JOLANTA MALINAUSKAITĖ-VEKTORIENĖ

Gegužės mėnesio kultūrinių renginių kalendorių vainikavo Punsko lietuvių kultūros namų klojimo teatro naujausio spektaklio premjera – scenos šviesą išvydo Petro Vaičiūno 4 veiksmų komedija „Patriotai“.

1926 m. Vaičiūno parašyta pjesė buvo skirta režisieriaus Boriso Dauguviečio teatrui. Ilgainiui kūrinys sulaukė daugybės pastatymų tiek profesinio, tiek mėgėjiško Lietuvos teatro scenose. Ilga, gan sudėtinga, su labai išplėtotais dialogais, bet aktuali ir šiais laikais komedija – kietas riešutėlis norint perkelti dramos kūrinį į sceninę erdvę. Satyrinis tiesmukumas, gan realistinis žmonių ydų vaizdavimas norint pjesę statyti reikalauja tam tikro apvalkalo. Galop pati tematika, kad ir universali, šiek tiek pavojinga. Visgi kūrinys kalba apie patriotus kabutėse – pseudopatriotus, apsimetėlius, o juk tokių yra taip pat šiais laikais ir tarp mūsų, ir valstybės gyvenime, ir politikoje. Praėjus 90-mečiui nuo kūrinio parašymo jis jau antrą kartą įsitvirtina Punsko klojimo teatro repertuare (pirmas pastatymas 1999 m.).

Pirmasis užmojis – padaryti komediją aktualesnę vietos bendruomenei. Tačiau gal šiek tiek pabijojome kritikos – ne mums, bet žmonėms, apie kuriuos būtume kalbėję pasitelkdami pjesės personažus. Kritika mūsų visuomenėje labai dažnai nepageidautina, nesuvokiama, suprantama kaip akibrokštas, tad nesiryžome kritikuoti „vietos patriotų“, o susitelkėme ties moralinio kūrinio kodekso perteikimu. Taip scenoje gimė mistiniai valdžios (Daiva Ališauskienė) ir pinigų (Valdas Šupšinskas) personažai, o visas veiksmas – jų tarpusavio kova, lažybos, žaidimas žmonių likimais. Neatsitiktinai scenografijos pagrindą sudarė paveikslų rėmai (juos atliko Darius Malinauskas) ir pianinas. Jų reikšmė simbolinė. Rėmai pabrėžia žmogaus ribotumą, tam tikrą užsidarymą, atsiribojimą ir aklumą, o senas pianinas – atrodo, didybės, tam tikros harmonijos ženklas – nedera, neskamba, lyg tyčiotųsi iš pačių veikėjų. Tik Vytis ir LDK kunigaikščių paveikslai žvelgia į publiką lyg ieškodami tikrų patriotų, sėdinčių žiūrovų salėje.

„Patriotų“ veiksmas vyksta departamento vicedirektoriaus Napoleono Šereikos (Donatas Ališauskas) ir jo sugyventinės Liubos (Darija Vyšniauskienė) namuose. Jų kupinam intrigų gyvenime pirmuoju smuiku griežia departamento direktorius Petras Velička (Darius Vaina). Tai jis išnaudoja Šereikas saviems tikslams. Kitoje pseudopatriotų barikados pusėje Šereikos dukra Liucija (Alicija Kraužlytė), jos dėdė kunigas Simas Labutis (Darius Malinauskas) bei paprasta kaimo moteris, dirbanti tarnaite – Ona (Rūta Burdinaitė). Valdžia ir pinigai tebešviečia ir jaunosios kartos personažams – būsimam lietuvių kalbos profesoriui vokietukui Henrikui Lebertonui (Arnoldas Vaznelis) ir naujam ministrui Arnui Rimvydui (Edvinas Krakauskas). Visi, įpainioti į intrigų, melo, karjeros, išdavysčių pinkles, pasimeta savo gyvenimuose, todėl „Patriotus“ vertėtų labiau priskirti ne komedijos, o gal tragikomedijos žanrui. Visgi tai, kas vyksta scenoje, jei ir juokina – taip pat verčia susimąstyti.

Ilgas, pusantros valandos trunkantis spektaklis suvaidintas Punsko skanseno kluone gegužės 28–29 d. Smagu, kad teatras turi „savą“ publiką. Net jei ir žiūrovų nesusirinko labai daug, džiugu, kad salėje buvo įvairaus amžiaus teatro gerbėjų, skambėjo juokas, plojimai. Ačiū, kad ateinate, palaikote, negailite nuoširdaus juoko ir gražių žodžių.

Spektaklis sulaukė dėmesio ir buvo pastebėtas Lietuvoje. 2016 m. birželio 3–4 d. Anykščiuose ir Niūronyse vyko XXVIII Lietuvos klojimo teatrų krivūlė, kurioje, šalia Jurbarko, Anykščių, Pasvalio, Girdžių, Skapiškio, Skiemonių, Kalvarijos, Klaipėdos, Biržų, Agluonėnų, pasirodė ir Punsko teatralai.

P. Vaičiūno „Patriotus“ stebėjo komisija, kuri skyrė du diplomus geriausiems aktoriams – Darijai Vyšniauskienei už Liubos vaidmenį ir Donatui Ališauskui už suvaidintą Napoleono Šereikos personažą. Pirmą kartą skirtas Krivūlės diplomas už režisūrinį spektaklio sprendimą režisierei Jolantai Malinauskaitei-Vektorienei. Daug gražių žodžių apie Punsko klojimiečius Krivūlės uždarymo metu pasakė prof. Petras Bielskis – Lietuvos klojimo teatrų draugijos pirmininkas, mūsų teatro bičiulis.

Su džiaugsmu stebėjome kitų kolegų – klojimiečių pastatymus, aplankėme Arklio muziejų Niūronyse, kur vyko tradicinė „Bėk bėk, žirgeli!“ šventė, užsukome į Antano Baranausko klėtelę. Belieka padėkoti visiems Anykščių kultūros centro darbuotojams už puikų priėmimą ir šventės surengimą – direktorei Dijanai Petrokaitei, režisieriui Jonui Buziliauskui ir Nijolei Šaltenytei, kurios šimtametėje sodyboje teko nakvoti.

Kelionę ir teatro veiklą rėmė Lenkijos Respublikos vidaus reikalų ir administracijos ministerija.