„Seinų sukilimo” minėjimas, 2014 m.

Petras Maksimavičius

Lenkijos Pamario regione veikianti nevyriausybinė organizacija paskelbė pinigų rinkliavą ir iki gegužės vidurio tikisi surinkti lėšas vienam ar dviem kulkosvaidžiams įsigyti. Paskaičiavo, kad už vieną kulkosvaidį reikės sumokėti apie 15.000 zlotų. Ar tai legalu? Taip. Jeigu kulkosvaidžio ar kitokio šaunamojo ginklo būsimas naudotojas pasirūpins reikiamais leidimais, gali tokį ginklą įsigyti.

Tai ne pirma pastaruoju metu tokio pobūdžio iniciatyva. Vieni svajoja įsigyti kulkosvaidį, kiti suremontuoti aukciono metu nusipirktą socializmo laikus menantį tanką. Tokie pirkiniai turi veikti kaip masalas jaunimui, skatinti jį domėtis karyba, šalies istorija, kelti patriotizmo jausmą. Lenkijoje vis labiau madinga burtis į karinio pobūdžio organizacijas. Skaičiuojama, kad šiuo metu tokiose organizacijose veikia apie 40 tūkstančių asmenų. Nemaža dalis jų turi leidimus įsigyti ir namuose laikyti šaunamuosius ginklus. Dažnai pasitaiko, kad šių organizacijų nariais ar instruktoriais tampa vadinamųjų jėgos struktūrų buvę pareigūnai, kariai ar karininkai. Jiems dar paprasčiau gauti leidimus įsigyti šaunamąjį ginklą.

Karinio pobūdžio organizacijų kūrimą paskatino visų pirma politikai. Švietimo sistemoje atsirado vadinamosios uniformuotos klasės. Vidurinių mokyklų mokiniai, kurie pasirenka tokias klases, be įprastų pamokų, mokosi dalykų, susijusių su karyba, medicinos pagalbos teikimu ir pan. Jie į mokyklą ateina su karinėmis uniformomis, dalyvauja patriotinėse šventėse, padeda palaikyti tvarką, stovi garbės sargyboje prie paminklų. Nuomonės dėl tokių klasių steigimo yra dvejopos. Vieni giria tokį sumanymą, argumentuodami, kad taip mokiniai išmoksta tvarkingos elgsenos ir ateityje lengviau galės susirasti darbą uniformuotoje tarnyboje. Kiti pažymi, kad vaikščiojimas gatvėmis su plastmasinėmis „Kalašnikovo“ automato replikomis atrodo apgailėtinai, o uniformuotų klasių mokinių mokymosi rezultatai dažnai būna prastesni nei jų bendraamžių nesukarintose klasėse.

Ar piliečių ginklavimąsi ir ypač jaunimo norą didinti adrenaliną paskatino nesaugumo mūsų regione jausmas, sunku pasakyti. Akivaizdu, kad net geriausiai apmokyta ir aprūpinta karinio pobūdžio organizacija kariniu požiūriu neprilygs reguliariajai kariuomenei. Ypač šiais laikais, kai kariniai veiksmai įgavo visiškai kitokį pobūdį, nei matome filmuose apie Antrąjį pasaulinį karą. Tačiau taip pat reikia sąžiningai pabrėžti, kad labiau kariškai išlavinta visuomenė gali žymiai prisidėti prie šalies stabilumo užtikrinimo didėjant karo grėsmei ar nutikus kitai didelio masto nelaimei.

 Nacionalinė gvardija Seinų apskrityje?

 Pastaruoju metu Lenkijoje gyvai diskutuojama apie Nacionalinės gvardijos (darbinis pavadinimas) kūrimą. Netrukus gali būti priimti konkretūs sprendimai, kaip ši karinio pobūdžio struktūra veiks, kokios bus jai patikėtos užduotys. Lenkijos krašto apsaugos ministerija planuoja, kad antrojoje šių metų pusėje prasidės mokymai, o per trejus metus Nacionalinės gvardijos daliniai įsisteigs kiekvienoje apskrityje, vėliau kiekviename valsčiuje. Jie bus aprūpinti ginklais, šaudmenimis, treniruokliais ir kita reikiama įranga. Kaip žada ministerija, mokant savanorius daug dėmesio bus kreipiama į patriotinį auklėjimą, Lenkijos karybos tradicijas. Tikimasi suburti apie 46 tūkstančių savanorių. Dar šiais metais Lenkijos šiaurės rytų dalyje turėtų būti įkurtos trys pirmosios brigados, kuriose tarnaus 3–4 tūkst. savanorių.

Kalbos apie Nacionalinės gvardijos kūrimą sukėlė nemažai diskusijų. Nekyla abejonių, kad karinis gyventojų mokymas gali padidinti šalies saugumą, paskatinti visuomenę dažniau galvoti apie savo krašto ateitį arba operatyviau likviduoti įvairių stichinių nelaimių padarinius. Tačiau nerimą kelia ideologinė šio sumanymo pusė. Jeigu naujai kuriama sukarinta struktūra plačiai remsis istoriniais motyvais ir angažuosis į gyventojų patriotinį „auklėjimą“, neišvengiamai atsiras rimtų konfliktinių situacijų. Juk ne visi vienodai supranta patriotizmą, jo raiškos formas arba skirtingai vertina įvairius istorinius įvykius. Sunku, pavyzdžiui, įsivaizduoti, kad Punsko lietuviai entuziastingai stos į Seinų apskrityje kuriamą Nacionalinės gvardijos dalinį, jeigu jis šlovins tarpukariu šiame regione veikusio ir nebūtinai draugiškai vietos lietuvių atžvilgiu nusiteikusio Pasienio apsaugos bataliono tradicijas. Taip pat nuogąstaujama, kad į Nacionalinę gvardiją pirmiausia stos nacionalistiškai nusiteikę asmenys, futbolo klubų chuliganai ir tie, kuriems ne tiek rūpi krašto gynyba, kiek išmokti naudoti ginklus ir pratybų metu taip išlieti savo emocijas. Dėl to nerimauja ne tik tautinės mažumos. Opozicinės partijos atkreipia dėmesį, kad Nacionalinė gvardija laikui bėgant gali tapti sukarinta politine struktūra, kuri esant reikalui gali būti panaudota prieš taikias demonstracijas ar kitus žmonių susibūrimus.

Taigi reikia tikėtis, kad kol bus priimti galutiniai sprendimai, šis klausimas dar bus nuodugniai apsvarstytas, kad nauja karinio pobūdžio organizacija sustiprintų šalies saugumą, tačiau tuo pačiu nesugadintų vietos bendruomenių taikaus sugyvenimo, neskatintų nesantaikos tautiniu ir kitokiu pagrindu.