Žygio dalyviai

Jurgita STANKAUSKAITĖ

Vakarų Europoje populiaru laisvalaikiu leistis į pėsčiųjų žygius. Jie organizuojami dėl įvairių priežasčių. Labai dažnai norima išbandyti savo ištvermę ir jėgas arba pagaliau pakilti nuo kompiuterio stalo ir imtis aktyvios, sveikos veiklos. Kartais žygiais siekiama visai kitų tikslų, pavyzdžiui, pažinti kraštą iš arčiau, kojomis pajusti kiekvieną kaimo duobę, kupstą ar balas. Norint pažinti gamtą, nepatartina sėsti prie automobilio vairo ir stebėti iškreiptą aplinkos vaizdą pro purviną langą. Ką gi ten pamatysi? Nei grožio, nei naudos.

Mūsų krašte labiausiai žinomi yra piligriminiai žygiai ir kelionės, į kurias mieliau leidžiasi vyresnioji karta. Galbūt ieškoma ramybės, dvasinės atgaivos… O ką daryti tiems, kurie domisi krašto istorija, kitokiu gamtos veidu ar kūno ištverme? Galima dalyvauti Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vinco Kudirkos Marijampolės apskrities skyriaus rengiamuose žygiuose. Šiemet vasario 20 dieną vyko trečiasis žygis „Protėvių valdovų ir partizanų kovų keliais“ Sembos žemės karvedžiui Glandui (1238–1274) ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Gynybos pajėgų vadui dim. br. gen. Adolfui Ramanauskui-Vanagui (1949–1956) atminti. Organizatoriai kreipėsi į Punsko valsčių bei Jotvingių ir prūsų bendriją, kadangi žygių tematika artima bendrijos veiklai ir tikslams.

Įspūdžiais pasidalijo kraštietis Antanas Baudys, dalyvavęs trijuose žygiuose. Anot jo, nepakartojamas jausmas žygiuoti apgalvotu, istoriškai prasmingu maršrutu. Pirmasis žygis vyko Vilkaviškio regione. „Jis buvo labai įspūdingas ir turbūt reikšmingiausias iš visų, nes buvo skirtas mūsų karvedžiui Skomantui ir Tauro apygardos partizanų vadui Antanui Baltūsiui (Žvejui). Žygeivių grupėje buvome keturi punskiečiai. Žygiui reikėjo ruoštis. Aplankėme piliakalnį, kuriame yra iškastas bunkeris. Čia vyko partizanų vadų suvažiavimas. Taip pat užsukome į Vinco Kudirkos tėviškę ir minėto partizano Žvejo žuvimo vietą.“ Dalyviai galėjo rinktis 20 arba 35 km ilgio maršrutą. Punskiečiai pasirinko ilgesnę.

Antrajam žygiui Antanas prikalbino dvylika punskiečių. „Jam ruošėmės iš anksto, nes po pirmo iššūkio žinojau, kad be patirties yra gana sunku“. Šį kartą keliauta Marijampolės apylinkėmis. Pirmasis maršrutas siekė 17 km, antrasis – 31 km. „Žygio metu kalbėjomės su organizatoriais apie tai, kad būtų įdomu surengti bendrą žygį, apimantį Lietuvos ir Lenkijos teritoriją. Praeitų metų birželį organizatoriai svečiavosi Jotvingių ir prūsų gyvenvietėje bei Punsko valsčiuje, kur aptarėm trečiojo žygio maršrutą.“ Pasak Antano Baudžio, šis žygis buvo sunkus, bet itin įdomus. Šį kartą taip pat buvo galima pasirinkti ilgesnį (~35 km) arba trumpesnį (~24 km) maršrutą. Trylika punskiečių pasirinko ilgesnį. „Kai kuriems teko nueiti keturiasdešimt kilometrų, nes paklydom“, – šypsodamasis sako Antanas. Šiemet žygyje dalyvavo 20 asmenų grupė iš Lenkijos: Punsko ir Seinų krašto, Suvalkų ir Varšuvos. „Visiems buvo įdomu susipažinti su Lietuvos istorija, partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago gyvenimu“. Trečiasis bendras žygis simbolizuoja partizanų perėjimą iš Lietuvos į Suvalkiją Lenkijos pusėje.

Žygio finišą pasiekę savanoriai niekada negrįžta namo be dovanų. Dalyviai apdovanojami medaliais su Lietuvai nusipelniusio asmens atvaizdu ir žygeivio numeriu. Šiemet punskiečiai nusprendė savo kraštiečius apdovanoti Jotvingių ir prūsų gyvenvietėje, kadangi dėl tam tikrų techninių trūkumų ne visiems dalyviams medaliai buvo įteikti. Tiesiog nespėta jų pagaminti. Kraštiečiai sumąstė apdovanojimo renginį suorganizuoti praėjus lygiai mėnesiui po žygio, t. y. kovo 20 dieną. Žygeiviai Jotvingių ir prūsų gyvenvietę pasiekė pėsčiomis. Petras Lukoševičius juos pasitiko su dubenėliais garuojančios sriubos. Prie Sembos žemės valdovo akmens minute tylos pagerbtas Sembos žemės karvedys Glandas ir šio žygio paskutiniame kontroliniame poste miręs 69-erių metų žygeivis, Alytaus ligoninėje dirbęs gydytojas, buvęs parašiutininkas, sportininkas Vincas Gudukas. „Jam beliko vos kelis kilometrus nueiti iki finišo, – pasakoja Antanas. – Gydytojai sakė, kad jis turėjęs kažkokią širdies ligą. Vėliau teko sužinoti, kad dėl silpnos širdies jo žmona ir dukra prašė nedalyvauti trečiajame žygyje. Šis nepaklausė, nusprendė paskutinį kartą dalyvauti…“

Prie Sembos žemės valdovo akmens Ožkiniuose pirmąją žvakę uždegė žygio laimėtoja Daiva Vyšniauskaitė iš Punsko, kuri pirmoji pasiekė finišo liniją Būdvietyje (Lazdijų r.). Daiva pasakojo, kad smagu dalyvauti tokiuose renginiuose ir visai nėra sunku, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Svarbiausia turėti patogius batus ir norą sėkmingai nueiti visą maršrutą.

Su mūsų žygeiviais kartu keliavo Milvydo Juškausko būrys, kuris Jotvingių ir prūsų gyvenvietei padovanojo kelis didžiulius ir sunkius įrėmintus Sarmatijos žemėlapius. Jiems nešti reikėjo ištvermės. Petras Lukoševičius sakė, kad jie nieko nežinoję apie šiuos žemėlapius. Niekas nepranešė, kad planuojama juos padovanoti Lenkijos lietuviams. Tai buvo staigmena tiek žygeiviams, tiek pačiam Petrui. Milvydas Juškauskas, tai Lietuvoje pažįstama kontroversiška asmenybė. Jis domisi istorija, senoviškais žemėlapiais, kovoja dėl svastikos pripažinimo, superka senas monetas – visa tai daro, kad galėtų įrodyti Lietuvą egzistavus žymiai anksčiau, nei yra oficialiai priimta. „Jos istoriją būtų galima datuoti tūkstančiais metų, o ne šimtais“, – sako Antanas. Milvydas Juška apčiuopiamais daiktais siekia atskleisti tikrą ir neiškreiptą Lietuvos istoriją, kokios mokomės mokykloje.

Jeigu dabar jus, skaitytojai, pavyko šiek tiek sudominti žygiais Lietuvoje, galite klausti, ar kitais metais vyks panaši pėsčiųjų kelionė. Atsakymas – taip, bet tikriausiai ne Punsko apylinkėse, o Lietuvoje. Mat kodėl gi nesusipažinus su Lietuvos grožiu kitoje sienos pusėje?