Vinco Kudirkos paminklas Vilniuje.

Pamąstymai Lietuvos nepriklausomybės minėjimų tarpušvenčiui

Ko žmogui reikia, kad išliktų žmogumi? Paprasčiausias atsakymas į šį iš pažiūros lyg ir sudėtingą, filosofinį klausimą – pasirūpinti savo dvasiniais reikalais. Jeigu rūpintumės tik materialinių poreikių tenkinimu, tai ir neišsiskirtume iš viso gyvūnijos pasaulio, nes savo kūnų maitinimu, dauginimusi ir savos rūšies išlaikymu rūpinasi net primityviausi organizmai. Žymiai sudėtingesnis klausimas – kas sudaro tą žmogaus dvasinį pasaulį? Kad žmogus yra visų pirma visuomeninė būtybė, be kitų nesugebanti egzistuoti ir išlaikyti žmogiškųjų savybių, jau seniai įrodyta. O kaip svarbu jam būti tarp savo gentainių, augti šeimoje, savoje kalbinėje, kultūrinėje, etninėje ir gamtinėje aplinkoje. Gyventi tarp žmonių, saugančių tą pačią istorinę atmintį.

Tautos samprata ne visada buvo vienodai svarbi žmonijos istorijoje. Dar visai neseniai buvę žmonių, dėl tautinių vertybių pasiryžusių paaukoti savo gyvybę… O kaip dabar „laikosi“ patriotizmas, kaip mes, lietuviai, stengiamės išlaikyti savo tautinę tapatybę? Kai kuriomis mintimis apie lietuvių tautinį tapatumą kintančiame pasaulyje norėčiau pasidalyti remdamasi ką tik perskaityta gana plačia daugelio autorių monografija „Tautinės tapatybės dramaturgija“ (Vilnius: VPU leid., 2005).

1. Bagdonavičius, analizuodamas didžiojo XX a. pradžios mąstytojo Vydūno filosofiją, atskleidžia pagrindinę jo apmąstymų tezę: „Žmoniškumas padedąs išlaikyti tautiškumą, ir atvirkščiai – tautiškumo puoselėjimas padedąs žmogui būti žmoniškesniam, tauresniam“. Vydūnas, gyvenęs Mažojoje Lietuvoje, nuo mažens stebėjo lietuvininkų nutautinimo procesą, matė skaudžias jo pasekmes. Pats, būdamas labai taurus ir išsimokslinęs žmogus, visą savo gyvenimą skyrė patriotiškumo ir dorovingumo ugdymui. Tai darė tiesiogiai kaip mokytojas, grožinės literatūros, ypač dramų, kūrėjas, mokslininkas filosofas. Koreliacija tarp tautiškumo ir žmogiškumo, jo manymu, būtina, nes tautiškumas – tai sąlyga universaliosioms vertybėms puoselėti, „o kad toji sąlyga nebūtų sunaikinta, kad ją pačią galima būtų apsaugoti tiek nuo brutalių išorės jėgų, tiek nuo vidinės korozijos, vėlgi būtina ugdyti tą patį žmogiškumą, kaip tautos apsigynimui būtiną, jokia prievarta neįveikiamą tvirtovę“.

Ar šios prieš šimtmetį išsakytos tiesos aktualios šiuolaikiniam žmogui ir šiuolaikinei visuomenei? Be abejo, taip. Tokia ir Europos Sąjungos nuostata, skatinanti saugoti tautines kultūras, kaip bendražmogiškąją vertybę. Tačiau pastaruoju metu tautinėms kultūroms kyla labai daug pavojų. Ypatinga grėsmė prarasti savo tapatybę kyla mažosioms tautoms. Taip sunkiai iškovojusi politinę nepriklausomybę mūsų Lietuva pamaži tampa bendrosios globalizacijos auka. Pasaulis tartum sumažėjo. Technikos ir įvairių technologijų dėka galime pasiekti jo tolimiausius kampelius keliaudami ar įsijungę „visagalį“ internetą. Žiniasklaida pasistengia, kad žaibiškai apskrietų visą pasaulį kiekviena svarbesnė informacija. Labai greit sužinome, kartais aplinkiniu keliu, pvz., per Ameriką, kas vyksta pas mūsų kaimyną kokiam Šlynakiemy ar kitam kaime. Kai viskas čia pat, atrodo net nebaisu išvykti į tolimus kraštus ieškoti darbo – yra juk galimybė kasdien pasikalbėti su namiškiais, draugais, likusiais savam krašte, ir pasimatyti kompiuterio ekrane. Tiktai ilgiau pabuvus, įsišaknijus tam svetimam krašte, namų ilgesys pamažu blėsta ir… mažai jį bejaučia išvykusiųjų atžalos, gimusios ir augusios svetur. Atrodo, visi viską žinom, suprantam, visi turim teisę ieškoti geresnio gyvenimo. Tačiau per tą ieškojimą mūsų mažai tautai gresia visiškas „išsivaikščiojimas“ (šis terminas dabar plačiai vartojamas tiek spaudoje, tiek anksčiau minėtoje monografijoje; pirmąkart jį pavartojo 1989 m. poetas, kunigas, teol. m. dr. Ričardas Mikutavičius, nuoširdžiai susirūpinęs tautos likimu veikėjas, kuris, deja, netrukus po to paslaptingai žuvo ir „bandymai“ rasti žudikus buvo nesėkmingi).

Knygoje „Tautinės tapatybės dramaturgija“ daugelio straipsnių autoriai pateikia moksliniais tyrimais pagrįstus rodiklius, bylojančius apie vis didėjantį to „išsivaikščiojimo“ mastą. Tai nuolatinis Lietuvos valstybės gyventojų mažėjimas (aukščiausias taškas, 3706,3 tūkst. gyv., buvo pasiektas 1992 m., po to kasmet žmonių skaičius Lietuvoje vis mažėjo ir iki 2004-ųjų nukrito iki 3445,9 tūkst.), sparčiai besitraukiantys gimstamumo rodikliai, didėjantis mirtingumas (tarp kitko, didelis savižudybių skaičius) ir labai plintanti emigracija. Svarbiausios šio reiškinio priežastys lyg ir ne visiškai priklauso nuo pačių individų blogos valios. Tauta taip gražiai sugebėjo susitelkti Sąjūdžio veikloje ir iškovoti nepriklausomybę 1990-aisiais, ir ją ginti, nebijodama stoti prieš tankus lemtingą sausio 13-osios naktį. O kiek patriotinių žygdarbių rasime pažvelgę į tolimesnę praeitį!.. Deja, ir mūsų tautą veikia procesai, būdingi visai žmonių visuomenei, o gyvendami globalizacijos laikais esam paveikūs visų pirma ekonominiams dėsniams, nepajėgiam atsispirti masinės kultūros vilionėms ir vartotojiško gyvenimo būdui. Tokius gyvenimo stilius mums demonstruoja labiausiai civilizuotas Vakarų pasaulis. Daugumai tai siekiamybė, kurią ne taip lengva įgyvendinti Lietuvos valstybėje, penkiasdešimt metų niokotai ne tik ekonomiškai, bet ir dvasiškai sovietinės sistemos. Siekiamybė, į kurią žengiama naikinant pakeliui anksčiau minėtas „vydūniškas“ vertybes.

Vydūno įsitikinimu, didelę įtaką formuojant lietuvių etninę pasaulėjautą, kartais vadinamą žemės religija, turėjo jų sėslumas. Žemė ir su ja susijęs visas darbų ciklas, kultūra, nuo amžių puoselėjami papročiai stipriai veikė lietuvius ir jie, gyvenantys „su žemės galiomis, daug stipriau nei kiti nujaučia esamybės gelmes“. Šiuolaikinėje Lietuvoje bemaž nebeliko to glaudaus žemdirbiško ryšio su žeme. Net atgauti senelių laukai, ilgus metus buvę niekieno, nesugeba atgaivinti kažkada buvusio dvasinio ryšio. Žemė naujajai kartai yra daugiau nekilnojamasis turtas, darbo vieta, prekė. O išsikėlusieji, gyvendami svetimose šalyse, pamažu praranda savo „šakninius“ ryšius su gimtuoju kraštu. Ir nežinia, ar dalinai prarastas iš gilios senovės atėjęs lietuvio dvasinis ryšys su žeme, ar bendroji globalizacija, ar kiti reiškiniai prisidėjo prie to, kad „išsivaikščiojimas“ Lietuvoje (ne tik toje, pažymėtoje valstybine siena) vyksta ne vien fizine prasme. „Išsivaikščiojo“ kažkur ir daug mūsų žmogiškųjų vertybių. Ir vėl reikia pasiremti K. Stoškaus straipsnyje „Lietuvių tautos išsivaikščiojimas: mitas ar realybė“ pateikta liūdna statistika. Be kitų blogybių, griaunančių dorovinį tautos klodą, tokių kaip alkoholizmas, korupcija, nedarbas, polinkis į agresiją ir kt., tam tikri duomenys byloja ir apie lietuviškų šeimų krizę. 1990 m. Lietuvoje įregistruota 36 310 santuokų ir 12 747 ištuokos, t. y. 100 santuokų teko 35,1 ištuokos. Nuo to laiko kasmet santuokų mažėjo, o ištuokų daugėjo. 2002 m. 100 santuokų teko jau 65,5 ištuokos, o 2005 m. sausį įregistruotų ištuokų skaičius viršijo santuokų skaičių. Taip pat smarkiai didėja ne santuokoje gimusių vaikų skaičius. Tarp 1995 m. gimusių jų buvo 12,8%, o 2003 m. ne santuokoje gimę vaikai sudarė jau 29,5%. Šeimos institucija ir kitose Europos valstybėse praranda savo ankstesnę reikšmę, o Lietuva, deja, vis yra tarp tų „pirmaujančiųjų“. Viena iš tokios padėties priežasčių, kaip pažymi vienas iš minėtos knygos autorių A. Gaižutis, tai didėjantis moralinis atlaidumas ir labai šiuo metu madinga tolerancija. Jeigu toleruojame įvairias visuomenės piktžaizdes, vadinasi, pritariame moraliniam nuopuoliui. Demografinių ir pilietiškumo problemų rimtumą viešai pripažino 2005 m. Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus. Buvo bandoma inicijuoti tam tikras akcijas „gydyti sergančiai tautai“, kuriose turėjo dalyvauti valdžios įstaigos, visuomeninės organizacijos, religinės bendruomenės, mokslo, žiniasklaidos, meno atstovai.

Ar dėl to vyksta toks žmogiškųjų vertybių nuosmukis, kad smarkiai prigeso lietuvių patriotizmas, ar gal taip užvaldė mus, atsiradusius laisvajame pasaulyje, globalizmo idėjos ir madingo, patogaus vartotojiško gyvenimo būdo vaikymasis, kad nebelieka vietos patriotiniams jausmams? Matyt, Vydūno išmąstyti teiginiai aktualūs visur ir visiems laikams. Tautiškumas ir žmogiškumas tarpusavy labai susiję ir jų sąveika abipusė.

Kad šventiniai pamąstymai nebūtų tokie pesimistiški, galime pasiguosti, jog ne tik mūsų tėvynėje vyksta tokie nepageidaujami reiškiniai (toks esąs šiuolaikinis pasaulis), kad Lietuvoje yra ir daug gražių dalykų, taurių ir sektinų žmonių ir tikriausiai dar atsiras nepaprastų individų, kurie sugebės nuvesti tautą gražiu ir teisingu keliu. Kartais pavieniai žmonės sugeba pasukti visą istorijos ratą. Koks dabar būtų Lietuvos likimas, jeigu ne M. Valančius, J. Basanavičius, V. Kudirka, Maironis, Just. Marcinkevičius ar V. Landsbergis? Gal geriau būtų neanalizuoti tų nepalankių statistikų, o pradėti patriotinį ir dorovinį ugdymą nuo savęs.