Kun. S. Norkus

Gyvendami tam tikroje aplinkoje, visuomenėje, susiliejame su vieta, priprantame prie daiktų, objektų, žmonių, kultūros, tam tikrų poelgių. Nekvaršiname galvos, kodėl visa būtent taip funkcionuoja, kaip ir iš kur atsirado, kas įkvėpė gyvenimą, veiksmą. Atrodo – pats buvimas čia yra tiek akivaizdus ir natūralus, kad kitaip ir negali būti. Bėgame pirmyn lyg upės vanduo, negalvodami, kad tos upės vagą juk dar prieš mus kas nors turėjo išrėžti. Be abejo, visas užgyventas paveldas mums ir priklauso, tačiau tai nereiškia, kad esame gyvenimo valdovai. Kartais reikėtų atsigręžti atgal, suieškoti žmones, kurie stengėsi, kad mums būtų geriau, ir atminimu juos pagerbti.

Apie kleboną kun. Simoną Norkų šiek tiek žinojau ir anksčiau iš Punsko leidiniuose pateiktos informacijos. Tačiau niekad giliau nesusimąsčiau, kuo gi jis Punskui (ir ne tik) taip nusipelnęs. Vėliau, rašydama straipsnį istorijos paveldo metraščiui „Terra Jatwezenorum“, turėjau įsigilinti į šio žmogaus gyvenimą, veiklą, likimą. Ieškant archyvinės medžiagos vis labiau ryškėjo, kad Norkus buvo neeilinė asmenybė. Viena iš tokių, kurios keičia istorijos bėgį.

Nuo šiol kitu žvilgsniu žvelgiau į kiekvieną vietą, kur prieš gerą šimtmetį mynė takus šis klebonas. Artimesnė tapo Punsko bažnyčia, joje esantys altoriai (tiesa, dabartiniai skiriasi nuo prototipų), sakykla, klausyklos, krikštykla ir akmeniniai indai šventintam vandeniui, kuriuos tikriausiai ne kartą lietė ir žymėjo kryžiaus ženklą kunigo Norkaus rankos. Keistai jaučiausi liesdama iš bažnyčios palėpės ištrauktus šio kunigo dėvėtus senus arnotus, kadaise jo laikytas liturgines taures… Įsivaizdavau, kaip klebonas susirinkusiems parapijiečiams iš sakyklos sakydamas graudų pamokslą prašė juos prisijungti prie bažnyčios baigiamųjų darbų. Kaip vėliau puošė aplinką, bažnyčios šventoriaus patvoryje sodino ir prižiūrėjo jaunus medelius, kurie dar ir šiandien lyg vainiku supa šventovę. Pajutau Punsko krašto senukų ir paliegėlių džiaugsmą, kuomet klebonas leido jiems gyventi naujai pastatytoje „špitolėje“. Mačiau patenkintus vikarus (o jų tuomet Punsko parapijoje buvo keli), įsikūrusius nuobliuotu medžiu kvepiančiame vikariate (dabartinė senoji klebonija). Įžengdama į Punsko kapines, įsisąmoninau, kad šią vietą mūsų mirusiems artimiesiems parinko ir parūpino kun. Simonas Norkus. Kaip tylu ir jauku buvo kunigo Norkaus pastatytoje kapinių koplyčioje pernai, birželio mėnesį, kuomet per pamaldas už artimųjų vėles susirinkusius supo besileidžiančios šiltos pavasario saulės spindulių šešėliai ir kvietė prisiminti tuos, kurių jau nėra tarp mūsų. Taip pat tos koplyčios fundatorių… O kiek džiaugsmo Punsko krašto žmonėms turėjo suteikti kunigo Norkaus pastatytame name spaudos draudimo metais jo įrengtas lietuviškas knygynėlis, kuriam leidinius parūpindavo klebono remiami mūsų knygnešiai! Tame name prieglaudą surado ir „Žiburio“ draugijos skyrius, o 1918–1919 metais veikė lietuviško Punsko valsčiaus įstaiga. Ir šiandien šis namas gyvuoja – jame į renginius, susirinkimus, choro repeticijas sueina Punsko parapijos bendruomenė.

Kunigas Simonas Norkus, didis žmogus, uolus blaivininkas, teisingumo skleidėjas, lietuvybės puoselėtojas, literatas, aušrininkas, dr. Jono Basanavičiaus artimas bičiulis, mokėjo pasilenkti ir prie paprasto žmogaus, stengėsi rodyti jam kelią, kaip iš to vargo patekti tiesiai pas Dievą.

Taigi kunigo Simono Norkaus gyvenimo pasiekimai, kilnūs darbai, pluoštas kūrybos, straipsnių bei kitų žmonių pasakojimai apie jo veiklą paskatino Sigitą Birgelį, Juozą Sigitą Paransevičių, kun. Marių Talutį ir Boženą Bobinienę parengti ir išleisti knygą „Kunigas Simonas Norkus. Rinktiniai raštai“.

240-ies puslapių leidinyje skaitytojas ras kelis skyrius. Įžangoje Božena Bobinienė apibendrina kunigo Simono Norkaus gyvenimo kelią, jo kunigystę, klebonavimą Punsko parapijoje, nuveiktus darbus, literatūrinę veiklą. Skyriuje „Kiti apie kunigą Simoną Norkų“ rasite medžiagą iš įvairių šaltinių ir įvairių autorių, paskelbtą nuo 1880 iki 2013 m. Dar viename skyriuje spausdinamas kunigo Norkaus literatūrinis palikimas. Čia rasime veik visus išlikusius kunigo parašytus, patekusius į spaudą bei tik rankraščiais išsaugotus kūrinius, straipsnius. Sudarytojams pavyko rasti ir niekur nepublikuotą rankraštį „Aforizmai“ bei kitame skyriuje pristatomus Norkaus laiškus aušrininkui, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui dr. Jonui Basanavičiui. Čia reikia tarti labai ačiū Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus bei Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vadovybei ir darbuotojams už jų archyvuose saugomų rankraščių nemokamai pateiktas kopijas. Skyriuje „Laiškai“ taip pat skelbiamas klebono kun. Simono Norkaus mirties nuorašas, saugomas Punsko parapijos archyvuose. Leidinį vainikuoja pluoštas Vidos Baranauskaitės, Boženos Bobinienės, kun. Mariaus Talučio ir Valdo Žilionio nuotraukų, vaizduojančių objektus, daiktus, prie kurių savo rankomis prisilietė buvęs Punsko klebonas, bei jo kapą ir kunigui atminti skirtą paminklinį koplytstulpį.

Manau, kad verta savo knygų lentynoje turėti leidinį „Kunigas Simonas Norkus. Rinktiniai raštai“*. Čia pristatyta ne tik buvusio Punsko parapijos klebono asmenybė, bet ir nemaža dalis mūsų krašto istorijos ir faktų. Perskaitę knygą galbūt kitu žvilgsniu pažvelgsite į Punsko parapiją ir miestelį. Ir galbūt dažniau apsilankysite ir parymosite prie kunigo Norkaus kapo, kuris yra naujųjų parapijos kapinių koplyčios rūsyje, pažymėtas Kastanto Aleksos pagaminta antkapio lentele.

Tankiai primyk patsai sau,

Kad trumps laikas duotas tau,

Todėl gyvenk, kaip reikia,

Tegul tavęs niekas nepeikia.

(Kun. Simonas Norkus „Aforizmai“)

* Leidinį rėmė Lenkijos administravimo ir skaitmeninimo ministras. Išleido Punsko „Aušros“ leidykla 2015 metais 400 egz. tiražu.