Seinų kunigų seminarija

ALDUTĖ KARANECKAITĖ

Rašinys, lietuvių kalbos konkurse licėjaus moksleiviams laimėjęs I vietą

Seinų kunigų seminarija įkurta 1826 m. Tarp kitko, šios mokymo įstaigos atsiradimas nulėmė Seinų miestelio spartų plėtimąsi. Jis tapo svarbiu lietuvių tautiniu centru. 1904 m. seminarijoje buvo įvestos lietuvių kalbos pamokos. Dėstė kun. J. Laukaitis – Seinų „Šaltinio“ spaustuvės įkūrėjas (1906 m.). Dokumentuose rašoma, kad dauguma Seinuose besimokiusių klierikų buvo kilę iš Marijampolės ir Kalvarijos krašto valstiečių šeimų. Verta pabrėžti, kad seminarija išleido daug svarbių Lietuvai bei Punsko ir Seinų kraštui žmonių. Tai: J. Totoraitis – istorikas, V. Mykolaitis-Putinas – žinomas rašytojas, romano „Altorių šešėly“ autorius, S. Norkus – aušrininkas, Punsko parapijos klebonas, ir daugelis kitų. Ne visi seminarijos auklėtiniai tapo kunigais.

Vienas iš žinomiausių lietuvių tautinio atgimimo veikėjų – Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka. Jo asmenybė ir darbai tikrai verti dėmesio. Įspūdinga tai, kad per trumpą savo gyvenimą sugebėjo labai daug nuveikti.

V. Kudirka gimė 1858 m. Baigęs Paežerių pagrindinę mokyklą, mokslus tęsė Marijampolės gimnazijoje. Jaunuolis mokėsi griežti smuiku, piešė. Grojo Bujanauskio orkestre. Gimnazijoje viešpatavo lenkiška dvasia, lietuviai labai greitai nutautėdavo. Toks likimas laukė ir Vinco. Apie tai byloja rasti jo rašinėliai, eilėraščiai, pasakojimai. Kudirka prisimena, kad artėjant šv. Velykoms kartu su draugais išsinuomoję vežimą keliavo namo. Staiga Basanavičius šūktelėjo „Zaśpiewajmy!“ ir užtraukė lietuvišką dainą. V. Kudirkai buvo gėda prisijungti – nenorėjo prisipažinti esąs lietuvis. Jis į lietuvių kalbos pamokas ėjo visų pirma dėl stipendijos. Kai mokytojas pasakojo apie lietuvių kalbos grožį, minėdamas „Anykščių šilelį“, vaikinas jo neklausė, nusigręžė. Jaunuoliui buvo svarbu, kad niekas nesužinotų apie jo valstietišką kilmę. 1877 m. tėvo verčiamas įstojo į Seinų kunigų seminariją. Anot jo draugo Jurgilos pasakojimų, V. Kudirka nemėgo mokytis, laiką leido skaitydamas knygas. „Dėl pašaukimo stokos“ buvo pašalintas iš seminarijos. 1881 m. jis įstojo į Varšuvos universitetą. Studijavo Istorijos-filologijos fakultete, vėliau savo planus pakeitė – pasirinko mediciną. Jaunuolis tvirtino esąs pusiau lenkas, pusiau lietuvis.

Viskas pasikeitė, kai į jo rankas pateko pirmas „Aušros“ numeris. Savo atsiminimuose Kudirka rašo, kad jo sieloje įvyko didžiulė permaina. Jis nuleido galvą suprasdamas, kad labai nusikalto tėvynei. Tarsi girdėjo jos balsą: „O tu, paklydėli, kur ikšiol buvai?“ („Varpas“, 1893 m. 3 nr.). Tada jis apsiverkė. Jo protą slėgė mintis, kad nedorai elgėsi. Jaunuolį galima palyginti su bibliniu sūnumi palaidūnu, kuris, supratęs savo kaltes, grįžo pas tėvą. Vėliau jo širdį pripildė ramybė ir laimė. V. Kudirka pasiryžo dirbti Lietuvai, jai aukotis. Tai įrodė savo darbais.

1888 m. jis su draugais įkūrė nelegalią Varšuvos studentų draugiją „Lietuva“, o po metų jo pastangomis pradėjo eiti lietuviškas laikraštis „Varpas“. Laikraštį leisti buvo sunku. Iš redaktoriaus laiškų matyti, kad trūko ne tik pinigų, bet ir lietuviškų žodžių reikšti mintims. Kai kuriuos straipsnius reikėjo versti iš lenkų kalbos, nes keli laikraščio bendradarbiai nebuvo pratę rašyti lietuviškai. Tada Kudirka sumanė parašyti gramatikos vadovėlį. „Varpe“ jis spausdino savo kūrybą, rūpinosi, kad nepritrūktų naudingų straipsnių. Stengėsi išplėsti ir paryškinti „Aušroje“ pradėtas reikšti mintis: piliečių laisvės, demokratizmo, Lietuvos savarankiškumo idėjas. Laikraštis stojo į opoziciją prieš rusų politiką, smerkė priespaudą bei rusinimą. Jis žadino lietuvių tautinę savimonę, orumą bei drąsą priešintis užgrobėjui. „Varpą“ reikėjo išplatinti po visą Lietuvą – čia daug pasitarnavo knygnešiai.

V. Kudirka išleido eilėraščių rinkinį „Laisvos valandos“. Jo humanistinės pasaulėžiūros pagrindas – žmogus. Poetas ragino lietuvį siekti iškilių idealų. Ieškojo asmens, kuris yra drąsus, sąmoningas, taurus, apsisprendęs, nedvejojantis. Jo kūryba – universali, tinka ir mūsų laikams. Kudirkos eilės pakilios, oratorinės, sukurtos skaityti plačiai visuomenei „nuo pakylos“. Juose vyrauja socialinės temos, apmąstoma kova už demokratiją, keliamos laisvės ir lygybės idėjos. Varpininko kūriniai – dažnai proginės eilės. Pavyzdžiui, eilėraštis „Labora“ buvo sukurtas universiteto baigimo proga. Kūrinio lotyniškas pavadinimas reiškia „dirbk“. Eilėraštyje kreipiamasi į jaunuolius: „Kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdus“. Lyrinis subjektas mano, kad žmogus gerai darbuojasi, kol yra jaunas. Kuo vyresnis, tuo jis silpnesnis. Senatvėje per vėlu ką nors veikti. Ryškėja patarimas: „Nesėsi – nepjausi“. Kol širdis kupina jėgų, reikia jas tinkamai panaudoti. Jaunuolių krūtinėse „dega šventa ugnis“, idealai, kurių nevalia išsižadėti. Eilėraštyje pažymima, kad kiekvienas žmogus turėtų palikti žemėje kilnių darbų pėdsaką, nes kitaip išnyks iš ateinančių kartų atminties. Dori darbai užtikrina žmogui nemirtingumą.

Kūrinys „Varpas“ – tai „snaudžiančių“ tautiečių žadinimas. Kiekvieno posmo paskutinėje eilutėje skaitome: „Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite“. Žodžiai skamba lyg varpo dūžiai. Girdėdami juos žmonės pluša it skruzdėlės. Deja, yra tokių, kurie „miega“. Jiems nesvarbus tėvynės likimas. Poetui tai nepatinka. Kūrėjas siekia, kad varpo balsas aidėtų amžinai, pasiektų visus tėvynės kampelius.

Vienas iš garsiausių V. Kudirkos kūrinių – „Tautiška giesmė“, kuri tapo Lietuvos himnu. Ji pradedama kolektyviniu kreipiniu „Lietuva, tėvyne mūsų“. Idealizuojami čia bočių žygdarbiai bei didinga Lietuvos praeitis, iš kurios dabartinės kartos turėtų semtis stiprybės. Dori žmonės turi dirbti tėvynės labui. Poetas nenori, kad Lietuvoje gyventų blogis, nuodėmės, kivirčai. Saulė – gėrio simbolis – gali pašalinti tamsius debesis, sukurti idealaus pasaulio vaizdą, kuriame žmogų lydėtų tiesa ir šviesa. Svarbi jam deganti tautiečių širdyse meilė, gebanti visus suvienyti. Apie 1990 m. Česlovas Milošas, Nobelio premijos laureatas, „Tautišką giesmę“ išvertė į lenkų kalbą.

Eilėraštyje „Ne tas yra didis“ aukštinamas geraširdiškumas, dorumas, pasiaukojimas kitiems. Galingas yra tas, kuris skelbia pasauliui taiką ir ramybę. V. Kudirka mano, kad drąsa neslypi karde ar griežtame žvilgsnyje, bet kovoje už minties, nuomonės laisvę. Narsus žmogus pasako teisybę į akis. Kudirka mokėjo tai padaryti. Apie tai byloja jo satyros „Lietuvos tilto atsiminimai“, „Viršininkai“, „Cenzūros klausimas“, „Vilkai“. Tai veikalai, kuriuose pašiepiamos žmonių ydos, trūkumai, blogi poelgiai. Jose išryškėja ironija, šaržas, groteskas bei farsas. Kūrinių pasakotojas orus, gina savo mintis, idėjas, moralę, peikia caro valdininkų poelgius bei neigiamus charakterio bruožus. Demokratinės visuomenės atstovas kovoja dėl paprastų žmonių teisių, nori jiems sugrąžinti garbę. Kudirka buvo įsitikinęs, kad negalima išjuokti konkrečios asmenybės, o tik šaipytis iš jos niekingų darbų. Tokios taisyklės laikėsi kurdamas hiperbolizuotus viršininkų portetus. V. Kudirkos darbai leidžia jį laikyti vienu pirmų Lietuvos satyrikų. Jis sakė: „Parašyti satyrą kur kas sunkiau, nekaip sustatyti puikiausią pamokslą“. Šio prozininko darbai gali būti skaitomi ir šiandien, jie nėra pasenę.

V. Kudirka buvo ne tik poetas ir prozininkas. Tai taip pat literatūros kritikas. Jo stilius šmaikštus ir kandus. Kūrėjas parašė literatūrinį traktatą „Tiesos eilėms rašyti“, kuriame aptariamos pagrindinės eilėdaros sistemos. Jis manė, kad rašytojai turėtų stengtis „dailinti“ kalbą, o ne ją teršti. Be to, Kudirka vertė kitų rašytojų darbus: „mylimiausią“ kūrinį „Kainas“, kurį parašė Baironas, Šilerio „Orleano mergelę“ bei „Vilių Telį“, A. Mickevičiaus „Vaidilos apysaką“ iš „Konrado Valenrodo“ ir „Vėlinių“ III dalį ir kt. Poetas neatsiskyrė nuo tautosakos – harmonizavo liaudies dainas, sudarė dviejų sąsiuvinių rinkinį „Kanklės“. Šis žmogus buvo labai muzikalus – grojo violončele, besimokydamas gimnazijoje – smuiku. Jis sukūrė melodiją Lietuvos himnui. V. Kudirka nupiešė vinjetę laikraščiui „Ūkininkas“. Tarp literatūrinių jo darbų galima rasti meilės sonetą „Valerijai“ bei alegorinių pasakėčių: „Žvirbliai ir kaliausė“, „Šiaučius ir gizelis“.

Rašytojas susirgo džiova. Paaštrėjus jos požymiams, turėjo vykti gydytis į Krymą bei Adrijos pajūrį. 1897 m. iš tolimų kraštų sugrįžo į mylimą tėvynę. Apsigyvenęs Naumiestyje, toliau kūrė, nors jo jėgos greitai seko. Norėjo kuo skubiau pabaigti suplanuotus darbus. Net paskutiniais gyvenimo metais rūpinosi „Varpo“ reikalais, rašė straipsnius. Dr. Staugaitis pasakojo: „Kiek kartų teko man apsilankyti pas V. Kudirką, visados didžiai susigrauždavau V. Kudirkos išvaizda: aukštam kambary, lovoje guli sudžiūvęs kaip šešėlis žmogus, stiprios, milžiniškos dvasios su degančiomis akimis ir vis rašo ir rašo!“ Vos gyvas rašytojas dar atrodė rusams pavojingas – visą laiką jį sekė. Šis žymus žmogus, ligos pakirstas, mirė 1899 m. lapkričio 16 d. V. Kudirką palaidojo jam artimi žmonės Naumiesčio kapinėse. Ant kapo buvo pastatytas nukirsto medžio formos akmeninis paminklas, ant kurio iškaltas jo sukurto himno posmelis. Tuometinė valdžia dėl to sunerimo ir liepė pašalinti tą užrašą.

V. Kudirka – švelnus, linksmas, bet ir rimtas bei tvirtas vyras. Neišsižadėdavo savo nuomonės, buvo doras žmogus. Jam nerūpėjo įvairios likimo pateiktos kliūtys. Sirgdamas nepagydoma liga, stengėsi įvykdyti savo darbus, gyvenimą paaukojo tėvynei. Šis vyras žadino meilę gimtajam kraštui ir kitų žmonių širdyse. Jis nekentė tų, kurie daug kalbėdami neištesėdavo pažadų. Jo dėka galėjo atgimti lietuvių literatūra, XIX a. II pusėje susidarė palankiausios sąlygos plėstis lietuvių tautiškumui. Slaptose draugijose klierikai užsibrėžė iškilius tikslus: mokytis lietuvių kalbos, platinti lietuvišką spaudą, atgaivinti lietuvybę Seinų vyskupijos kunigų širdyse. Seinų kunigų seminarija davė Lietuvai švietėjų ir kūrėjų.

Bibliografija:

Literatūros enciklopedija mokyklai, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011, ISBN 978-609-425-047-7.

LINDĖ-DOBILAS, Julijonas, Į slėpiningąjį dvasios pasaulį, Vilnius, 1996, ISBN 5-415-00346-0.

MAKSIMAVIČIUS, Petras, Seinų kunigų seminarija. Prieiga per internetą <http://punskas.pl/kunigu-seminarija/>.

MARTIŠIŪTĖ-LINARTIENĖ, Aušra, Elektroninė literatūros chrestomatija 11 klasei. 1.0 versija. Vinius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011. Prieiga per internetą <http://www.vkg.vilnius.lm.lt/lit/E.%20chrestomatija.pdf>, ISBN 978-609-425-055-2.

GABRYS, Juozas, Vinco Kudirkos raštai, Tilžė: Mauderodė, 1909. Prieiga per internetą <http://pbc.biaman.pl/Content/14292/ksf10911.pdf>.