Punsko licėjui 60

IRENA GASPERAVIČIŪTĖ

Reta, kad į lietuvių bendruomenės renginį atvyktų net du tokio rango svečiai, kaip praėjusį savaitgalį minint Punsko Kovo 11-osios lietuvių licėjaus 60-ąjį jubiliejų. Šios vidurinės mokyklos absolventus pagerbė prof. Vytautas Landsbergis su žmona Gražina. Apie profesoriaus nuopelnus, pareigas ir svarbą einant į Kovo 11-ąją pasakoti nereikia. Jis – jau tapęs legenda. Minėjime taip pat dalyvavo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Žinoma, buvo atstovaujama ir Švietimo ir mokslo ministerijai, gausu buvę kitų institucijų atstovų, atvyko LR diplomatai Lenkijoje: ambasadorius Šarūnas Adomavičius, Konsulato Seinuose vadovas Vaclav Stankevič, Palenkės vaivada Bohdanas Paškovskis (Bohdan Paszkowski), vietos savivaldos vadovai, kaimyninių ir bendradarbiaujančių mokyklų direktoriai, kiti svečiai.

Jubiliejaus proga Punsko verslininkas, bitininkas Petras Vitkauskas mokyklai dovanojo naują Punsko Kovo 11-osios licėjaus vėliavą. Tuo ir buvo pradėta oficialaus jubiliejaus minėjimo ceremonija – įnešta sena mokyklos vėliava ir fundatorius Petras Vitkauskas pakviestas įteikti naująją.

Į šventę susirinkusius svečius sveikino direktorė Irena Marcinkevičienė. Savo įžanginėje kalboje ji pabrėžė: „Didelė garbė man šią akimirką stovėti prieš Jus atstovaujant tokiai reikšmingai Lenkijoje gyvenantiems lietuviams švietimo įstaigai. Šio krašto raida ir likimas neatsiejamai susiję su Punsko licėjumi. 1956-aisiais metais įkurta mokykla veiklos pradžioje turėjo labai kuklias buitines sąlygas, tačiau dirbo joje užsidegimo ir ryžto kupini mokytojai. Laikui bėgant mokykla išugdė į savąjį kraštą sugrįžusių dirbti specialistų gretas. Tai mokytojai ir tarnautojai, gydytojai ir kiti medicinos specialistai, kultūros darbuotojai, mokslininkai, ūkininkai ir daugelis kitų. Ištisos mokyklos absolventų kartos kūrė savo gimtojo krašto sėkmę. Kiti pasirinko gyventi toliau nuo gimtųjų namų, neretai užsienyje, bet visur pastebimas mūsų mokyklos absolventų aktyvumas – jie ne tik sėkmingai dirba ir kuria nuosavus verslus, bet taip pat pasižymi aktyvia visuomenine veikla. Šiemet absolventų skaičius viršijo 1500.

Šiandien džiaugiamės, mieli absolventai, kad dažnai ir noriai į mokyklą sugrįžtate. Susijaudinusi stebėjau pasiruošimus jubiliejui, kuomet siūlėte savo pagalbą, ateidavote su klausimais, skambindavote ar rašydavote mums, rodydami didelį susidomėjimą renginiu. Dėkoju, kad neužmirštate savo mokyklos, prisimenate mokytojus, metus, praleistus mokykloje, ir noriai pasidalijate savo prisiminimais. Ačiū Jums už kartu atliktus darbus.

Jubiliejus yra gera proga pažvelgti į praeitį, bet ir pasiruošti ateičiai – svarbu, ir kas jau nuveikta, ir ką verta tęsti, ir kaip tobulėti bei keistis. Nuveiktų darbų neįmanoma pervertinti. Apie tai liudija per pusantro tūkstančio absolventų, vidurinį išsilavinimą įgijusių gimtąja kalba, subrendusių gimtoje aplinkoje. Per visą šešiasdešimtmetį mokykloje vyko popietinė veikla, moksleiviai šoko, dainavo, vaidino, sportavo, piešė ir redagavo. Per šią veiklą buvo stiprinamas moksleivių tautinis tapatumas ir jie tobulėjo. Visada mokiniai noriai ir sėkmingai dalyvaudavo konkursuose bei varžybose. Džiugina abitūros egzaminų rezultatai. Nors istorijoje visko buvo, šiandien taip pat pasitaiko nesėkmių, tačiau moksleivių pasiekiami rezultatai neatsilieka nuo šalies ir vaivadijos vidurkių, neretai tuos vidurkius aplenkia. Stengdamiesi neatsilikti nuo aplinkos, sėkmingai rengiame projektus pagal Europos Sąjungos finansuojamas ir kitas programas. Labai vertiname Lietuvos Respublikos palaikymą ir teikiamą mums paramą.“

Pirmiausia mūsų licėjų sveikino prof. Vytautas Landsbergis, kuris savo kalboje pabrėžė šio krašto lietuvių indėlį į Lietuvos ir Lenkijos kultūrą. „Visame pasaulyje galima sutikti punskiečių, kuriuos iš kitų atskirsi pagal specifinį dzūkišką akcentą. Beje, neteko girdėti apie chuliganus iš Punsko“, – juokėsi. Profesorius taip pat pasidalijo mintimis apie Didžiosios Britanijos pasitraukimo iš Europos Sąjungos referendumo rezultatus ir pasekmes.

„Mokykla yra daugiau nei pastatas. Mokykla jaunajai kartai perduoda ryšį su gimtine, su Lietuva, perduoda pagarbą mūsų istorijai ir atveria kelius į pasaulį. Dėkoju licėjaus įkūrėjams, mokytojams, vadovams ir bendruomenei, kurie 60 metų kūrė, puoselėjo ir išlaikė šį šviesos židinį“, – taip savo sveikinimo kalbą pradėjo LR užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. „Mes – tai viena Lietuva, jungiama bendros lietuviškos tapatybės ir istorinės atminties. Ir nepriklausomai nuo to, kur gyvename, galime prisidėti prie valstybės stiprinimo“, – sakė jis.

Vaivada Bohdanas Paškovskis kalbėdamas pabrėžė, kad žinojo, jog važiuoja į ypatingą vietą, kad punskiečiai tai žmonės, kurie savo gyvenimais įrodo lenkų ir lietuvių tautų ryšius. Palinkėjo licėjui, kad jam niekuomet netrūktų mokinių.

Švietimo ir mokslo ministerijai atstovavo Rūta Stanaitienė. Ji perskaitė ministrės Audronės Pitrėnienės sveikinimą bei įteikė padėkos raštus už indėlį į šio krašto švietimą visiems buvusiems ir esamai licėjaus direktoriams: Algiui Uzdilai, Juozui Sigitui Paransevičiui, Marytei Černelienei, Irenai Bobinienei, Irenai Marcinkevičienei, bei dviem mokytojoms Gražinai Bliūdžiuvienei ir Astai Pečiulienei („Šalčios“ šokių grupės vadovei).

Sveikinimo žodžius tarė daugybė susirinkusių svečių. Savo vyresniąją sesę sveikino Punsko ir Seinų krašto lietuviškų švietimo įstaigų direktoriai. Lenkijos lietuvių draugijos pirmininkas Algirdas Vaicekauskas pabrėžė, kad licėjus formavo šio krašto lietuvių bendruomenės veidą. „Be Punsko licėjaus nebūtų ir Seinų „Žiburio“…“ – sakė jis.

Minėjimo metu naujai išleistą Punsko licėjaus jubiliejaus knygą pristatė Juozas Sigitas Paransevičius, o apie pastarąjį mokyklos dešimtmetį kalbėjo jos absolventas istorikas Tadas Bagdonavičius.

Šis oficialusis minėjimas – tai tik viena šventės dalis. Jubiliejų švęsta beveik visą savaitę. Buvo atidarytos šiai progai skirtos parodos, vyko konferencijos, kurių metu pranešimus skaitė licėjaus absolventai, įgiję daktaro laipsnius, surengtas koncertas, vyko šventinė vakaronė.

Didelį įspūdį padarė Marytės Černelienės skaitytas pranešimas apie licėjaus pradžią, jo kūrimą, ypač atkreipiant dėmesį į kūrėjų užsidegimą ir gebėjimą aukoti savo patogumą vardan idėjos – lietuviškos mokyklos. Manau, kad jie niekada to nesigailėjo. Jubiliejai visgi skatina kai ką apmąstyti. Taigi pabaigoje norisi pasakyti, kad tas šiuolaikinis patogumo ar „geresnės mokyklos kur nors Suvalkuose“ vaikymasis – viso labo tik iliuzija, kuri anksčiau ar vėliau sprogs kaip burbulas, nes geri pasirinkimai yra tik tie, kurie grįsti tikromis vertybėmis. O lietuviškas licėjus – toks ir yra. Tai mūsų savastis, mūsų ateitis, mūsų antrieji namai. Galima jį pakritikuoti, bet privaloma visada jį remti ir jį rinktis. Ir niekuomet to nesigailėsim…