Seinai

ALMA VAZNELYTĖ

Rašinys, lietuvių kalbos konkurse licėjaus moksleiviams laimėjęs II vietą.

Kai 1826 m. vyskupo Mykolo Manugevičiaus iniciatyva Seinuose buvo įkurta kunigų seminarija, niekas nenutuokė, kad Lietuvos istorijoje jai teks atlikti svarbų vaidmenį. Seinai įgijo didelę reikšmę: tapo vyskupijos ir lietuvių tautinio atgimimo centru. Deja, 1818 m. birželio 30 d. Seinuose įkurta vyskupija buvo dvilypė: parapijiečiai bei besimokantys klierikai laikė save lietuviais arba lenkais. Šis pasiskirstymas vėliau sukėlė tautinius konfliktus, tarpusavio santykių problemą ir kovą dėl tautos išlikimo. Seminarijoje daugumą sudarė lietuvių kilmės klierikai. XX amžiuje buvo jų maždaug pusė. Panagrinėkime šios institucijos istoriją šiek tiek plačiau.

Kodėl čia įkurta seminarija? Pirma, šiame krašte trūko dvasininkų pastoraciniam darbui. Antra – trūko kunigų, kurie galėtų tarnauti lietuviškoje vyskupijos dalyje.

Deja, dokumentuose nėra duomenų apie lietuvių veiklą seminarijoje. Oficialiai lietuvių kalba įvesta 1904/1905 mokslo metais. Itin svarbūs buvo 1863-ieji, kai lietuviai ir lenkai pralaimėjo sukilimą. Seinų krašte neįvesta jokių draudimų, tačiau priespauda Nemuno krašte paskatino klierikus įsitraukti į tautinio atgimimo veiklą. Sąžinėje atgijo tautinė savimonė, dėl to pradėta gerbti savo tautą. Kunigas Jonas Totoraitis pasakė, jog klierikai vis tiek turėjo tarpusavy kalbėtis lenkiškai, tačiau mėgo kartu su žmonėmis lietuviškai dainuoti. Stanislovas Jamiolkovskis pradėjo skatinti kitus profesorius konkrečiai veiklai: skatino rinkti dainas kaip „lietuvių poezijos pavyzdžius“, sakyti pamokslus gimtąja kalba. Šie veiksmai privedė prie mokinių veiklos pagyvėjimo. XIX a. didelę svarbą įgavo Marijampolės gimnazija, mat iš jos į seminariją stojo daugiausia kandidatų. Čia meilę tėvynei stengėsi įkvėpti Petras Kriaučiūnas.

1889 m. savo darbais pasižymėjo klierikas Antanas Milukas, pasipriešinęs valdžiai, steigęs slaptas organizacijas, kurių tikslas buvo išmokyti būsimą kunigų kartą lietuvių kalbos. Dėl šios veiklos valdžia jį pašalino iš seminarijos. Tuomet klierikai, supratę, jog turi pradėti kovą su valdžia, ėmėsi griežtų konspiracijos priemonių. Klierikas Ignotas Čižauskas sukūrė penkiukių organizaciją, kurios branduolį sudarė penki asmenys. Organizacija plito tuo pačiu principu: kiekvienas narys turėjo suorganizuoti savo atskirą penkiukę. Be to, turėjo griežtai slėpti informaciją apie jų veiklą. Susitikimus organizavo slaptai, „išėję pasivaikščiot į mišką ar iš anksto po sutartu medžiu susirinkdavo“. Pradžioje jie veikė be pavadinimo, vėliau priėmė „Šaltinio“ vardą. Deja, 1904 m. dėl vidinio konflikto organizacija suiro.

Klierikai nenustojo kovoti, kūrėsi vis daugiau bendrijų, kurios turėjo bendrus tikslus: palaikyti lietuvybę, lavinti kalbą, suartėti su liaudimi. Nariai mokėjo atitinkamą mokestį. Už surinktus pinigus pirkdavo lietuviškas knygas, laikraščius. Susirinkimai vykdavo slaptai. Jų metu diskutuota, skaityta referatus, lietuviškus leidinius, deklamuotos eilės. Antano Staniukyno iniciatyva kaupta nelegalią draudžiamų knygų bibliotekėlę. Įdomu, kad dvasininkai rėmė ir knygnešių veiklą: jie surinko tiek knygų, jog be problemų galėjo išdalinti po kelias visai parapijai. Stengėsi spausdinti savo laikraščius (pvz.: „Knapt“, „Visko po biskį“, „Viltis“, „Jaunuomenės draugas“), rašė straipsnius į lietuvišką spaudą, kūrė grožinius kūrinius, leido liaudies dainų rinkinius („Auksinės varpos“ ir „Rūtų vainikėlis“), vertė. Labiausiai literatūroje pasireiškė Antanas Milukas, Pranas Būčys, Juozas Laukaitis, Juozapas Vailokaitis, Andrius Dubinskas, Vincas Mykolaitis-Putinas, Jonas Reitelaitis ir kiti. Išliko informacija, jog kai kurie dvasininkai patys įstojo į knygnešių gretas. XIX a. antrojoje pusėje tautinė savimonė naujoje klierikų kartoje buvo tvirtai įsišaknijusi.

Kokie buvo lietuvių ir lenkų klierikų santykiai? Pasak J. Stakausko, pastarieji nelabai sutiko su lietuviškos spaudos draudimo panaikinimu. Pats vyskupas Antanas Baranauskas norėjo suvienyti mokinius, steigdamas „Uoliųjų lygą“, tačiau ne visai po metų ji nustojo veikusi.

Tautinį konfliktą galime pastebėti taip pat vyskupų veiksmuose. Didelį įspūdį Seinų vyskupijos parapijų lietuviams padarė vyskupas Antanas Baranauskas, pirmas prašnekęs į tikinčiuosius lietuviškai. Atgarsį turėjo 1897 m. gruodžio 28 d. ingresas, kai seiniškiai pirmą kartą išgirdo pamokslą lietuvių kalba.

Pasak vyskupo Prano Būčio, Juozapas Antanavičius „gyveno labai geruoju su gubernatoriumi“, bet rėmė „Žiburio“ draugijos veiklą ir „Šaltinio“ spausdinimą. Patsai netgi rašė straipsnius, tačiau savo sosto po mirties nenorėjo atiduoti bet kam. Dar būdamas vyskupas, jis sparčiai ieškojo tinkamo žmogaus, kuris jį galėtų pakeisti. 1910 m. šiam darbui paskirtas Antanas Karosas, kurio tautinė savimonė padėjo plėstis lietuvių veiklai.

Seminarijoje daug kunigų padėjo vystytis lietuviškajam pogrindžiui. Deja, padėtis pasunkėjo, kai į valdas atėjo Romualdas Jalbžikovskis. Jis, pasinaudodamas savo valdžia, padidino lenkų klierikų svarbą. Vienais metais suklastojo stojamųjų egzaminų atsakymus, kad pirmą kartą seminarijos istorijoje būtų priimta daugiau lenkų nei lietuvių. Apie tai yra rašęs Feliksas Bartkus. Antanas Karosas suprato, jog su Jalbžikovskiu teks sunkiai kovoti.

Nors Seinų kunigų seminarijoje gyvenimas buvo gan įtemptas, tautinė kova nesumažino mokymo lygio. Seminarija išauklėjo ne vieną Lietuvos inteligentą. Tai Vincas Mykolaitis-Putinas, Juozas Laukaitis, Vincas Kudirka ir kt. 1915 m. seminarija patyrė smūgį – dėl Pirmojo pasaulinio karo rektoriai jos veiklą nutraukė. 1919 m., kilus lietuvių ir lenkų konfliktui, teko Seinų kunigų seminariją uždaryti. Šiandien, po 190 metų, beliko tik seni mūrai, atmintis ir pagarba tiems, kurie stengėsi palaikyti lietuvybę.

Šaltiniai:

Algimantas Katilius „Seinų kunigų seminarija XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje: klierikų tautinės tapatybės klausimas“

Scholastika Kavaliauskienė „Seinų kunigų seminariją prisiminus“

Petras Maksimavičius „Seinų kunigų seminarija“