„Šaltinio” redaktorius Juozapas Laukaitis

Petras VITKAUSKAS

Pernai „Aušros“ leidykla išleido 158 psl. knygą „XX a. pradžios lietuvių gyvenimas „Šaltinio“ puslapiuose“. Jos sudarytojas – gerai pažįstamas mūsų krašto bičiulis, „ambasadorius“ Jonas Juravičius. Knygos leidimą finansavo Lenkijos administravimo ir skaitmeninio ministras.

Tai nepakartojamas rinkinys straipsnių ir žinučių, paskelbtų 1906–1914 m. Seinuose leistame „Šaltinyje“, kurio tiražas pasiekė 15 tūkst. egz. Tai mūsų krašto istorijos „šaltinių“ platus spektras, matytas to meto žurnalistų, visuomenės veikėjų ir bendradarbių akimis. Šie žmonės žadino lietuvių tautinį gyvenimą, švietimą, kėlė dorovę ir kultūros lygį. Seinai XX a. pradžioje išgyveno tarsi aukso amžių, žadindami ir skleisdami Dzūkijoje ir Suvalkijoje lietuvybę. Visa tai vyko per įkurtą 1906 m. „Šaltinio“ spaustuvę bei stiprų tautinį ir intelektualinį užnugarį, kuris buvo Seinų kunigų seminarija su savo profesūra ir klierikais iš lietuviško krašto. Visa tai buvo įmanoma pasibaigus 40 metų trukusiam lietuviškos spaudos draudimui. Lemtingais 1905 metais po revoliucinių išpuolių caras palūžo ir grąžino lietuvišką spaudą. Atsirado daugybė lietuviškų laikraščių, knygų, maldaknygių, kalendorių, kuriuos iki tol nelegaliai leista Rytprūsiuose. „Šaltinio“ puslapiuose gvildenta daug lietuvių religinio, kultūrinio, švietėjiško, politinio ir buitinio gyvenimo problemų ir džiaugsmų, kurie kartojasi kiekvienu istorijos periodu: caro laikais, Pirmojo pasaulinio karo metais, tarpukariu, per Antrąjį pasaulinį karą, pokariu, komunizmo metais ar atgavus Lietuvai Nepriklausomybę. Norint suprasti mūsų krašto lietuvių tautinę padėtį ir jos raidą, reikia būtinai paskaityti „Šaltinio“ straipsnių rinkinį. Visa atrodo aktualu net šiandien, paaiškinama ir praėjus šimtui metų. Stebėtina, bet tai tiesa. Nors keitėsi valdžia, santvarka, žmonės, buitis, bet realybė išliko panaši. Čia tinka liaudies patarlė: „Ta pati panelė, tik kita suknelė“…

Leidinyje nagrinėti lietuvių švietimo, klasių su lietuvių kalba, lietuviškų mokyklų atsiradimo, mokymosi gimtąja kalba klausimai. Mat ilgainiui tiek Seinų miesto mokykloje, tiek Suvalkuose atsirado minėtos klasės, o „Žiburys“ steigė klases mažiausiems vaikams, kuriose buvo dėstoma lietuvių kalba kaip dalykas. Nepaisant mokymo rusų ar lenkų kalba, buvo galima lietuviams tobulinti gimtąją kalbą. O trūko išsilavinusių, susipratusių tautiečių, kurie galėtų tapti mokytojais, klierikais, gydytojais, vaistininkais ar valdininkais. Lietuviams trūko lyderių, išsilavinusių asmenų. Tai buvo pastebėta ir suprasta. Be stiprios inteligentijos sunku tautai išgyventi, ką nors pasiekti ir jai vadovauti. Čia labai padėjo Seinų kunigų seminarija, kur seniau slapta mokytasi lietuvių kalbos, o vėliau jau oficialiai ji dėstyta klierikams. Klierikai drąsiai lietuviškai pamokslaudavo mišriose ar lietuviškose parapijose, atsisakydami lotynų ir lenkų kalbų. Malonu buvo išgirsti lietuvių kalbą iš bažnyčios sakyklos, paklausyti choro giedamų lietuviškų giesmių, kalbėti gimtąja kalba maldas.

Deja, lietuvių tautinis atgimimas sulaukė stipraus pasipriešinimo dvasininkų ir pasauliečių, kurie meldėsi lenkų kalba ar laikė save lenkais. Tarkim, Berznyko parapijos lietuviai praliejus kraują buvo priversti pasistatyti bažnyčią Kučiūnuose. Ten galėjo ramiai melstis gimtąja kalba. Tautiniai kivirčai kilo ir Kalvarijos, Vižainio, Liubavo, o vėliau (nors ir be kraujo praliejimo) Punsko, Seinų parapijose. Problema buvo žymios dalies dvasininkų, dvarponių nusistatymas, kad lietuvių kalba netinkanti Katalikų bažnyčioje. Tokios nuomonės paveiktos panelės, norėdamos tapti poniomis ir ieškodamos laimės, tekėdavo už „šlėktiškos“ kilmės kitataučių ar dirbdamos tarnaitėmis mėgindavo kalbėti lenkiškai. Valdininkai, norėdami lipti karjeros laiptais, irgi virsdavo rusakalbiais ar lenkakalbiais. Bailesni ūkininkai nedrįsdavo Suvalkuose ar Seinuose prie lenkų kalbėti lietuviškai.

„Šaltinyje“ rašyta taip pat apie emigraciją dėl uždarbio ir vengiant caro kariuomenės. Uždarbiauti į Rytprūsius vykta XIX a. pab. – XX a. pr. Jie buvo arti, buvę saugu. Pavasarį išvykus žiemoti būdavo grįžtama namo, parsinešant daug technikos naujovių ir patirties. Kita emigravimo kryptis – JAV, kur būdavo išvykstama ilgesniam laikui arba visam. Taip žmonės gerindavo savo ir šeimų gyvenimą, jauni vyrai išvengdavo caro armijos. Skaudu, kad dauguma liko JAV ir mūsų kraštas prarado energingiausius žmones. Buvo sakoma, kad Punsko parapija neteko net ketvirtadalio darbingų vyrų. O merginos išvykdavo ieškoti „turtingų amerikonų“ ir gyvenimo „rojuje“.

Kai caro valdžia po 1906 m. sutiko leisti veikti tautinių mažumų draugijoms, mūsų krašto lietuviai Seinuose įkūrė „Žiburį“. Ši draugija tapo jiems kelrodžiu. Vėliau jos pagrindu įsisteigė kitos lietuvių draugijos: Blaivybės, Šv. Zitos, Krikščionių darbininkų, „Žagrės“, lietuvių prekybos bendrovės „Dzūkas“, „Gaspadorius“, Savitarpio pagalbos. Draugijos vykdė daugybė funkcijų. Jos rūpinosi lietuvių švietimu (vakariniai kursai suaugusiems, paskaitos, pagrindinė mokykla mažyliams, skaityklos-bibliotekos, filmų rodymas). Tuo būdu bandyta lavinti suaugusius gimtąja kalba, norint pašalinti spragas, kurios susidarė dėl caro draudimo mokytis ir rašyti lietuvių kalba XIX a. antrojoje pusėje. Kaime vis dar buvo neraštingų žmonių, kuriems ir skaityti buvę sunku. Draugijos priartino eiliniams žmonėms teatrą. Jie ėmė scenoje vaidinti, dainuoti, deklamuoti eiles, groti. Pamatė, kad spektaklis ar koncertas gali vykti ir Punske ar Seivuose, ne tik Vilniuje ar Kaune. Gegužines galima surengti ir Seinuose, ir Klevuose. Taip žadinta lietuvių tautinė savimonė ir kelta jų dvasia, kad jie neturėtų nepilnavertiškumo komplekso, kad drąsiai reikštų prigimtinę teisę į savą kalbą, tikėjimą, kad būtų lygiai vertinami. Mokyta susiorganizuoti, kartu atlikti darbus, išrinkti tinkamus savo atstovus, paremti kilnų tikslą (tai, pvz., A. Baranausko paminklo statyba, lietuviškų laikraščių prenumeravimas, reikalavimas steigti lietuviškas mokyklas ir pan.). Skatinta visuomeninė veikla ir bendra atsakomybė už lietuvybę mūsų krašte: tą darbą turime mes patys padaryti, o ne valdžia, Bažnyčia, draugijos valdyba ar laikraščio redakcija. Akcentuota, kad svarbiausias įnašas yra kiekvieno žmogaus kad ir mažiausias darbelis, nuveiktas visuomenės labui. Tik vieninga ir nuolatinė veikla suteikia galimybę išlikti lietuviais.

Politinio gyvenimo plotmėje svarbiausi kaimo ir miestelių lietuviams buvo rinkimai į savivaldybes. Kai sąmoningų lietuvių kunigų, inteligentų skatinami tautiečiai susitardavo, viršaičiu būdavo išrenkamas lietuvis, o ne lenkuojantis dvarponis. Tuomet kaimo gyventojai jautėsi geriau atstovaujami, galėdami lietuviškai susikalbėti nesijautė niekinami ar išnaudojami.

Rinkimuose į Dūmą taip pat dalyvaudavo lietuvių atstovai, dažniausiai advokatai, kunigai, inteligentai. Suvalkų gubernijoje visą laiką tekdavo konkuruoti su lenkais, rusais, žydais, vokiečiais. Lietuviai rūpinosi didesnėmis teisėmis lietuvių kalbai Suvalkų gubernijoje – tiek administracijoje, tiek mokyklose. Mat lenkai šią guberniją laikė Lenkijos dalimi ir lietuvių čia „nematydavo“, nors jų buvo daugiau kaip 2/3 gyventojų. Lenkams buvo nesuprantama ir nepriimtina, kad lietuviai gimtąja kalba nori melstis, kalbėti valstybinėse įstaigose, turguje ar šios kalbos mokytis mokykloje.

Netrūko ir kasdienio gyvenimo problemų. Ir kaimo, ir miestelio bendruomenei labai kenkė girtuokliavimas. Dalį uždarbio ūkininkai palikdavo miestelių karčemose, kurių buvo daugiau nei dabar ir kurias paprastai laikė žydai. Tai atnešdavo šeimoms nelaimę. Mat neretas įsiskolindavo žydui ir palūkanos pribaigdavo ūkį. Jaunikaičiai neretai krėtė išdaigas, ką nors pavogdavo, o paskui pragerdavo. Todėl tiek Bažnyčia, tiek visuomenė jautė reikalą kovoti su šia silpnybe. Čia aktyviausiai veikė Blaivybės draugija. Valsčių sueigose būdavo priimama nuotarmė sekmadieniais neprekiauti alkoholiniais gėrimais. Todėl smuklininkai ir alkoholio sandėlių savininkai papirkinėjo, girdė sueigų dalyvius, kad šie nedraustų sekmadieniais prekiauti.

Taikydavosi, jog Suvalkų turguje lenkai užsipuldavo lietuvius ūkininkus, kad šie nekalbėtų lietuviškai, tik lenkiškai. Ne visi paklusdavo ir kildavo nemalonių kivirčų. Kiti, darkydami svetimą kalbą, bandydavo kalbėti. Kainos turguje buvo užrašomos tik rusų ir lenkų kalbomis. Atvykusiems iš lietuviško krašto gilumos lietuviams jos buvo nesuprantamos. Seinuose šuo atžvilgiu buvę kiek geriau, nes čia suvažiuodavo daugiau lietuvių. Lietuviška spauda dažnai reaguodavo į netikslią, melagingą ar šmeižikišką informaciją Suvalkuose leistoje lenkų spaudoje. Mat lenkų spauda arba „nematydavo“ lietuvių visuomeninės veiklos, arba pateikdavo apie ją realybės neatitinkančias žinias. Pavyzdys – Žemės ūkio paroda Marijampolėje, kurią suorganizavo lietuvių „Žagrės“ draugija.

„Šaltinio“ puslapiuose dažnai minėta Seinų vyskupijos seminarija. Mat būdavo skelbiami reikalavimai į ją stojantiesiems, įstojusių lietuvių klierikų vardai ir pavardės, kunigų parapijose pasikeitimo atvejai (pateikiant pavardes). Labai svarbi informacija, kokie profesoriai dirbo Seinų seminarijoje, kokius pėdsakus jie paliko šiame mieste ar vėliau Nepriklausomoje Lietuvoje, kur dirbdavo seminarijos absolventai, kuo jie tapdavo, ką pasiekdavo lietuvių gerovei ar Nepriklausomos Lietuvos labui.

„Šaltinio“ redaktorių gyvenimas carinės Rusijos valdžios „globoje“ nebuvo lengvas. Veikė cenzūra ir griežtas teismas, baudžiantis už, valdžios nuomone, nepalankius straipsnius. Todėl reikėjo ginti tautinius, kultūrinius, religinius ir politinius lietuvių reikalus, bet kartu per daug „neįkąsti“ valdžiai. Mat būdavo, kad redaktoriai sėdėdavo kalėjime, gaudavo dideles pinigines baudas ir buvo dažnai tardomi bei keičiami. Nepaisant carinės Rusijos valdžios „Šaltinio“ konfiskavimo atvejų, lietuviai drąsiai rašydavo apie savo reikalavimus ir nuoskaudas. Todėl ir mūsų kraštas išliko lietuviškas.