licejus.eu

JURGITA STANKAUSKAITĖ

Artėjančio Punsko Kovo 11-osios licėjaus jubiliejaus proga kilo mintis padovanoti jam šiek tiek absolventų atsiminimų. Nesinorėjo dalintis sava patirtimi, kurios nuotrupų ne kartą įterpiau savo rašliavose. Pamaniau, kad įdomiau būtų išgirsti licėjaus absolventų nuomonę apie šioje mokykloje daromą įtaką besiformuojančiai jaunai asmenybei ar jos požiūriui į tautybę. Nusprendžiau sukurti atvirų atsakymų klausimyną ir nusiųsti jį įvairaus amžiaus žmonėms. Prieš žengdama šiuos du žingsnius, įrašiau dar kelis papildomus, bet žymiai lengvesnius už anksčiau minėtus klausimus. Kurdama juos, norėjau apklaustiesiems leisti plačiau pasidalinti savo patirtimi, apmąstymais, tiesiog sudirginti jų prisiminimus, susijusius su licėjaus gyvenimu. Kadangi visi apklaustieji, tai man gerai pažįstami žmonės, tekste juos vadinsiu draugais ar pažįstamais.

Kalbėdami apie vieną ar kitą mokyklą, visada pirmiausia klausiame, kokie jos privalumai. Tai itin svarbus dalykas, renkantis vidurinę. Vienas iš mano draugų teigia, kad „gimtosios kalbos puoselėjimas, tai didžiausias privalumas“. Anot jo, mes vartojame nemažai svetimžodžių, bet abejotina, ar jų įterpimas kalbant turi kokią nors įtaką mokslui. Mat jis, kaip ir klasės draugai, sėkmingai baigė Punsko lietuvių licėjų. Jaunimas nesąmoningai skolinasi iš kitos kalbos žodžius, nes nelengva pakeisti įpročius. Draugas aiškina, kad jo šeimoje lietuvių kalba yra gyva ir nebijoma jos vartoti bet kokioje aplinkoje. „Sakoma, kad kalbos ant pečių nenešiosi, o ką išmoksi, tuo gali dalintis su kitais. Mūsų krašte mokėti lietuvių kalbą, tai didelis privalumas, kadangi nuolat atsiranda naujų darbo vietų lietuviškai šnekantiems“, – priduria jis.

„Mes, dvikalbiai, turime platesnę pasaulėžiūrą“, – rašo prieš kelerius metus Punsko licėjų baigęs jaunuolis. Lankant Punsko licėjų atrodo, kad niekuo nesiskiriame nuo kitų, tačiau skirtumai pradeda aiškėti baigus mokyklą, pradedant studijas, o po to dirbant. „Esame labiau kritiški, atviresni pokyčiams, geriau suprantame žmogaus „kitokį“ elgesį.“ „Kitoks“ elgesys aiškinamas pasitelkiant skirtingų kultūrų sandūros pavyzdį. Visada būsime „kitokie“, gyvendami šiame Lenkijos pakraštyje. Turime savo kultūrą, papročius, kalbą, pasaulėžiūrą. Būtina pabrėžti, kad „kitoks“ nereiškia „blogesnis“. Priešingai. Esame „kitokie“ teigiama prasme – išsiskiriame iš daugumos, todėl ir keliame jos susidomėjimą.

Pažįstami žmonės ir draugai kaip didelį privalumą mokytis Punsko licėjuje pripažino tai, jog „galime laikyti abitūros egzaminus pasirinkta kalba, nes esame tam ruošiami“. Šios mokyklos mokinių rezultatai nėra prastesni už kitų mokyklų moksleivių pažymius. „Mokame net dvi kalbas, dviejų šalių istorijas, perskaitome dvigubai daugiau knygų ir tuo labai praplečiame savo žinių akiratį, o galbūt net esame pranašesni savo žiniomis už kitus mūsų vienmečius.“

Neseniai licėjų baigęs, dabar jau studentas sako, kad mokykloje jaunas žmogus auga lietuvių kultūroje. Čia gilinamasi į savo tautos tradicijas, istoriją, mokomasi dainuoti liaudies dainas ir šokti lietuvių liaudies šokius. Punsko Kovo 11-osios licėjuje kraunamas žinių ir patirties kraitis, kad vėliau juo būtų galima dalintis su savo palikuonimis. Anot jo, šią mokyklą pasirinkdamas mokinys patvirtina savo tapatybę, o Lietuvą laiko savo Tėvyne. „Man būtų gėda nepasirinkti lietuviškos mokyklos ir sakyti, kad esu lietuvis, ypač kad mums suteiktos galimybės laisvai mokytis savo gimtąja kalba.“ Akivaizdu, kad gimtoji kalba yra visa ko pagrindas ir ramstis visiems dideliems jauno žmogaus gyvenimo pasirinkimams.

Kas lėmė jūsų pasirinkimą mokytis Punsko licėjuje? – paklausiau savo draugų ir pažįstamų žmonių. Jaunesnieji pripažino, kad didelę įtaką padarė vieta, kurioje išmoko skaityti ir rašyti, t. y. lietuviška pagrindinė mokykla. Svarbu pabrėžti, kad jeigu ne tėvai, mažieji tikrai nežinotų, kurioje mokykloje jiems mokytis. Pirmasis ir svarbiausias sprendimas priklauso tik nuo tėvų. Vėliau, paauglystėje, kai nemažai sprendžia jaunuolis (ir atrodo, kad jam nerūpi tėvų nuomonė), pasirodo, jog tėvų žodis jam itin svarbus. Vienas iš apklaustųjų sakė: „Mane paskatino tėvai, jie norėjo, kad būčiau Punsko licėjaus abiturientė, bet ir aš pati norėjau čia mokytis“. O kitam net nekilo mintis, kad galėtų mokytis kur nors kitur, ne Punske. Taigi tėvai privalo suprasti, kokią vertę turi mokslas gimtąja kalba, ir nuspręsti, į kurią mokyklą leisti savo vaiką mokytis. Pastebėta, kad dažniausiai pasirenkama artimiausia lietuviška mokykla. Liūdna, kai tokios nėra arti namų, ir mažieji vedami į lenkišką mokyklą. Licėjaus abiturientas pasakojo, kad jeigu nebūtų mokęsis Seinų „Žiburio“ mokykloje, kažin ar būtų pasirinkęs Punsko licėjų, kadangi nuo mažens būtų mokęsis tik lenkiškoje mokykloje. Verta pridurti, kad be galo svarbu gerbti ir išlaikyti lietuvišką mokyklą, kurią turime šalia savo namų. Jaunimas pripažįsta, kad galbūt Punsko licėjuje visada buvę tokių, kurie čia mokėsi tik todėl, kad tai buvo lengviausiai pasiekiamas licėjus. Tačiau tikrai yra tokių, kuriems svarbu mokytis gimtąja kalba. „Mano tėvai auklėjo mane lietuviška dvasia, tad manau, kad tai ir lėmė mano pasirinkimą mokytis Punsko licėjuje.“ Vyriausieji teigė, kad prieš trisdešimt metų „tėvai stipriai laikėsi lietuvybės“, todėl jie po aštuonių klasių stojo į Punsko licėjų. Pagundų mokytis kitur buvo daug, nes „jeigu draugas pasirinko lenkišką, o ne lietuvišką mokyklą, tada mums irgi lyg norėjosi eiti paskui kitus“. Vyresnieji yra be galo dėkingi savo tėvams už parodytą teisingą kelią.

Pabaigoje savo jaunesniųjų ir vyresniųjų pažįstamų paklausiau, koks jų atmintyje išliko Punsko licėjus. O gal galintys kokią įdomią istoriją papasakoti? Smagių atsiminimų jų gyvenime tikrai yra, bet ne visi sutiko jais pasidalinti. Galbūt tai padarys kita proga. Anot buvusio mokyklos mokinio, „Punsko licėjus – asmenybės formavimosi tvirtovė“. Tai yra vieta, kurioje jaunas žmogus mokosi mąstyti, reikšti savo mintis. „Mokant dvi kalbas, mūsų smegenys stengiasi suprasti, o ne „iškalti“ informaciją“, – rašė jis.

Punsko licėjus nėra mokykla, kurioje vien mokomasi privalomų dalykų. Čia vyksta ir popietinis mėgstamiausių užsiėmimų gyvenimas. Tik išėjęs iš licėjaus jaunas žmogus pradeda suprasti, kad šioje mokykloje buvo gera. „Pasiilgsiu ne tik klasės draugų, bet ir mokytojų“, – rašė šiais metais mokyklą baigęs jaunuolis. Vienas iš pažįstamų paminėjo seniai mus neraminantį „liūdną faktą, kad vis mažiau žmonių pasirenka vienintelį lietuvišką licėjų Lenkijoje“. Jis pridūrė: „Mielai prisimenu įvairius koncertus, šventes, ypač Šimtadienį“.

Skaitant klausimyną pildžiusių jaunų žmonių atsakymus, mane nustebino jų noras parašyti šiek tiek daugiau, nei prašiau. Ne vienas jų palinkėjo licėjaus bendruomenei šeimyniškų santykių, artimo bendravimo su jaunais žmonėmis. Mokykloje praleidžiama didelė dienos dalis, todėl norėtųsi, kad joje būtų jauku. Būtina išlaikyti vienybę, jausti vienas kito palaikymą. Vyresnieji pabrėžė, kad lietuviškose mokyklose jaučiamas tėvų ir mokytojų glaudus ryšys. Čia visada gali su visais pasikalbėti kaip su tikrais draugais, pasiskųsti ištikus bėdai, klausti patarimo.

Pabaigoje norėtųsi vainikuoti apklaustiesiems padedant sukurtą tekstą, paremtą jų drąsiai išsakyta nuomone. Pacituosiu šių metų licėjaus abiturientės žodžius, kurie labai paprastai nusako vienintelio Lenkijoje lietuvių licėjaus gyvavimo svarbą: „Besimokydama Punsko licėjuje aš supratau, kuo svarbus yra mūsų kraštas. Supratau, jog reikia džiaugtis ir didžiuotis tuo, kad gyvenam ir mokomės Punske.“