Licėjaus vadovai

JURGITA STANKAUSKAITĖ

Belaukiant Punsko licėjaus jubiliejinio skambučio, užplūsta prisiminimai, bandoma įsivaizduoti ošiančią mokyklos klasę, siekiama paimti į rankas senus vadovėlius ir nusikelti keliasdešimt metų atgal. Įdomu, kaip atrodė senasis Punsko licėjus? Apie ką buvo galima pasiskaityti mokinių sienlaikraštyje? Koks buvo mokyklos bendruomenės gyvenimas? Geriausiai pasikalbėti su tais, kurie viską prisimena taip, lyg tai būtų buvę vakar. Nieko nelaukdama, susitariu su buvusiu licėjaus direktoriumi Juozu Sigitu Paransevičiumi, norėdama pavaikštinėti po keliasdešimt metų jo vadovautą Punsko licėjų. Padedu telefono ragelį ir jau žinau, kad rytoj bus nuostabus ketvirtadienio rytas.

Juozas Sigitas Paransevičius: Tiksliai negaliu pasakyti, kelintais metais buvau išrinktas mokyklos direktoriumi. 1965-aisiais tapau mokyklos direktoriaus Algio Uzdilos pavaduotoju. Tuo metu veikė septynmetė pagrindinė mokykla ir ketverių metų licėjus. Taigi Punske buvusi 11-metė mokykla. Kurį laiką šitaip dirbom. Vėliau licėjų atskyrė nuo pagrindinės mokyklos. Aš tapau pagrindinės direktoriumi, o A. Uzdila vadovavo licėjui.

Apie 1970 m. pradėjau eiti licėjaus direktoriaus pareigas ir su trumpesnėmis ar ilgesnėmis pertraukomis jas ėjau iki pensijos, t. y. iki 1991 m. Po manęs direktore dirbo mokytoja Marytė Černelienė. Tada nebuvo kokių nors kadencijų, kadangi licėjus priklausė švietimo kuratorijai ir ji skirdavo mokyklos direktorių. Galima pasakyti, kad visa mano profesinė veikla nuo 1961 m., kai atėjau dirbti į Punsko mokyklą, buvo susijusi su licėjumi.

Jurgita Stankauskaitė: Tais laikais direktoriaus negalėjo rinktis patys mokyklos mokytojai.

J. S. P.: Ne, patys mokytojai nerinko. Sprendė kuratorius. Tiesą sakant, tokiems sprendimams įtakos turėjo partinė valdžia. Jeigu ji turėdavo kokių pastabų, galėdavo prieštarauti kuratoriaus sprendimui.

J. S.: Minėjote, kad iš pradžių dirbote direktoriaus pavaduotoju, tad tą dieną, kai buvote paskirtas mokyklos direktoriumi, tikriausiai nenustebino Jūsų vadovo pareigos ir didelė atsakomybė.

J. S. P.: Su visu direktoriaus darbu buvau susipažinęs, pavaduodamas A. Uzdilą. Arba vieną, arba kitą darbą reikėdavo atlikti kartu. Žinojau, kad reikia rūpintis ne tik pedagoginiais, bet ir administraciniais ar ūkiniais reikalais. Juk reikėjo žinoti, kuo žiemą bus apkūrenama mokykla, kas už tai bus atsakingas ir pan.

J. S.: Su kokiomis problemomis susidūrėte tapęs direktoriumi?

J. S. P.: Visą laiką mokyklą vizituodavo kuratorijos atstovai. Susidurdavome su asmenimis, kurie atvažiavę tikrindavo bibliotekos knygas, žiūrėdami, ar čia nėra iš Vakarų atkeliavusių lietuviškų knygų. Tam tikra prasme mokyklos darbo sąlygos buvo sunkios, nes ją organizuojant švietimo valdžia kalbėjo, kad Punsko licėjus veiks labai trumpai. Manyta, kad jį baigęs jaunimas neturi jokių perspektyvų mokytis kur nors toliau. Kodėl taip kalbėta? Licėjuje visi mokėsi lietuvių kalba, o stojamieji egzaminai į Lenkijos aukštąsias mokyklas buvo laikomi tik lenkų kalba. Jau nešneku apie studijas Lietuvoje, nes tuomet nebuvo jokių galimybių joje mokytis. Manyta, kad mūsų mokiniai negalės konkuruoti su jaunimu iš lenkiškų mokyklų. O realybė buvo kitokia. Duomenys rodo, kad jaunimas neturėjo su tuo jokių problemų.

Be to, mums teko susidurti su įvairiomis provokacijomis. Žinoma, buvo priekaištų, kad licėjaus žemas lygis. Galbūt pačioje pradžioje mokyklos lygis nebuvo pats geriausias, nes tuo metu trūko kvalifikuotų mokytojų. Vienintelis aukštąjį išsilavinimą turėjo mokytojas Jonas Stoskeliūnas. Vienas iš pagrindinių mano tikslų dirbant mokykloje buvo toks: kuo greičiau licėjuje įdarbinti visus mokytojus, turinčius aukštąjį išsilavinimą.

J. S.: Kaip tada atrodė licėjaus gyvenimas? Kokie veikė būreliai?

J. S. P.: Beveik visą laiką veikė šokių būrelis. Norėtųsi priminti, kad kai aš dar mokiausi licėjuje, priklausiau mokytojos P. Jakimavičienės vadovaujamam šokių būreliui. Pastebėjau, kad dabartinėse šokėjų kronikose ji lyg primiršta. O iš tikrųjų mokytoja P. Jakimavičienė labai daug dirbo su šokėjais. Kurį laiką veikė Lietuvių visuomeninės kultūros draugijos skyrius ir būrelis. Buvo skiriama dėmesio etnografijai, saviveiklai ir pan. Deja, to meto valdžiai visa tai nepatiko ir ji sustabdė draugijos veiklą. Taip pat veikė dramos būrelis. Didelių pasiekimų turėjusi mokytojo A. Šliaužio vadovaujama dainuojančių merginų grupė „Ulbuonėlės“. Be minėtų būrelių, visą laiką vyko sporto užsiėmimai, jaunimas dalyvaudavo vaivadijos varžybose, laimėdavo garbingas vietas.

Mano direktoriavimo metais krepšinis dar nebuvo populiarus. Tada net neturėjome krepšinio aikštelės. Man teko užsakyti pirmuosius krepšinio stovus. Jie buvo pastatyti toje vietoje, kur dabar už mokytojų namo esą garažai. Aikštelė net nebuvo niekuo grįsta, tik žvyru išpilta. Kadangi aš pats buvau sporto mokytojas, baigęs Fizinio lavinimo akademiją Varšuvoje, man buvo svarbu, kad moksleiviai įvairiai fiziškai „padirbėtų“, ne tik kur nors pažaistų, susitelktų ties viena sritim. Stengėmės, kad per pamokas jaunimas išbandytų ir lengvąją atletiką, ir šiek tiek žaidimų.

J. S.: Ar Jums vadovaujant licėjui buvo susiduriama su nutautėjimo, mokinių skaičiaus mažėjimo mokykloje problema?

J. S. P.: Reikia pasakyti, kad šita problema ir tada buvo aktuali. Labai stengdavausi individualiai kalbėtis su tėvais, kurių vaikai ruošdavosi palikti Punsko licėjų ir čia nesimokyti. Buvo žmonių, kurie suprato šitą reikalą, o kiti to nevertino.

J. S.: Labai gaila, kad šiandien taip pat yra šeimų, kurios nuvertina lietuvišką mokyklą. Statistika puikiai rodo, kad mūsų abiturientų pažymiai nenusileidžia lenkiškų mokyklų mokinių rezultatams.

Na ir pabaigoje – kaip Jums atrodo, ar pačioje licėjaus darbo pradžioje galėjo kas nors patikėti, jog ateity Punsko licėjus švęs 60-ąjį jubiliejų?

J. S. P.: Pačioje mokyklos veiklos pradžioje net pats didžiausias optimistas šito būtų nepasakęs.

Nuskambėjus tokiems žodžiams išgėriau paskutinį ir patį karčiausią kavos lašelį. Kažin ar mes, jaunosios kartos atstovai, kada nors mokėsime taip įvertinti vienintelio Lenkijoje lietuviško licėjaus svarbą šiame krašte, kaip įvertino mūsų mokytojai, giminaičiai, visuomenės veikėjai ar žmonės, kurie kiekvieną laisvą minutę skyrė lietuvių kalbos išlaikymui, švietimui gimtąja kalba, kultūrai, tiesiog laisvam ir niekieno nevaržomam gyvenimui mūsų tautos vertybėmis.

Ačiū Juozui Sigitui Paransevičiui už prasmingai pradėtą vieną gražų ketvirtadienį.