Su kasdien vis skaistesne saule vasario 27 d. Anapilin iškeliavo saviveiklininkas, uolus giesmininkas, dainininkas Algirdas Mačionis. Giesmė ir rožančius jam buvo kelrodžiai. Likimas Algirdui padovanojo gerą balsą, tad giedojo visur, kur tik prireikė. Jis taip pat vienas pirmųjų paminklo prie Lietuvos karių kapų Seinų naujosiose kapinėse statybos iniciatorių ir prižiūrėtojų. Algirdas – tai dar vienas pasitraukusiųjų iš gyvųjų tarpo kovotojų dėl lietuviškų mišių.

Palaidotas šalia žmonos Onos (Kliūčinykaitės), mirusios prieš šešerius metus. Jų kapas – šalia kitų lietuvių kapų.

Nedaug išlikę garbingo amžiaus žmonių, kurie ištvermingai daugiau kaip 10 metų kovojo dėl galimybės melstis sava kalba. Jie pirmieji džiūgavo popiežiui Jonui Pauliui II 1983 m. spalio 16 d. suteikus ­lietuviams ­leidimą melstis lietuviškai.

Algirdas Mačionis dainavo ir giedojo tenoru. Jis buvo vienas iš pirmųjų Seinų bažnytinio choro vedančiųjų, giedojo beveik kiekvienose šermenyse, laidotuvėse. Mėgo ir dainuoti. Dainavo chore vadovaujant Vitui Kubiliui, Astai Veverskytei, Kostui Sidariui, kunigui Valdui Girdžiušui. Jis taip pat vaidino keliuose Dalios Jankauskaitės režisuotuose vaidinimuose. Už viską labiausiai mylėjo bažnyčią, „kol kojos nešė“, nebuvo sekmadienio, kad praleistų pamaldas. Kai Seinų bažnyčioje dar nebuvo leidžiama lietuviškai melstis (uždrausta nuo 1946 m.), jis, matydamas neteisingumą ir lietuviams daromą skriaudą, giedojo giesmes, meldėsi Šv. Mergelės Marijos užtarimo dėl lietuviškų mišių atgavimo. Žeminimų patyrė ir jis, ir jo žmona. Vien dėl to, kad buvo lietuviai.

Algirdas pakalbintas vis ­pasiguosdavęs dėl prastos sveikatos, pasidžiaugdavęs vaikais Sigitu, Maryte (medicinos sesele, kuri jam senatvėje buvo kaip gydytoja), Stasiu, trimis anūkais Pauliumi, Jūrate ir Paulina. Spėjo taip pat pasidžiaugti prieš mėnesį gimusia anūkėle.

Jis pasakojęs apie sunkią vaikystę. Algirdas gimė 1928 m. gruodžio 15 d. Pagavieniškių kaime, gausioje Petro (nugyvenusio 92 metus) ir Anelės (Šimčikaitės iš Skarkiškių, nugyvenusios 87 metus) Mačionių šeimoje. Maži mirė Veronika, Vitas, Albinas. Vyriausi liko Monika (Jančiulienė) ir Algirdas. Kiti vaikai: Ona Gylienė, Anelė Vektorienė, Danutė Damurackienė, Bronė Kliūčinykienė, jau mirusi Marytė Mazurkevičienė, Juozas, Albinas (paveldėjo mirusio broliuko vardą), Janina Petuškienė, a. a. Jonas ir Julius, kuris gimė Lietuvoje.

Ankstyvoje vaikystėje visi stengėsi pelnyti duoną – ganydami gyvulius ar padėdami ūkyje, tarnaudami ir pas didesnius ūkininkus. Vyresnės sesės rūpinosi mažesniais vaikais. Sykiu gyvenęs senelis Motiejus mirė anksti, kai jo sūnui Petrui (Algirdo būsimam tėvukui) buvo 14 metų. Tik močiutė Agota Petruškevičiūtė – knygnešio Karolio Petruškevičiaus sesuo – sulaukė senatvės.

Mokyklą Algirdas lankė porą žiemų (mat vasarą laukė lauko darbai) prieš Antrąjį pasaulinį karą Bubeliuose, Albino Žukausko gimtuosiuose namuose. Mokykla buvo Žukauskų trobos viename gale. Ją uždarė užėję vokiečiai.

Algirdas planavo pats apie save parašyti, užfiksuoti daug prisiminimų iš praeities, bet nesuspėjo. O tie prisiminimai išlikę patys šviesiausi, nors ir persmelkti negandų ir nesėkmių. Gerai, kad jais dalijosi su Seinuose netoli gyvenančiais bičiuliais Vitu Jankeliūnu ir Geniumi Latviu, kad papasakojo, atsivėrė per ne vieną susitikimą.

Iš Vakarų Vokietijoje gyvenančio Algirdo Palavinsko 1990 m. sausį gautame laiške rašoma: „(…) Sudėjęs krūvon visą susirašinėjimą, noriu pabrėžti, kad uolus choristas, lietuviškai ne tik kalbąs, bet ir besimeldžiąs Algirdas Mačionis, turėtų būti įtrauktas į sąrašą asmenų, aktyviai pasidarbavusių lietuviškos maldos atgaivinimui Seinų katedroje.

Kun. Rogovskio siautėjimui pasiekus visas aukštumas, Seinų lietuviai nutarė prašytis pas Vakaruose gyvenančius ­lietuvius ne tik materialinės, bet ir moralinės paramos… Tuo metu, kai kituose laiškuose buvo prašoma maisto ir rūbų, A. Mačionis paprašė „… Vakarų Europos lietuvių intervencijos Vatikane“. Man, nedaug nutuokiančiam, kaip pasiekti popiežiaus ausį, darėsi problemiška, bet nedelsiant kreipiausi į lietuvių katalikų kunigą Liubiną, kuris patarė kreiptis į šv. Kazimiero kolegiją Romoje, į ­vieną iš prelatų. ­Nedelsiant storokas laiškas turėjo pasiekti Via Calstemonserato.

Prelatas pasirodė besąs kilęs iš Seinų, atrašė man laišką, guodžiantį, kad Seinija turinti galimybes melstis lietuviškai koplyčioje…

Kiek prisidėjo šis „žygis“ prie pakenčiamo sprendimo lietuviams melstis Seinų katedroje, sunku nustatyti, bet mūsų vyskupas man pranešė, kad skundai, kad ir sutrumpintai išversti į italų kalbą, su vyskupo prierašu perduoti Vatikano kardinolui tarptautiniams reikalams Cassaroli.“

Seinų kapinėse Algirdas Mačionis savo dėdžių ­savanorių atminimui uoliai prižiūrėjo Lietuvos karių kapus, prisidėjo darbu statant pirmą paminklą Seinų naujosiose kapinėse. Rūpinosi taip pat savo močiutės brolio knygnešio Karolio Petruškevičiaus, kurio visi artimieji mirė Lietuvoje, kapu. Tvarkė, šlavė lapus, rovė nereikalingas žoles, sodino gėles ir pavasarį, ir rudeniop.

Algirdo Mačionio giminaitis iš Žagarių Karolis (vadintas Karuliu) Petruškevičius buvo knygnešys. Spaudos draudimo laikmečiu jis arkliuku vežė ar ant pečių nešė lietuviškus laikraščius, knygas, įveikdamas tolimą ir neramų kelią, dalijo juos lietuviams Žagariuose ir aplinkiniuose kaimuose. Karolio Petruškevičiaus anūkai Alfonsas ir Juozas Petruškevičiai (sūnaus Antano sūnūs) partizanaudami žuvo. Už tai buvo persekiojami ir Sibire kalėjo jų sesuo Birutė su tėvais. Ji sugrįžus gyveno ir mirė Alytuje. Tai jų šeimos tragediją mena prie Žagarių bažnytėlės stovintis akmeninis kryžius.

Algirdo tėtė Petras turėjo daug brolių. Du vyriausi Antanas ir Juozas Mačioniai 1918 metais, vengdami lenkų kariuomenės, išėjo į Lietuvą savanoriais. Vėliau į mokslus išleistas jauniausias tėvuko brolis Vincas mokėsi Vilniuje, buvo baigęs universitetą, dirbo Seinų bendrovėje „Rūta“, o per karą pasitraukė į Lietuvą ir dirbo buhalteriu Šakių ligoninėje. Visi jie sukūrė šeimas ir liko Lietuvoje. Už tai, kad buvo savanoriai, vyresnis Antanas gavo žemės Kirsnelėje (vėliau jis dirbęs ir policijoje), o jaunesnis Juozas – Mikniškių kaime.

Su didele nostalgija Algirdas pasakojo apie gimtą žemę. Tėviškės visada ilgėjosi (ji aprašyta jauniausiojo brolio Juliaus dukrai).

Algirdo seneliai, abu paveldėję iš savo tėvų tėviškes, turėjo tris „kolonijas“: Radžiūčiuose 14 ha, o Konstantinaukoje ir Pagavieniškėse 20 ha. Kai daug žemės, tai reikėjo daug pyliavos mokėti. Todėl padalinta pusiau: Algirdo tėvui Petrui atiteko ūkis Konstantinaukoje ir dalis Radžiūčių, o tėtės broliui Broniui liko tėviškė Pagavieniškėse.

Su didžia nuoskauda Algirdas pasakojęs apie tarpukario metus. Jų sodyboje buvo ką tik pastatytos naujo medžio trobos. Rodės, tik gyvent… „Senelis davė mūs tėtei svirną, medžio. Pasistatė trobesius, nes tėtė buvo „maisternas“, mokėjo dėti, surakinti rąstus. Neilgam. Buvau 8 metų, kai išėjom į Konstantinauką, į savo pasistatytus naujoj vietoj namus. Čia pagyvenom 5 metus. Bet užėjo vokiečiai ir išėjom mes į Lietuvą. 1941 m. tėvai su pulku mažamečių geležiniu vežimu patraukė paskui kitus vežimus. Aš jau buvau 13 metų. Ir iš ano ūkio tėvo brolis Bronius išvažiavo su šeimyna ir močiutė. O senelis jau buvo miręs. Jaunas jis mirė“, – pasakojęs Algirdas.

Pirmiausia jie gyveno vokiečio ūkyje Pašilių kaime, Vilkaviškio valsčiuje. Kai grįžo vokiečiai, perkėlė prie Vilniaus, į Paberžės valsčiaus Pikeliškių kaimą. Gyveno pusantrų metų kumetyne prie buvusio Pilsudskio dvaro. „Vėliau Vilniaus krašte pradėjo siausti AK. Po kiek laiko iš Rusijos sugrįžę vokiečiai viską nusavino ir likom be nieko. Net mūsų arklius paėmė. Prisiglaudėme pas tėvuko brolį Antaną Mačionį Kirsnelėje, Lazdijų rajone. Netrukus ir mano tėvas Petras gavo žemės Veisiejuose, bet atsisakė. Traukė palikta tėviškė. Kai perėjo frontas, grįžo per Rakeliją namo, į Konstantinauką.

Parvažiavę namo namų nerado, tik kelis akmenis ir šulinį… Nebuvo nei kluono, nei tvarto, nei trobos. Lenkai nugriovė ir nusivežė į Krasnapolį. Mūs gi viskas buvo nauja, ką tik pastatyta. Žinau, vieną kambarį dar tik prieš išvažiavimą rudenį baigė, sudėjo langus, na ir pavasarį išvažiavom. Pagavieniškėse – tėtės tėviškėj – nebuvo nauji pastatai, bet dideli. Jo broliui Broniui šis ūkis buvo aprašytas jau prieš išvykimą į Lietuvą. Tai čia taip pat nieko nerasta. Paskui viską statė nuo pamatų.

Kol pasistatėm savus namus, kurį laiką mūsų šeima gyvenom kaimynų Gausių ūky. Kaimynas žuvo per karą, o jo žmona, išvažiavusi į Lietuvą, ten pasiliko. Jie buvo bevaikiai. Paskui gyvenom Petruškevičių namuose Ragožiuose, kol savo namukus vėl iš naujo pasistatėm. Turėjom savo miško ­medienos. O mūs tėvas pats statė, nes drūtas meistras buvo. Dar padėjom ir mes, vaikai. Pasistatė viską iš naujo jau ne Konstantinaukoje, o Radžiūčiuose. Aš su pusbroliu vis traukiojom pjūklą. Reikėjo lentų pripjaut, o elektros juk nebuvo, viskas – rankom.

Paskui išėjau „tridienių“ tarnauti pas didesnius ūkininkus. Vėliau dirbau prie kelių (kai darė plentus). Seserys ėjo pas kitus vaikais rūpintis arba karvių ganyti, o vyresnės – į talkas prie sunkesnių darbų. Ką uždirbdavom, atiduodavom tėvams, kad būtų iš ko trobesius pasistatyti. Daugiausia būdavo užmokama javų grūdais.“

Algirdas neatsisakė trejų metų privalomos tarnybos armijoje – 1949 m. stojo į Lenkijos kariuomenę. Čia jis turėjo vežioti arkliais karininkus, kareivius ir įrangą. Raitam irgi dažnai teko joti. Net turi nuotrauką kareivio apranga ant žirgo. O grįžęs namo ir įdarbintas Alnų padalinyje irgi vežiojo vežimu su arkliais kariškius iš Seinų dalinio pasienio link ir atgal.

Kai grįžo iš kariuomenės, reikėjo žmonos ieškotis. Susituokė 1953 m. su kaimyne Onute Kliūčinykaite iš Radžiūčių. Išgyveno kartu daugiau kaip 50 metų. Porą metų jie gyveno Algirdo tėviškėje. Įsikūrė buvusios kaimo svetainės patalpose. Ji veikė keletą metų Petro Mačionio naujoje troboje. Dirbo Algirdas ir kitokius darbus, daugiausia prie kelių tiesimo. Apsigyvenus Seinuose, žmona Ona dirbo ligoninėje, o Algirdas, kol pajėgė – Pasienio apsaugos kariuomenėje (WOP). Vėliau mieste pastačius daugiabučius jis įsidarbino jų administravimo įstaigoje ir iki pensijos kūreno krosnį.

Algirdas pavydėdavo tik metais už jį vyresnei sesei Monikai anūkų ir proanūkių. Ir vienų, ir kitų ji sulaukusi po tiek pat – 26. O jis laukė nesulaukė, kol ištekės jo anūkės. Proanūkėle Algirdas galėjo pasidžiaugti tik vieną dieną – kai anūkė Jūratė su vyru ir vieno mėnesio dukrele ant rankų atvyko aplankyti senelį, kurio namai buvo vaikystėje ir jos namais. Tada jis atsikvėpė giliai ir tarė: „Tai ir mano maldas Dievulis išklausė. Sulaukiau ir aš proanūkės. Padėkit man ant kelių.“ Šia naujiena ir džiaugsmu Algirdas norėjo pasidalinti su artimais. Paskambino sesei. O kitą dieną apie proanūkę nuskubėjo pranešti… savo žmonai, mirusiai prieš šešetą metų. To sekmadienio rytą apsilankiusieji bažnyčioje išgirdo liūdną žinią – mirė giesmininkas Algirdas Mačionis…

Gedulo dienomis itin jausmingai skambėjo tos pačios giesmės ir rožinio dalys, kurias Algirdas pamilo ir nuo vaikystės giedojo prie mirusiųjų su savo mama. Vasario 29-ąją, krintant palaimos lietučiui, saviveiklininką, Seinų choro ilgametį dalyvį Algirdą Mačionį palydėjome į kapus. Gedulingas mišias aukojo kun. Petras Gucevičius, giedojo gausiai ­susirinkęs Seinų choras, atsisveikinti atvyko daug giminių iš vietinių kaimų ir iš Lietuvos.

Lai būna Jam lengva gimtoji žemelė, kurią taip labai mylėjo…

Dėkoju Algirdo sesei Monikai už pasakojimus