unhcr.org

Petras Maksimavičius

Kiekvienais metais birželio 20-ąją minima Pasaulinė pabėgėlių diena. Pernai Lenkija deklaravo, kad priims apie 6 tūkst. pabėgėlių, kurie užplūdo Pietų Europos krantus. Tačiau priimti deklaravo buvusioji valdžia, o dabartinei valdžiai, kuri per rinkimus priešinosi tokiai įvykių eigai, matyt, tai padėjo laimėti Seimo rinkimus. Nors dabartinė Vyriausybė oficialiai ir galutinai neatsisakė ketinimų priimti pabėgėlius iš karo niokojamų regionų, tačiau ieško argumentų šiam procesui stabdyti. O jų yra įvairių. Svarbiausias tas, kad kartu su tikrais pabėgėliais į Europos Sąjungos šalis skverbiasi radikalių organizacijų nariai ir potencialūs teroro aktų vykdytojai. Šis argumentas nesunkiai įtikina Lenkijos visuomenę, kad šalis turėtų ginti savus interesus, tautinę ir kalbinę tapatybę. Vyriausybė deklaravo, kad šiais metais daugiausiai galės priimti 400 asmenų, nors ligi šiol dar nei vienas iš jų oficialiai neatvyko. Visai suprantama, kad visuomenė nenori priimti pabėgėlių. Geriau, kad niekur pasaulyje nekiltų karai ir nereikėtų spręsti karo pabėgėlių klausimo. Tačiau yra, kaip yra.

Migracijos krizė, kuri palietė Europą, tai sudėtingas klausimas, todėl sunku surasti greitus ir gerus sprendimus. Šis klausimas moraliniu požiūriu dar sudėtingesnis Lenkijai, kadangi turi labai gilų istorinį kontekstą. Tai ne skaičiai ar pabėgėlių priėmimo ir natūralizacijos kaštai kelia didžiausias aistras. Verta pabrėžti, kad nuo 1990 m. Lenkija suteikė teisinę apsaugą apie 90.000 čečėnų, priėmė šimtus pabėgėlių iš Sirijos, Irako ir Afganistano. Dauguma jų musulmonai. Tik keli procentai šių asmenų pasirinko Lenkiją tolesniam gyvenimui, visi kiti išvyko į Vakarų Europos ar Skandinavijos šalis. Tokio dydžio šaliai kaip Lenkija šie skaičiai nekelia jokių didesnių problemų. Tai kodėl absoliuti Lenkijos visuomenės dalis nepritaria karo pabėgėlių priėmimui? Kodėl visuomenėje didėja nacionalistinės nuotaikos ir baimė priimti „svetimą“, jeigu patys lenkai masiškai ieško geresnio gyvenimo turtingesnėse, nors kultūriniu ar kalbiniu požiūriu skirtingose šalyse? Maža to, šiandien Didžiojoje Britanijoje įvykus pritariančiam išstojimui iš ES referendumui, lenkai emigrantai patiria patyčias ir girdi raginimus grįžti į savo šalį.

Ši Europos dalis, taigi ir Lenkija, istorijos tėkmėje patyrė didžiulę migraciją. Abiejų pasaulinių karų metu šimtai tūkstančių lenkų buvo karo pabėgėliai. Kad išsaugotų gyvybę, turėjo palikti savo namus ir bėgti. Elgėsi taip, kaip dabar elgiasi didžioji dalis pabėgėlių iš Sirijos ar Irako. Lenkai žino, ką reiškia būti pabėgėliu ir svetimųjų prašyti pagalbos. Tai kodėl dabartiniai lenkai tiek nedaug turi užuojautos šiandieniams pabėgėliams? Gal todėl, kad jau kelis dešimtmečius gyvename ramiame, saugiame Europos kampelyje ir norime, kad amžiams taip liktų. Vis dar tikimasi, kad šį ramų periodą galima pratęsti, neatsisakant nei dalelės iškovotos laisvės ar sukurto ramaus gyvenimo.

 Istorinis kontekstas

Lenkijos himno žodžiuose rasime patvirtinimą, kad lenkams dažnai tekdavo ragauti pabėgėlio duonos. Įdomu, kad tais momentais lenkų bendruomenė gebėdavo mobilizuotis ir atkovoti nepriklausomybę. Lenkai buvo stiprūs ne tada, kai savo veiksmus bandė pagrįsti siaurais nacionaliniais interesais, jėgos demonstravimu, bet kai gebėdavo aplink save burti kaimynines tautas, gerbti jų apsisprendimą, plėsti regione demokratijos, laisvės ir solidarumo idėjas.

Čia galime įžvelgti tam tikrą dėsningumą ir geriau suprasti, kada ir kaip buvo prarandama nepriklausomybė ir kaip iš naujo ji atkovota. Galima bandyti suprasti, kokią įtaką atskirais istorijos laikotarpiais darė „neapykanta svetimiems“ ir prie kokios valstybės destrukcijos tai privesdavo.

 Pirmąjį pasaulinį karą Lenkija laimėjo

Po 100 metų trukusių Abiejų Tautų Respublikos padalijimų vis dar buvo gyvas „nenugalimumo“ mitas ir siekis atkurti nepriklausomybę. Jį palaikė visų pirma politiniai pabėgėliai, kurie puoselėjo viltis grįžti ir imtis valstybės atkūrimo darbo. Po Pirmojo pasaulinio karo pavyko tai padaryti, nors Lenkija neturėjo savosios armijos, buvo patyrusi didžiulius ekonominius ir žmogiškuosius nuostolius, kentėjo dėl rusifikacijos ir germanizacijos. Galima sakyti, Lenkija Pirmąjį pasaulinį karą laimėjo. Nors žlugo federacinės valstybės idėja, tačiau buvo galimybė sukurti draugiškus santykius su kaimyninėmis tautomis: lietuviais, gudais, ukrainiečiais. Atsitiko kitaip. Valstybės raida pasuko kita vaga. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui naujai atkurtoje valstybėje apie 30 proc. piliečių buvo tautinių mažumų atstovai. Valstybės santykis į juos ne visuomet buvo geras ir tai kėlė tautinę ir socialinę įtampą. Lenkai nesutarė ir tarpusavy. Politiniai ir ideologiniai ginčai valstybės viduje 1922 m. privedė prie šalies prezidento nužudymo. 1926 m. valstybės perversmas pakreipė šalį autoritarizmo ir nacionalistinių nuotaikų augimo link. Tuo pat metu visai šalia Lenkijos stiprėjo dvi autoritarinės valstybės. Įdomu, kad valdžios elitas, bet taip pat plati visuomenė buvo įsitikinę, jog Lenkija gana stipri ir esant reikalui nesunkiai atrems tiek Vokietijos, tiek Rusijos galimą karinę agresiją. Beje, visuomenė nuolatos buvo maitinama informacijomis apie savosios armijos galybę, stiprią šalies poziciją tarptautinėje arenoje, sparčią ekonomikos plėtrą. Visuomenėje stiprėjo pasididžiavimo savo šalimi jausmas, patriotinės nuotaikos. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą šūkis: „Vade, vesk į Kauną!“ labai entuziastingai buvo priimamas Varšuvos gatvėse ir mažai kas jautė artėjančią savosios valstybės tragediją. Daugėjo nacionalistinių išpuolių. Ši pakili nuotaika ir savosios galybės demonstravimas nepasitarnavo draugų rato plėtimui. 1939 m. parodė tikrąją valstybės būklę viduje ir jos poziciją išorėje.

 Antrąjį pasaulinį karą Lenkija pralaimėjo

Antrąjį pasaulinį karą Lenkija pralaimėjo. Jam pasibaigus, jos atstovai šalia kitų didžių valstybių vadovų nedalyvavo kuriant naują Europos žemėlapį, nesprendė, kokia bus savosios valstybės santvarka. Ligi šiandien išlieka neatsakyta į klausimą, kodėl pavyko laimėti Pirmąjį pasaulinį karą ir taip triuškinamai pralaimėti Antrąjį. Iki 1976 m. galutinai buvo nuslopintos visos nepriklausomybininkų organizacijos ir judėjimai. Naujajai primestai valdžiai ir jos aparatui neįtikėtinai greitai pavyko pakeisti žmonių mąstymą ir paversti juos paklusnia minia.

Įdomu, kad kai po 1976 m. Lenkijoje vėl pradėjo visuomenėje atsirasti tautinė bendratis – jos šaknys nebuvo tarpukario Lenkijoje, o gijos vedė į tai, kas susiformavo prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kai pavyko atkurti nepriklausomybę, o politinio elito nuostata buvo ši: „Kas ne prieš mus, tas su mumis“, o ne – „Kas ne su mumis, tas prieš mus“. Tai esminis skirtumas.

Kai kas mano, kad šiandien vyksta labai svarbus lenkų tautinės tapatybės įvertinimo egzaminas. Tai, kaip galutinai ši tapatybė susiformuos, gali lemti tolesnę valstybės raidą. Taip buvo prieš Pirmąjį ir prieš Antrąjį pasaulinius karus. Diskusijos apie karo pabėgėlius rodo gilesnius procesus, kurie vyksta Lenkijoje. Karo pabėgėliai šiandien nekelia jokios grėsmės valstybei. Daug pavojingesnis visuomenės susiskaldymas, vidinių ir išorinių priešų ieškojimas, istorinės patirties nepaisymas.