Politinis mitas

Petras MAKSIMAVIČIUS

Jeigu kam nors atrodo, kad kultūra nieko bendro neturi su politika – klysta. Tai tarpusavyje glaudžiai susiję dalykai nuo tų laikų, kada atsirado valstybės, kaip politinės organizacijos, samprata. Kultūra ir kryptingas kultūrinio aktyvumo palaikymas visais laikais, nepaisant valstybės santvarkos, buvo laikomas geru įrankiu formuoti žmonių mąstyseną arba tam tikras elgesio normas. Kiekviena naujai susiformavusi valdžia stengdavosi to neužmiršti.

Rašyti apie kultūrą kaip efektyvų politinį įrankį paskatino vykstančios diskusijos, kokia turėtų būti Lenkijos kultūrinė politika, kokie nauji prioritetai ir kaip ta politika paveiks mūsų kasdienį gyvenimą. Bet apie tai šiek tiek vėliau.

Dar kai kas prisimename buvusios socialistinės santvarkos kultūrinės politikos kryptis. Bet tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad buvusi epocha šiuo atžvilgiu diametraliai skyrėsi nuo mūsų laikų.

Prisimename centrinės valdžios arba komunistų partijos nurodymus minėti ir švęsti „darbo žmonių“ laimėjimus, sugalvotus lozungus, šūkius, privalomos mokyklinės literatūros sąrašą, įmantriai parengtus televizijos reportažus ar populiarų serialą apie keturis tankistus ir šunį. Ar daugelis žmonių tuomet suvokė, kad visa tai kryptingos politikos dalis? Tikriausiai ne. Absoliuti dauguma apie tai negalvojo ir net nesuprato, kad jų mąstymas kiekvieną dieną paveikiamas, pamažu formuojamas naujas požiūris į supantį pasaulį. Ar šiandien tai nevyksta? Vyksta. Ir žymiai intensyviau negu anksčiau, kadangi naujųjų technologijų srityje įvykusi revoliucija suteikė beveik neribotas galimybes tai daryti. Be to, atsirado didžiulės galimybės kaupti ir analizuoti informaciją apie žmonių kasdienį gyvenimą, intelektualinį išprusimą, emocinę būseną, laisvalaikio pomėgius, politines pažiūras, dvasinius poreikius ir pan. Taigi lengviau galima žmogų paveikti, rasti efektyvesnius būdus suprasti jo norus ir užslėptas svajones. Ir – svarbiausia – niekas neklausia žmogaus, ar galima tokią informaciją kaupti ir panaudoti, ar ne. Ar galima nuo to apsisaugoti? Negalima. Ar galima sumažinti poveikį? Galima. Visų pirma reikia neužmiršti, kad toks poveikis kiekvieną dieną mums ­daromas.

Nesu didelis naujos Lenkijos valdžios kai kurių sprendimų ar jų priėmimo būdo šalininkas, tačiau kai kurie ideologinio pobūdžio siūlymai yra įdomūs ir gali labai paveikti plačios visuomenės požiūrį į savo valstybę ir įsivaizduojamą jos vietą viso regiono kontekste. Tai nėra naujas atradimas. Lenkijos politinis, kultūrinis arba, pavadinkime, intelektualinis elitas ne kartą eksperimentavo, net tada, kai valstybė būdavo pavergta nedraugiškų kaimynių. „Lenkija nuo jūros iki jūros“, „Jogailaičių arba Piastų Lenkija“, „Lenkija Europos priešpilis“, „Lenkija – proletariško teisingumo šalis“ – tai tik labiau žinomi „projektai“, kuriais bandyta telkti milijonus tautiečių bendrai idėjai įgyvendinti. Vieni sumanymai gimdavo karvedžių galvose, kiti komunarų, o dar kitus gimdė poetų vaizduotės. Nei vienas šių projektų iki galo nebuvo įgyvendintas, tačiau vienaip ar kitaip paveikė milijonus Lenkijoje ir už jos ribų gyvenančių tautiečių, daugeliu atvejų sukėlė patriotizmo ir pasididžiavimo savo ­kilme jausmą.

Naujas Lenkijos kultūros ministras taip pat turi kelis įdomius pasiūlymus. Jau dabar pabrėžiama, kad jis ne tiek rūpinasi kultūra, kiek „istorine politika“. Nepaisant visų kritikų argumentų, man atrodo, kad taip ir turėtų būti. Ministras turėtų užsiimti politika, strateginių tikslų kėlimu, o kultūrininkai tuo, ką jie geriau už ministrą išmano – įvairių kultūrinių formų raiška.

Ministras prof. P. Glinskis (P. Gliński) pabrėžia, kad ypatingas dėmesys bus skiriamas „istorinei politikai“: visuomenės švietimui, pasakojimui apie garbingą tautos praeitį, didvyrius, kurių vaidmuo kovojant dėl valstybės nepriklausomybės ilgus dešimtmečius buvo nuvertinamas. Šiam tikslui pasiekti bus įsteigti nauji muziejai ar istorijos tyrimo centrai. Siekiant pagerinti prieinamumą prie informacijos jie bus steigiami ne tik sostinėje, bet tolygiai visuose šalies regionuose. Laikantis šio principo, Balstogėje bus steigiamas „Sibiro muziejus“, Seinuose „Kresų muziejus“, vakarinėje Lenkijos dalyje „Vakarinių žemių muziejus“, Gdanske – „Antrojo pasaulinio karo muziejus“ ir pan. Ministras taip pat tikisi, kad pavyks sukurti kelis istorinius filmus, kurie prilygs Holivudo produkcijai. Na ir, žinoma, kad minėta „istorinė politika“ kultūroje būtų veiksminga, bus reikalinga žiniasklaidos parama ir atitinkamas transliuojamų laidų parinkimas. Ne veltui norima, kad nacionalinis transliuotojas (radijas ir televizija) taptų „kultūros institucijomis“. Viskas vienam tikslui – „stiprinti lenkų tautinę bendruomenę“ ir telkti naujiems darbams. Tikslai svarbūs ir reikšmingi, tačiau siūlomi jų įgyvendinimo būdai truputį neramina. Kyla pagrįstas klausimas, ar reformų sumanytojai gerai ir iki galo įvertino galimą šių procesų šalutinį poveikį, kuris kai kuriais atvejais gali būti nebekontroliuojamas.

Kiek tai pavyks įgyvendinti, šiandien sunku spėti. Procesas jau prasidėjęs. Tokios politikos kritikai pabrėžia, kad stiprėjanti valdžios įtaka žiniasklaidai, kultūros kūrėjams pažeidžia demokratijos standartus, verčia sunerimti Lenkijoje gyvenančias tautines mažumas ir tuos, kuriems labiau patinka liberali, o ne pernelyg įkyriai eksponuojama tautinė politika. Galima su tuo sutikti. Ypač sudėtinga prognozuoti, kaip ši politika paveiks šalies provinciją, mažesnius ir didesnius miestelius, gyvenvietes. Ar neprasidės sąskaitų suvedinėjimas valsčiaus kultūros institucijose, mokyklose, savivaldybių įstaigose? Ginčų dėl Lenkijos Prezidento L. Valensos (L. Wałęsa) praeities vertinimo pavyzdys rodo, kad tokie pat procesai gali vykti ir atokiau nuo sostinės, ir jie gali įgauti žymiai brutalesnę formą. Taigi iš pirmo žvilgsnio gerą idėją stiprinti tautinę bendruomenę, pasididžiavimą sava istorija ir kultūra gali sugadinti įsitikinimas esant „vieną tiesą ir vieną teisingą istoriją“.

Matyt, toks tautinių idėjų proveržis lenkų visuomenei buvo reikalingas. Kuo jis baigsis, šiandien sunku prognozuoti. Neseniai Seinuose viešėjęs valdančiosios partijos Teisė ir teisingumas vadovas, pradėdamas susitikimą su gyventojais, pabrėžė: „(…) atgavome Seinus, tačiau šį žygį turime tęsti“. Ką turėjo omenyje, sunku pasakyti. Susirinkę Seinų gyventojai neslėpė entuziazmo. Matyt, jiems tapo aišku, kad Seinai pagaliau jau „atgauti“, bet iš jų dar laukiama pasiaukojimo ir ryžto kitiems istoriniams žygdarbiams. Taip kuriama, stiprinama ir drąsinama tautinė bendruomenė, kuri besąlygiškai tiki jai patikėta misija.