Gibai

Petras MAKSIMAVIČIUS

Istorija neretai labai komplikuodavo žmonių likimus. Pasitaiko, tarkim, tokių atvejų: prosenelis tarnauja caro armijoje, malšina 1863 m. sausio sukilimą, senelis tarnauja Pilsudskio legionuose, tėvas pokariu organizuoja milicijos dalinius ir kolūkius, jo brolis, politinis emigrantas, Vašingtone rengia antisovietines demonstracijas ir jau niekada negrįžta į tėvynę, o anūkas mokykloje vaikus moko apie Armijos Krajovos nuopelnus Vilniaus krašte. Taigi kaip protingai sukurti vientisą pasakojimą apie šeimos istoriją, tos pačios tautos narius, kuriame visi išvardyti herojai ir jų komplikuotos biografijos sudarytų tikrą istorinį vaizdą?

Apie Lietuvos ar Lenkijos istorinę politiką „Aušroje“ jau ne kartą rašyta. Tai sudėtinga, tačiau labai svarbi visuomenės ugdymo sritis. Kodėl sudėtinga? Todėl, kad šis Europos kampelis visuomet buvo įvairių politinių sistemų, kultūrų, totalitarinių režimų susidūrimo laukas.

Ne be reikalo taip pat šiuo metu NATO strategai vis garsiau kalba apie „Suvalkų koridoriaus“ gynybos organizavimą.

Per šį kraštą perėjo abiejų pasaulinių karų frontai, anksčiau – Napoleono ir kitų armijų kariai. Tai ir lemia klausimo sudėtingumą – kaip vertinti atskirus istorijos laikotarpius, kuriuos žmonių poelgius vadinti did­vyriškais, o ką laikyti išdavikais ar prisitaikėliais. Nėra taip paprasta.

Taip apibūdinę klausimo sudėtingumą nesunkiai suvoksime ir jo svarbą. Istorinė politika formuoja žmonių, ypač jaunosios kartos, pažiūras, elgesio normas. Istorinės politikos kryptys lemia mokymo programų turinį, mokyklose privalomos literatūros kanoną, kultūrinio aktyvumo kryptis, žiniasklaidos specifiką. Kryptingai vykdoma istorinė politika gali kelti visuomenėje patriotiškumo, pasididžiavimo savo tautos atstovais jausmą, įtvirtinti tam tikras elgesio ir vertinimo normas. Žinoma, tai prasiskverbia į kasdienį gyvenimą, o kartais net įgauna juokingas formas.

Štai neseniai Lenkijos televizijoje stebėjau Lenkijos ir Olandijos nacionalinių komandų futbolo rungtynes. Lenkijoje futbolas – labai išreklamuota ir populiari sporto šaka. Rungtynių komentatoriai, didindami žiūrovų emocijas, smerkė varžovų agresyvų žaidimą vieno iš populiariausių Lenkijos komandos žaidėjų atžvilgiu, skundėsi rungtynių teisėjų šališkumu. Tačiau tuo pat metu, kai minėtas žaidėjas, pažeisdamas žaidimo taisykles, pargriaudavo priešininkų varžovą, komentatoriai argumentuodavo, jog tai normali situacija, kadangi pasaulinio lygio puolėjas prie varžovų vartų visada turi stengtis atkovoti kamuolį, išsilaisvinti iš gynėjų gniaužtų, todėl kovos įniršyje priešininkai gali tikėtis netikėto smūgio alkūne į galvą. Štai toks paprastas pavyzdys iš kasdienio gyvenimo. Tačiau analizuoti reikėtų kur kas sudėtingesnius klausimus.

Lenkai kentėjo nuo totalitarinių režimų, patyrė nacių ir komunistų terorą, kūrė „Solidarumą“, redagavo „Paryžiaus kultūrą“, tačiau tuo pat metu dalis lenkų taip pat kolaboravo su pavergėjais, kūrė „socialistinį rojų“, rašė eilėraščius apie kolektyvizacijos šviesią ateitį, dar kiti norėjo ramiai gyventi ir, užuot sėdėję kalėjimuose, rinkosi Liaudies Lenkijos universitetų auditorijas. Tai kaip nubrėžti istorinės politikos kryptis, kurios būtų aiškios ir atitiktų bent daugumos tautiečių įsivaizdavimą? Kad tai sunkus klausimas, rodo karštos diskusijos kiekvieną kartą besikeičiant šalyje politinei valdžiai. Daugelis istorijos specialistų mano, kad taip nutinka todėl, kad Lenkijoje vis dar nepavyko nešališkai išnagrinėti ir įvertinti savo istorijos, istorinio diskurso atskirti nuo einamosios politikos. Visas diskusijas užgožia beveik viena kryptis. Istorijoje, literatūroje ar publicistikoje dominuoja požiūris, kad lenkai visais istorijos laikotarpiais turėjo didvyriškai kovoti, kad išliktų, ir nuolatos buvo skriaudžiami. Ir tai būdinga ne tik lenkiškojo romantizmo epochai. Toje diskusijoje apie istoriją nebeliko tų arba labai mažai kalbama apie tuos, kurie nebuvo didvyriai, tuos, kurie kolaboravo su tautos priešais arba paprasčiausiai nesuvokė ar ­nenorėjo suvokti, kas aplink juos vyksta. Jie taip pat tautos istorijos dalis.

Tai komplikuoja savosios istorijos suvokimą. Juolab kad visas anksčiau minėtas elgesio normas randame ne tik plačioje visuomenėje, bet ir atskirų šeimų genealoginiuose medžiuose. Istorija neretai labai komplikuodavo žmonių likimus. Pasitaiko, tarkim, tokių atvejų: prosenelis tarnauja caro armijoje, malšina 1863 m. sausio sukilimą, senelis tarnauja Pilsudskio legionuose, tėvas pokariu organizuoja milicijos dalinius ir kolūkius, jo brolis, politinis emigrantas, Vašingtone rengia antisovietines demonstracijas ir jau niekada negrįžta į tėvynę, o anūkas mokykloje vaikus moko apie Armijos Krajovos nuopelnus Vilniaus krašte. Taigi kaip protingai sukurti vientisą pasakojimą apie šeimos istoriją, tos pačios tautos narius, kuriame visi išvardyti herojai ir jų komplikuotos biografijos sudarytų tikrą istorinį vaizdą? Jeigu tai pavyktų padaryti – reikštų gebėjimą suprasti ir susitaikyti su komplikuota savos šalies istorija.

Kol kas atrodo, kad to ­padaryti ­nepavyksta, nors nuo 1990 m. tokių bandymų būta. Komplikuotos istorijos aprašymai dažniausiai baigdavosi įvairių, neretai viena kitai prieštaraujančių istorijos vizijų kova. Maža to, ginčai vyksta ne dėl atskirų istorijos momentų vertinimo, bet nesutariama dėl pamatinių dalykų. Juk dažnai televizijoje girdime, kad po 1989 m. politinių permainų Lenkija neatgavo nepriklausomybės, kad tik šiuo metu bandoma tą „tikrą“ nepriklausomybę ir demokratinę santvarką atkurti. Dalis politikų vienareikšmiai sako, kad nepriklausomos šalies atkūrimas prasidėjo 2009 m. įvykus prezidentinio lėktuvo Smolenske katastrofai, mat tik tada didžioji Lenkijos visuomenės dalis suprato, kokioje valstybėje gyvena ir kokioje norėtų gyventi.

Todėl neatsitiktinai pastaruoju metu pastebime daug naujų iniciatyvų pagrįsti naujai kuriamas vizijas, išaukštinti tuos istorijos momentus, kurie atitinka kuriamą kryptį, ir paneigti arba nutylėti tai, kas netinka. Tai, žinoma, ne suintensyvėjusių istorinių tyrimų, bet istorinės politikos rezultatas. Tokių procesų iniciatoriai tikisi sustiprinti visuomenėje patriotiškumo jausmą, mobilizuoti ją naujiems darbams, įtvirtinti žmonių mąstyme savąją viziją. Tačiau tai turi ne tik teigiamas, bet ir neigiamas pasekmes. Po pirminės euforijos neišvengiamai atsiranda kritinis mąstymas ir visuomenės susiskaldymas. Tai matome dabartinėje Lenkijoje.

Važiuodami iš Seinų į Augustavą pravažiuosite Gibų kaimą, kuriame yra vadinamosioms „Augustavo gaudynėms“ (lenk. Obława Augustowska) skirtas memorialas. 1945 m. NKVD ir Lenkų saugumo daliniai areštavo apie 7000 mūsų regiono gyventojų, iš kurių 600 buvo sulaikyti ir išvežti nežinoma kryptimi. Nužudymo ir palaidojimo vieta ligi šiol nesurasta. 1987 m. Gibuose įrengtas memorialas, kuriame įrašyta 530 nužudytų asmenų pavardžių, nurodytos vietovės, iš kurių jie kilę. Sąraše randame taip pat pavardes iš lietuviškų Punsko valsčiaus kaimų. Šis memorialas – tai gražus ir prasmingas aukų įamžinimas. Tačiau laikui bėgant ir čia prasiskverbė istorinės politikos elementai. Gibuose daugėjo įrašų ir simbolinių paminklų. Ilgainiui visos aukos pavadintos „Lenkijos antikomunistinio pogrindžio“ kovotojais, dar vėliau įvardinta, jog žuvo vien dėl to, „kad buvo lenkai“. Tačiau juk suprantame, kad ne visi Lietuvos ir Lenkijos pasienyje suimti žmonės su ginklu rankoje puldinėjo milicijos postus ar baudė naujos valdžios funkcionierius. Įamžinimo ir aukų prasmės visiškai nesumenkintų įrašas, kad aukomis tapo ne tik lenkai, bet ir lietuviai, kurie kovojo su sovietų okupacija, dalyvavo lietuvių rezistencinėje kovoje. Jie kovojo už tas pačias vertybes, tačiau žuvo visai ne dėl to, kad buvo lenkai.

Jeigu paklaustumėm vidurinės mokyklos mokinių, ką reiškia žodis „tauta“, daugelis jų tikriausiai atsakytų, kad tai grupė asmenų, kuriuos jungia visų pirma istorinė atmintis apie svarbius tautos gyvenime įvykius. Tai tiesa, kadangi kalba, ryšys su gimtuoju kraštu, tradicijos globaliame pasaulyje vaidina vis mažesnį vaidmenį. Tačiau ką sakyti tada, kai toji istorinė praeitis atskirų visuomenės grupių visiškai skirtingai vertinama ir kelia nesibaigiančius ginčus? Gal galima kalbėti apie kelias lenkų tautas? Kol politikai bandys istoriją pritaikyti prie savųjų interesų, o istorikai angažuosis į politiką – ši takoskyra išliks ir, be abejo, komplikuos taip pat santykius su kaimynais.