Seinai

Petras MAKSIMAVIČIUS

Viena pagrindinių gatvių Seinuose pavadinta Zavadzkio vardu (ul. Zawadzkiego). Kas tas Aleksandras Zavadzkis (Aleksander Zawadzki)? Gimė 1899 m. Pietų Lenkijoje, mirė 1964 m. Varšuvoje. Šio asmens biografija labai turtinga. 1918 m. dalyvavo lenkų ir bolševikų kovose ties Lvovu, taip pat karo veiksmuose Suvalkijoje. Karinį žygį baigė Suvalkuose, kur 1921 m. perkeltas į rezervą. Sugrįžęs iš karo įsijungė į komunistinį judėjimą. Po Antrojo pasaulinio karo dirbo ideologinį darbą Lenkijos liaudies kariuomenėje, gavo net generolo laipsnį, du kartus (1949 ir 1950–1952 m.) ėjo vicepremjero pareigas, kelis kartus išrinktas į Lenkijos Liaudies Respublikos Seimą. Šių „nuopelnų“ pakako, kad buvusi Vengrų gatvė Seinuose būtų pavadinta Zavadzkio vardu.

Ne. Ne viskas taip paprasta. Šis asmuo prisimintas todėl, kad neseniai Lenkijos naujoji valdžia ėmėsi iniciatyvos keisti gatvių, aikščių ir kt. pavadinimus, kurie ligi šiol primena komunistinius laikus. Buvo du Zavadzkiai. Galimas daiktas, kad abu jie 1919–1920 m. buvo Seinuose ir dalyvavo kariniuose veiksmuose prieš lietuvius. Vienas jų – Vaclavas Zavadzkis žuvo vadinamajame „Seinų sukilime“. Antras Zavadzkis (Aleksandras) liko gyvas ir vėliau įnirtingai kūrė Lenkijoje socialistinę santvarką. Tai kurį Zavadzkį seiniškiai pagerbė ir kurio vardu pavadino gatvę? Šiandien kai kam kyla abejonių, kadangi ant gyvenamųjų namų, parduotuvių ar įstaigų pakabintose lentelėse pažymėta tik pavardė, o vardas neminimas.

Kai dabartinė valdančioji dauguma 2005 m. buvo perėmusi valdžią, viena iš pirmųjų iniciatyvų buvo noras galutinai atsikratyti dar išlikusių komunistinių gatvių pavadinimų daugybėje Lenkijos miestų ir miestelių. Spaudoje pradėtas linksniuoti Seinų vardas, kadangi statistika parodė, kad tokio dydžio miestelyje (5 tūkst. ­gyventojų) buvusią epochą menančių pavadinimų koncentracija labai didelė. Seinuose puikuojasi Marchlevskio, Bronevskio, Sverčevskio, Liepos 22-osios… gatvių pavadinimai. Zavadzkio pavadinimas tada neužkliuvo, tačiau simboliškai nuskambėjo tuometinio Seinų valsčiaus viršaičio žodžiai, kuomet jam priekaištauta, kad ant jo administracijos būstinės pastato kabo lentelė „ul. Świerczewskiego 1“. Viršaitis ilgai negalvodamas atsakė, kad tai juk ne tas pats generolas Sverčevskis, kuris po karo persekiojo Lenkijos nepriklausomybės pogrindžio dalyvius ir pritardavo mirties bausmės nuosprendžiams Armijos Krajovos nariams. Argumentavo, kad ant lentelės nėra parašyta, jog tai Karolis Sverčevskis. Tai tik Sverčevskis. O kaip bus su Zavadzkiu?

Vienas vietinio žurnalo publicistas neseniai šmaikštavo, kad Zavadzkio klausimą spręsti bus sudėtinga. Naujoji valdžia, kad pagaliau baigtų gatvių ar aikščių desovietizacijos klausimą, yra pasiryžusi didžią su tuo susijusių išlaidų dalį padengti iš valstybės biudžeto. Jis samprotavo, kad tokiu būdu kai kurios savivaldybės gali patekti į spąstus. Pavyzdžiui, Seinai gali paprašyti finansinės paramos, kad pagamintų naujas, modernias lenteles, kuriose prie Zavadzkio pavardės bus pridėta vardo raidė. Tačiau nuo tos vienos raidės (W ar A) gali priklausyti, ar išlaidos bus kompensuotos. Atrodo, smulkmena, tačiau pasekmės gali būti skaudžios.

Tai nėra smulkmenos. Eilinis duonos valgytojas paklaustų: O koks skirtumas, koks gatvės ­pavadinimas? Juk ir taip po kurio laiko niekas nesvarsto jo reikšmės ir pan. Tai ne iki galo tiesa. Juk tokiu atveju galėtumėm taip pat paklausti: Koks skirtumas, ko mokykloje mokytojai moko? Tačiau taip neklausiame. Kaip ir mokykla, gatvių pavadinimai, paminklai – moko. Vieni primena apie didvyrius, kiti perspėja nekartoti praeities klaidų ir pan. Taigi gatvių pavadinimai atlieka ne tik administracinę funkciją.

Apie gatvių pavadinimų, kurie primena socializmo veikėjus, keitimą Lenkijoje kalbama jau seniai, tačiau ligi šiol šio proceso užbaigti nepavyko. Žinoma, vargu ar kur nors dar rastumėm Vladimiro Lenino vardu pavadintą gatvę, tačiau žemesnio rango funkcionierių ar revoliucionierių pavardėmis pažymėtų gatvių ir aikščių dar daug, ypač provincijoje.

Lenkijos centrinės valdžios institucijos jau kelis kartus bandė šią problemą spręsti ir vietos valdžias priversti keisti su totalitariniais režimais siejamus gatvių pavadinimus. Vėliau prieita prie išvados, kad šis procesas pajudės tik tuomet, kai bus priimtas atitinkamas įstatymas, kuris tiesiog administraciniu būdu privers savivaldybes pavadinimus pakeisti. Įstatymo iniciatoriai aiškiai pasakė, kad negali būti taip, jog nepriklausomoje valstybėje dalis savivaldybių dar gyvena komunizmo ideologijos apsuptyje.

Lietuvoje

Galima pasakyti, kad Lietuva šią problemą gerokai greičiau ir geriau išsprendė. Nepaisant dar neseniai Vilniuje vykusių diskusijų, ar nuo Žaliojo tilto nukelti sovietmetį šlovinančias skulptūras, ar palikti jas kaip buvusio laikmečio simbolį, Raudonosios armijos ar Trockio vardais pavadintų gatvių tikrai nerasime.

Man atrodo, kad tai lėmė šiek tiek kitokia Lietuvos visuomenės istorinė patirtis. Lietuvos kaimai, miesteliai ar gyvenvietės žymiai labiau ir tiesiogiai patyrė sovietinės okupacijos pasekmes, trėmimus, rezistencinės kovos malšinimą, kolektyvizaciją, ideologinį terorą. Nors labiausiai besipriešinantys okupacijai lietuviai buvo išvežti į Sibirą ar vietoje fiziškai sunaikinti, tai tie vaizdai vis vien pasiliko išgyvenusiųjų atmintyje. Tuo tarpu Lenkijos provincija, nors ir susidūrė su įvairiomis prievartos formomis, rezistencine kova, tačiau ji nebuvo tokio masto kaip Lietuvoje. Matyt, tai lėmė, kad tokių mažų kaip Seinai miestelių gyventojai labiau rūpinasi kasdieniu gyvenimu, nei suka galvą dėl buvusios santvarkos palikimo. Ar generolas Sverčevskis kelia jiems pasibaisėjimą? Ne, kadangi jiems generolas siejasi tik su buvusiu 50 zlotų nominalo banknotu, o ne su karui pasibaigus jo vykdytomis ginkluotomis operacijomis pietinėje Lenkijos dalyje.