus vokiečių šeimos ėmė grįžti į savo sodybas Lietuvoje. Joms nerūpėjo, ar jų paliktuose namuose kas nors gyvena. „Grįžį viskų nusavindavo, kų žmogus turėjai. Išaik, kap stovi…“ Tuo metu ne vienas Nevulių kaimynas neteko gyvenamosios vietos.

Gedimino tėvelis pabijojo likti be namų. Jis pažinojo jam paskirtos sodybos buvusio šeimininko vokiečio Ciklerio giminaitį iš Garliavos, kuris dirbo agronomu. Nusprendė pasikviesti jį į namus. Tikėjosi, kad prie butelio pasakys, ar Cikleris žada grįžti į dabartinę Nevulių sodybą. Žinoma, agronomas neatsisakė puotos pas Nevulius. Jis pripažino, jog buvęs sodybos šeimininkas grįšiąs. „Tai kap šitep, tai tėtė išvedzoj savo gyvulius po kaimynų tvartus, bet nenorėjo, kad jo tvartai liktų tušči. Tuoj būt vokiečui kilis įtarimas. Tėtukas nuvažavo in Prienus ir nupirko sanų juodų arklį, o kaimynas davė sanų karvį. Tuoj vokietis ir grįžo.“

Cikleris sugrįžo ne vienas, o su šeima – žmona ir dviem vaikais. Gediminas atsimena, kaip vokietis džiaugėsi, kad jo sodyba tvarkinga, o tvartuose auga gyvuliai. „Agronomas iš Garliavos prieš jam grįžtanc informavo Ciklerį, kad jo ūkis geram stovin“. Jis rašė tiesą, tačiau po to Nevuliai suspėjo savo sveikus ir gražius gyvulius paslėpti pas kaimynus. Tad neilgai vokiečio veidą puošė šypsena. Jis nieko nelaukęs susisiekė su giminaičiu ir pasakė, kad šis jam rašęs netiesą. Kaip bebūtų, Nevuliams vis tiek reikėjo išsikraustyti. Gedimino šeima buvo perkelta į valdžiai nusikaltusio lenko namus už Kauno.

„Davažuojam, o ty pagirin menkos trobukės stovi. Mus vežį kaimynai sako mano tėtukui: „Petrai, mes tavį ca nepaliksim, ba lenkų partizanai jus iššaudzis“. Sustojom an kelio. Tėtukas nuvėj pažūrėc, kap ty viskas atrodo iš arci. Pamatis, kad nieko gero, apsigrįžo ir iš ty išvažavom.“

Nevuliai sugrįžo į Jonučius. Čia turėjo kaimyną Keturakį. Šis pasiūlė apsistoti jo namuose, kol neras sau geresnės vietos gyventi. Kelias savaites nakvojo jo namuose, o gyvulių ėjo prižiūrėti kito kaimyno Dagilio tvartuose. „Nu geri žmonės, jeigu mūs dzidelį šaimynų priėmė“.

Vieną dieną Gedimino tėvelis išsiruošė į Lazdijų prekymetį. Turėdamas laiko, nuėjo pas pažįstamus Vaičiulius (jie taip pat buvo vieni iš tų, kurie turėjo palikti namus Punsko krašte, tiksliau – Ožkiniuose). Jie gyveno Šilėnų dvare. Nevulis pasipasakojo, kad jo šeima glaudžiasi kaimyno namuose ir ieško kitos vietos gyventi. Vaičiulis pasiūlė persikraustyti pas jį į dvarą, kur vietos visiems tikrai užteksią. Nevuliai taip ir padarė.

„Atsikraustėm in parubežį. Tas Šilėnų dvaras visai netoli sienos. Fainūs žmonės. Kap priėmė mus, tai ir gyvulius atsivedėm. Ca gimė brolis Algirdas.“ Viskas buvo gerai, tačiau Nevuliams vis tiek buvę nejauku glaustis svetimuose namuose. Norėjosi turėti nuosavą ūkį. Gedimino tėvelis vėl kreipėsi į atitinkamą instituciją dėl laisvos sodybos. „Vietų gavom Lazdzijuose. Albavičaus ūkelį. Tai buvo lenko ūkis. Prieš mus jį buvo gavis Jurgis Misiukevičus iš Šlynakiemio.“

Laiminga šeima pradėjo naują gyvenimą. Nevuliai dirbo žemę ir tikėjosi, kad šį kartą tai jau tikrai pavyks ilgesniam laikui apsistoti. Vėliau pasklido žinia, kad iš Rusijos grįžta vokiečių frontas. Artėjanti armija kėlė nerimą. Baisu buvo nakvoti miestuose ir miesteliuose. Gediminas pasakoja, kad nesaugios būdavo naktys Lazdijuose. „Nakcu atskridį orlaiviai nulaisdavo savo lempas, kad gerau macytų, ir bombarduodavo“. Žmonės pradėjo slėptis. „Laukuose nakvojom, nes ty buvom pasistatį pašūrį. Ty tepgi gyvulius laikėm.“ Nevuliai suprato, kad vėl jiems nebus vietos ir reikėsi išvažiuoti iš Lazdijų.

Gedimino tėveliai pamaži pradėjo kraustytis pas jo senelio pusbrolį Valentukonį iš Vingrėnų. Nors dalis daiktų ten buvo jau išvežta, šeima vis dar gyveno laukuose netoli Lazdijų. Gediminas atsimena, kaip paskutinę naktį lijo, o aplink aidėjo sprogstančios bombos. „Nedzidelė buvo toj mūs pašūrukė. O graudza, o žaibuoja, o lija… Su mumiem tadu buvo dėdė Jonas. Nežinau, kur buvo tėvai. Žinau, kad su broliu Juozu jau gulėjom. Dėdė an mūs buvo užgulis, kad mūs nor nesulytų…“ Pro rytą pastogę laukuose pradėjo semti vanduo. Teko iš ten bėgti. Nuėjo į kaimynų Leonavičių pašiūrę. „Prasišvietė. Tėvai sako, kad jau krauscysis in Vingrėnus. Tėtukas sukinkė kumelas, pakrovė vežimų. Važuojanc viena kumelė užlaido iš kelio ir sulūžo ratas. Da tadu po lietaus buvo… Tėtukas nulėkė in kaimelį ieškoc kito rato. O mes, maži vaikai, su mamu vežimi laukiam, kol tėtė parais su ratu. Tuoj ir parėj. Viskų sutaisis sako, kad važuosim toliau. Ale užėj du vokiečai ir iškinkė mumiem vienų kumelį.“ Karo metais niekas neklausė, ką galima imti, o ko ne. Vokiečiai pasiimdavo viską, ko tik norėjo. „Laimei, atjojo du Plekavičukai (gal daug kas apie juos yra girdėjis). Kap šandė atsimenu – vienas an bėro arklio, o kitas an balto.“ Gedimino tėtukas pasiskundė, ką jiems vokiečiai padarę. Likę su viena kumele niekaip nebūtų galėję nuvažiuoti į Vingrėnus. „Ciej spusterėj arklius ir davijo vokiečus. Atstatį brauninkus liepė grąžyc mūs kumelį. Tuoj žūrom – ciej vokečai atveda mūs kumelį…“ Taigi Lazdijuose šeima gyveno tik kelis mėnesius, o brolių Plekavičių dėka sėkmingai pasiekė Vingrėnus, kur gyveno vos dvi savaites.

Vingrėnuose Gedimino tėvelis arklius saugojo kaip šeimos didžiausią turtą. Slėpė juos „kvajų“ tankmėje. Padėčiai prastėjant, traukiantis vokiečiams į vakarus, į namus užeidavo kareiviai. Norėdami apsaugoti arklius, kad niekas jų nepaimtų, Nevuliai sumanė apgauti praeinančius karius. Suvarė kumeles iš laukų į tvartą ir paliko atidarytas duris, kad šie suprastų, jog ten jau nieko nėra. Įvairiai žmonės turėdavo gudrauti, kad išsaugotų savo šeimą ir ūkį.

Vokiečių frontas pasitraukė dar toliau į vakarus. Gedimino tėvelis galvojo: pasilikti Lietuvoje ir grįžti į Jonučius, kur buvo geriausia gyventi, ar važiuoti į Lenkiją, į tėviškę? Norėjosi grįžti į gimtuosius namus, bet jis nežinojo, ar ten dar stovi jų sodyba, ar praeinantis frontas visko nesudegino. Lietuva jį taip pat viliojo, bet joje pasilikti buvo gana pavojinga. Tuo metu prasidėjo žmonių trėmimai į Sibirą. Nevulis pabijojo tokio šeimos likimo. Nusprendė aplankyti mylimą Raistinių kaimą. Su juo išvažiavo ir Gediminas. Nuvykę išvydo nesunaikintą sodybą. Tuomet čia ūkininkavo Jonas Vaicekauskas. „Užvažuojam an kiemo. Tėtukas jo klausia: „Jonai, laisi mus grįžč?“ O jis atsako: „Petrai, tavo buvo, tai ir grįžk“. Netoliese ūkį turėjo Gedimino dėdė Juozas. Deja, šio visi pastatai buvo sudegę. „Tvarti gulėj sudegį avys, kiaulės… Jokių trobų nelikį. Viskas sudegį.“ Kaime ne vieną sodybą buvo pasiglemžusi ugnis. Gediminas atsimena, kad tą dieną negrįžo į Vingrėnus. Pernakvojo pas Nobertus, o kitą dieną išvyko. „Susdėjom viskų in vežimų, pririšom prie jo avis, karves ir parvažavom namo in Raiscinius. Jau kap grįžom, Vaicekauskas lyg nenori mūs insilaisc. Pažūrėj tetukas, kad ca baikų nėr, tai pasėmis viedrų vandenio kliūsterėj an to Vaicekausko, kad apsiramytų.“ Taip ir buvo. Matyt, šis pabijojo visko netekti. Gedimino tėvelis žinojo, kad jo laukuose pasėti Jono javai, todėl net nemanė jų pasisavinti. „Jis apsėj, tai kap galima pasimc? Mes buvom patenkyci, kad jis mus insilaido. Ca svarbiausia.“

Gediminas šypsodamasis pasakoja, kad į Lietuvą išėjo tik su keliais gyvulėliais, o grįžo į tėviškę su didesne banda. „Isivedėm vienų karvį, o grįžom su dzviem. Išvažavom poru kumelių, o parvažavom ketvertu. Buvo tokia kumelė, su katruom išvažavom ir tų pacų parsivedėm. Su avimi buvo panašai. Dzvi isivedėm, tai tas pacas ir parsivedėm. Acimenu, kad kap užvažavom an kiemo ir atkabinom avis, tai jos ciesiai nuvėj in savo tvartukų, kur prieš kelis metus stovėjo…“ Gera buvo sugrįžti namo, tačiau Nevuliai susirūpino dėl pašarų gyvuliams. Jie nieko neturėjo. Dėdė Juozas juos nuramino. Šio tvartai buvo sudegę, o derlius dar nenuimtas. Broliai Nevuliai susitarė, kad nupjaus javus ir sukraus Gedimino tėvelio kluone. Tokiu būdu vienas kitam padės ir visko užteks. „Nu jau ca paskucinį deda vežimų an tokio kalno Rudzykalnio, žūro, kad mūs kluonas dega. Parjoja tėtukas su dėdi. Visas javo pilnas kluonas apimtas… Tadu jau nežūrėj kluono, cik graicau ėmė gelbėc šoni stovincį tvartų, kad tas neužsikurtų.“

Nevuliai Lietuvoje gyveno ketverius metus. Per visą tą laiką šeima keliavo iš vieno kaimo į kitą, iš vienokios sodybos į kitokią. Rusų ir vokiečių armijų einantys arba besitraukiantys iš rytų frontai mėtė žmones, neleisdami jiems ramiai gyventi. Gediminas puikiai atsimena spaudoje rastą paveiksliuką, kuriame vokiečiai pavaizdavo Staliną kuproto jaučio kūnu, bandantį ragais nudurti Europą. Panašiai ir buvo – pripažįsta Gediminas. O kaip jo gyvenimas atrodė sugrįžus iš Lietuvos į gimtuosius Raistinius, sužinosite kitame „Aušros“ numeryje.